Kėdė, keitusi žmonių likimus

Gyvybė ir jos vertė bėgant amžiams ne kartą keitėsi. Už įvairius nusikaltimus kirstos galvos, žiaurūs nusikaltėliai kankinti, karti, galiausiai sodinti į elektros kėdę, kuri turėjo būti humanišku būdu atsikratyti įstatymus pažeidusių piliečių. Tiesa, jos populiarumas buvo trumpalaikis ir labiau kritikuotas nei vertintas.

Įstatymui vykdyti pažabota elektra

Atradus elektrą ir didėjant jos svarbai, šiais privalumais vis dažniau naudotasi. Populiarėjant gatvių apšvietimui, kuriam reikalinga 3000–6000 voltų aukšta įtampa, daugėjo pranešimų apie nelaimėlius, nukentėjusius nuo elektros išlydžio. 1881 m. rugpjūčio 7-osios vakarą Bafale, Niujorke, girtas doko darbuotojas netyčia palietė įjungtą elektros generatorių. Viskas baigėsi staigia mirtimi. Bylą tyręs koroneris ir odontologas Alfredas P. Southwickas, turėjęs techninių žinių apie elektros energiją, kaipmat suprato, kad elektrą galima panaudoti užtikrinant įstatymų įgyvendinimą. Netrukus sekė galybė bandymų, kurių metu elektra nutrenkė šimtus benamių šunų. Bandymai atlikti skirtingose terpėse, šunys elektra žudyti ne tik sausumoje, bet ir vandenyje, buvo keičiamas elektrodų tipas ir vieta, kol suprasta, kaip šis metodas paveiktų žmones. Manyta, kad tai gerokai humaniškesnis būdas pasiųsti myriop. Netrukus sulaukta nacionalinio dėmesio, ši idėja skelbta moksliniuose žurnaluose, kol galiausiai sukurta daugelio žmonių gyvenimus pakeitusi elektros kėdė.

Humaniškesnė bausmės forma

JAV buvo įprasta, kad korimas – griežčiausia bausmė. Tiesa, šis teisingumo vykdymo būdas kritikuotas ne tik piliečių, bet ir aukščiausių pareigūnų. 1886 m. išrinkus naują Niujorko valstijos gubernatorių Davidą B. Hillą, viskas pradėjo keistis iš esmės. Netrukus jis įsteigė trijų narių mirties bausmės komisiją, kuriai pirmininkavo žmogaus teisių gynėjas ir reformatorius Elbridge‘as Thomasas Gerry, Niujorko teisininkas bei politikas Matthew Hale‘as ir minėtas A. P. Southwickas. Komisijos nariai aiškinosi egzekucijos istoriją, kaip ir kodėl atliekama mirties bausmė, koks būdas jai atlikti tinkamiausias. Vyriausybės pareigūnai, teisininkai ir medicinos ekspertai visoje šalyje neturėjo vieningos nuomonės: vieni manė, kad geriausias būdas atsikratyti nusikaltėlio – nutrenkti elektra, kiti rekomendavo išvis panaikinti mirties bausmę. 1888 m. komisija galiausiai sutarė, kad pasinaudos A. P. Southwicko pristatyta elektros kėdės idėja, kai metaliniai laidai, kuriais teka elektros srovė, tvirtinami prie pasmerktojo kojų ir galvos. Nors manyta, kad pagaliau rastas humaniškas būdas vykdyti įstatymus, tačiau trys elektros kėdės, buvusios šalyje, tapo siaubingiausiu įrankiu žudyti prasikaltusius.

Mirties bausmė buvo atliekama prie nuskustos galvos ir kojų prijungiant laidus ir įjungiant elektros įtampą. Per kūną pradėjus tekėti didžiulei elektros srovei, žmogus greitai netekdavo sąmonės. Smegenų sinapsės akimirksniu sunykdavo, tarsi vienu metu sudegtų milijardai saugiklių. Tinkamai įjungta elektros srovė nužudydavo per kelias sekundes. Tiesa, visai kitokį vaizdą matydavo į egzekucijos vietą atvykę stebėtojai. Nuo didžiulės elektros srovės aukos raumenys trūkčiodavo ir susitraukdavo, atrodydavo, kad ji raitosi iš skausmo. Oda akimirksniu išsausėdavo, kartais net užsidegdavo, kūno skysčiai išvirdavo ir išgaruodavo. Nors atrodydavo, kad auka kenčia nepakeliamą skausmą, kūnui svylant ji jau būdavo mirusi.

Pirmoji egzekucija

Įprastai egzekucijos metu prireikdavo dviejų kintamosios srovės ciklų. Pirmasis ir labai galingas elektros smūgis, kurios stiprumas svyruodavo nuo 2000 iki 2500 voltų, būdavo skirtas sukelti sąmonės netekimą ir širdies sustojimą. Antrasis, mažiau galingas elektros išlydis, kurio stiprumas siekdavo 500–1500 voltų, mirtinai pažeisdavo gyvybiškai svarbius organus. Viskam pasibaigus žodį tardavo gydytojas, patikrinęs, ar kalinys vis dar turi gyvybės požymių. Jų neaptikęs pranešdavo mirties laiką. Jei kalinys, anot gydytojo, dar būdavo gyvybingas, vėl paleisdavo elektros srovę, labai retais atvejais egzekuciją atidėdavo. Pirmą kartą tokia mirties bausmė atlikta Williamui Kemmleriui, nuteistam už žmonos užkapojimą kirviu. Nors prieš pat egzekuciją teiktas apeliacinis skundas Niujorko apeliaciniam teismui, motyvuojant tuo, kad elektros naudojimas – per daug žiauri ir neįprasta bausmė, prieštaraujanti Jungtinių Valstijų Konstitucijai, tačiau teismas skundą atmetė. 1890 m. rugpjūčio 6 d. Niujorko Auburno kalėjime žudikui įvykdyta mirties bausmė. Anksčiau elektra sėkmingai panaudota nutrenkiant arklį, todėl nesvarstyta, kad kažkas gali nepavykti. Pirmasis ciklas, kurio metu paleista 1000 voltų stiprumo srovė, vyrui sukėlė sąmonės netekimą, bet nesustabdė širdies ir kvėpavimo. Nusikaltėlis vis dar rodė gyvybės ženklus, elektros srovė paleista dar kartą, tačiau generatoriui prireikė laiko vėl veikti tinkamai. Antruoju bandymu paleista 2000 voltų srovė. Galiausiai kūnas užsidegė. Visa egzekucija truko apie 8 minutes.

Ne visur pripažįstamas metodas

Nors elektros kėdė greitai išpopuliarėjo ir netrukus tapo įprasta mirties bausme JAV, tačiau populiari išliko tik iki 9-ojo dešimtmečio vidurio, kai mirtina injekcija tapo dar paprastesniu būdu vykdyti egzekucijas. Visą elektros kėdės naudojimo laiką šis metodas kritikuotas kaip nepatikimas, mat vienas po kito sekė atvejai, kai nusikaltėliams tekdavo patirti daugybę elektros smūgių, netgi užsidegdavo galva. 2004 m. Nebraskos valstijoje, bandant išspręsti šią dažną problemą, įteisintas reikalavimas 15 sek. įjungti 2450 voltų elektros srovę. Dar po trejų metų pradėtas taikyti reikalavimas 20 sek. įjungti 2450 voltų srovę.

Iki šiol Alabamos, Arkanzaso, Floridos, Kentukio, Luizianos ir Tenesio valstijose vis dar egzistuoja galimybė įvykdyti mirties bausmę elektros srove, tačiau su tam tikromis išlygomis. Štai Floridoje elektros kėdė naudojama tik tais atvejais, kai nustatoma, kad mirtina injekcija prieštarauja Konstitucijai. Arkanzase, Kentukyje ir Tenesyje kalintys nusikaltėliai gali pasirinkti, kokiu būdu neteks gyvybės. Tiesa, šiuo metu Arkanzasas neturi nė vieno mirties bausme nuteisto kalinio.

Autorius Monika Budnikienė