Gyvenu tik pagal savo vertybinį kompasą  

Modelis ir verslininkė Simona Starkutė neseniai buvo netekusi savo instagramo paskyros. Žinoma moteris pasakoja, kad patyrė daug neigiamų emocijų, kol ją atgavo. „Tie, kas nėra aktyvūs socialiniuose tinkluose, nesupras, kad netekau ne tik pajamų šaltinio, bet ir nuvyliau klientus, praradau brangius prisiminimus. Manau, Lietuvoje dar labai trūksta suvokimo apie duomenų vagystes ir kibernetines atakas“, – sako pašnekovė.

Simona, papasakokite, su kokiais iššūkiais susidūrėte netekusi paskyros?

Buvo sudėtinga, nes tai vienas pagrindinių mano pragyvenimo šaltinių. Baisu suvokti, kad per vieną sekundę praradai darbą be jokio paaiškinimo. Netekau pajamų, apvyliau ilgamečius klientus, nes daugelis jų taip pat pasišalino iš profilio. Nuo patirto šoko prasidėjo sveikatos problemos nerviniu pagrindu: sustreikavo skrandis, teko dvi savaites gerti vaistus. Iššūkiai tiek materialūs, tiek emociniai, bet labai džiaugiuosi, kad paskyra jau atgauta ir po truputį galiu atsipūsti, pradėti sugrįžimą į įprastą, sveiką ritmą. Kokybiškas miegas, subalansuota mityba, sportas (ne tik grožiui, bet ir sveikatai). Šiuo metu atlieku organizmo detoksikaciją – nevartoju pridėtinio cukraus, alkoholio, sveikai maitinuosi. Stengiuosi gyventi ramiai, be nervų. Žodžiu – ritmas, ritmas, ritmas…

Kodėl nusprendėte pasilikti abi paskyras?

Pasilikau vien dėl to, kad jei netyčia vėl kažkam užkliūčiau, kažkas norėtų su manimi susidoroti, turėčiau atsarginį variantą.

Ar, kol nebuvote atgavusi paskyros, svarstėte apie kitokį darbo pobūdį?

Tam, kad apie tai galvotum, aiškiai suvoktum tikslus, pasvertum visus „už“ ir „prieš“, reikia būti ramaus proto. Sprendimai, susiję su nauja karjeros kryptimi, nepriimami per vieną dieną, ypač kai nutinka kažkas sukrečiančio, nepaaiškinamo. Buvau visiškai išmušta iš vėžių ir tikrai negalvojau apie tai, kuo pakeisti savo veiklą. Visos mintys ir pastangos buvo sutelktos atgauti tai, ką praradau. „Instagram“ platforma nebuvo vienintelis pajamų šaltinis, nereikėjo galvoti apie tai, ką veiksiu toliau. Puikiai išgyvenu ir be jo, tačiau patirti nuotoliai ne tik materialūs.

Daugeliui, nedirbančių socialiniuose tinkluose, paskyros vagystė gali atrodyti smulkmena…

Iš tiesų turintiems paprastus profilius ar labiau senamadiškiems žmonėms sunku suprasti, kodėl paskyros vagystė – didelis sukrėtimas. Kas dirba, supranta, kad tai yra vienas iš verslo modelių, iš kurio tikrai galima užsidirbti, net gana gerai pragyventi vien iš barterinių mainų. Kas tuo neužsiima, nesupranta, o už nesupratimą negalima pykti. Žinoma, sulaukiau komentarų „kad tik tokios problemos“ ir pan. Visgi gyvename jau 2024 m., pažanga vis lekia į priekį ir daugelis verslų instagramą priima kaip verslo šaką. Labai tikiuosi, kad po truputį visi įsisavins šitą informaciją.

Bet kokia vagystė – ne smulkmena, tad gali sukelti ne tik neigiamų emocijų, bet ir streso nulemtų sveikatos problemų. Tikrai buvo ir ašarų, ir isterijos, ir pykčio, todėl emocijų gausa stipriai išbalansavo organizmą, psichologinę ir emocinę būseną. Pati niekada negalvojau, kad taip smarkiai gali paveikti, bet kai supranti, kad visgi esi stipriai apvogta, jausmas labai negeras. Niekam nelinkėčiau to patirti, ypač socialiniuose tinkluose dirbantiems žmonėms, kurie ilgus metus puoselėja savo paskyras. Maniškei buvo 11 metų. Jau geriau būtų pavogę tūkstantį eurų, rankinę ar pan.

Kaip manote, ar pakankamai suvokiame apie intelektinę nuosavybę ir kibernetines vagystes? Kokią svarbiausią žinutę norėtumėte perduoti?

Daugelis visiškai nesupranta neigiamų padarinių ir niekas apie tai nenori kalbėti, nors tokių vagysčių mastai didžiuliai. Daug spragų tiek informuojant visuomenę, tiek siekiant užkirsti kelią duomenų nutekinimui. Dažnas sako – kas čia tokio. Nepagalvoja, kad gali būti sekamas kiekvienas jo žingsnis, pasinaudota prie soc. tinklų paskyros priregistruotomis kredito kortelėmis. Ačiū Dievui, pasisavinti pinigus nėra taip paprasta, nes bankų sistemos gana saugios ir daugeliu atvejų tokių vagysčių išvengiama, bet tikrai ne visada.

Hakeriai nulaužia ne tik asmenines paskyras, bet ir vagia įmonių duomenis. Kai pradės vogti asmens tapatybes, turėsime didžiulių problemų, todėl apie tai reikia kalbėti viešinti, kad žmonės apsisaugotų. Juk kiekvienas esame susidūrę su skambučiais ar žinutėmis, kuriais siekiama apgauti, pasipelnyti. Žmonės jau dabar nukenčia nuo sukčių, tad mano žinutė – reikia domėtis kibernetinėmis vagystėmis, ieškoti apsisaugojimo būdų. Manau, kad ateityje rankinės ar piniginės vagystė taps bereikšmė, palyginti su tuo, ką kibernetiniai vagys gali padaryti su duomenimis.

Į ką esate linkusi kreiptis, kai užklumpa sunkumai?

Kiek save prisimenu, visada tvarkiausi viena. Esu iš tų žmonių, kurie apie savo problemas dažniausiai nekalba. Stengiuosi neapkrauti kitų, bet būna momentų, kai turi pasakyti viešai, kas vyksta tavo gyvenime. Pasakau jau po visko, kai išsikuopiu viduje, išsprendžiu situaciją. Ištikus bėdai nesu linkusi guostis pasauliui, sprendžiu viena, kreipiuosi pagalbos į Dievą, į dieviškąją energiją, kad nuimtų naštą nuo mano pečių. Malda lydi mane visą gyvenimą, esu įpratusi kas vakarą pasimelsti, paprašyti Dievo, kad viską sudėliotų į savo vietas. Patirtis rodo, kad dieviškoji energija gali padaryti stebuklus. Tikiu ja, tikiu minties galia ir tuo, kad ne viską, kas vyksta aplink mus, galime pagrįsti mokslu.

Kokias gyvenimiškas pamokas vertinate?

Vertinu visas: tiek geras, tiek blogas. Tikiu, kad kiekviename gėryje yra šiek tiek blogio, o kiekviename blogyje – truputis gėrio. Todėl manau, kad jei nutinka kažkas gero, nebūtina apie tai rėkti visam pasauliui, šokinėti iš laimės, o kai blogai – nereikia pulti į depresiją, ašaras, kraštutinumus. Blogose situacijose reikia įžvelgti kažką gero: galbūt gausime vertingą patirtį, pamoką, kuri pravers ateityje. Ne be reikalo sakoma, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera.

Modelių ir verslo pasaulyje tenka daug bendrauti, išdalinti save. Kas padeda iš naujo pripildyti vidinius resursus? Ar jums svarbu pabūti vienai?

Taip, be abejo. Komunikacija itin svarbi mano kasdienėse veiklose, todėl be proto mėgstu dienas, kai galiu visą dieną su niekuo nebendrauti, pratylėti. Mano energijos šaltinis – būti vienai, skirti laiko sau, atsipalaiduoti, atsiriboti nuo žmonių.

Sakėte, kad negyvenate pagal visuomenės standartus. Tai savotiškas maištingumas ar laisvė kurti savo pasaulį?

Nebe tie metai, kad kelčiau maištą. Tikiu, kad žmogaus prigimtinė teisė – jaustis laimingam (jei tai nežeidžia ir neskaudina kitų). Visi turėtų siekti šito tikslo. Visuomenė gyvena pagal tam tikrus standartus, kurie kartkartėmis po truputį keičiasi, bet man tiesiog nepriimtina daryti tai, ko iš manęs reikalauja visuomenė. Esu laisvas žmogus ir privalau gyventi tik pagal savo vertybinį kompasą. Nuo vaikystės įdiegtos ir per gyvenimą susiformavusios vertybės yra pagrindinis dalykas, kuris veja siekti tikslų, gyventi taip, kaip nori. Pasikartosiu – tik neskaudinant ir nedarant blogo kitam.

Kodėl svarbu save pažinti ir gyventi klausantis vidinio balso?

Klausyti vidinio balso reikia tam, kad būtume laimingi, suprastume, ko norime, kas mus daro laimingus. Laimingas žmogus yra nuostabus, jis spinduliuoja ypatingą energiją, kuria minta ir kiti žmonės. Jei visi stengtųsi būti laimingi, pasaulis būtų daug gražesnis ir šviesesnis.

Dažnas nustemba, kad graži, sėkmės lydima, protinga moteris neturi vyro. Ar pastebite, kad moters „vertė“ kartais vis dar matuojama sėkmingų santykių ar šeimos matu?

Tokio požiūrio pasitaiko ir tai nekelia nuostabos – dar prieš šimtmetį moters pareiga buvo tik gimdyti vaikus, būti nuolankiai, neišsišokti. Nebuvo galima daryti daugybės dalykų, kurie šiuolaikinei moteriai savaime suprantami. Be abejo, dar ir šiandien žmonės pašnairuoja, bet jau pamažu pradeda suprasti, kad ne viskas šeimose rožėmis klota, ir ne visais atvejais motinystė – pats nuostabiausias dalykas pasaulyje. Žinodamos mano požiūrį į gyvenimą (kad kol kas nenoriu nei tekėti, nei būti mama, nors galėjau tą padaryti ne kartą), neretai moterys atsiveria, atskleidžia tamsesnių santuokos ir motinystės spalvų. Ne be reikalo matome istorijų, kai nuskandinami vaikai… Reikia suprasti, kad nėštumas ir gimdymas moters organizmui – ypač sunkus išbandymas, o pogimdyminė depresija labai rimta liga. Reikia suprasti to mastą ir kainą. Kol kas manęs visuomenė neįtikina, kad pats nuostabiausias dalykas pasaulyje – turėti šeimą. Grįžtu prie minties, kad kiekvienas turi gyventi pagal savo vidinį balsą, atrasti, kas jį daro laimingą, o ne klausyti močiutės ar tetos, kaip reikia gyventi.

Kada būnate laimingiausia?

Apskritai esu labai laimingas žmogus, nepaisant įvairių gyvenimiškų trikdžių, kurių visiems pasitaiko. Dievas mane apdovanojo tiek išvaizda, tiek protu ir galimybėmis. Turiu stogą virš galvos, stiprius finansinius ir profesinius pagrindus, esu moterų motyvatorė, turiu daug pažįstamų ir draugų, su kuriais galiu kokybiškai leisti laiką, daug keliauju, valgau, ką noriu, gilinuosi į save. Man atrodo, kad mano vertybinis kompasas teisingas, pagal jį renkuosi žmonių ratą. Regis, turiu viską, ko reikia – pradedant materialiais, baigiant neapčiuopiamais dalykais. Šitiek turint sakyti, kad esu nelaiminga, būtų spjūvis Dievui į veidą.

Dažnai žmonės nesusimąsto, kokie jie laimingi. Dauguma miega savo lovose, turi stogą virš galvos, maisto, gali keliauti. Tai jau labai daug, nes daliai žmonių pasaulyje tokie dalykai nepasiekiami. Kai apie tai pagalvoji, kitaip pradedi žiūrėti į gyvenimą. Aš tikrai esu labai laiminga.

Autorius Laima Samulė