Detektyvų meistras, padovanojęs pasauliui garsiojo seklio Šerloko Holmso nuotykius – seras Artūras Konanas Doilis. Talentingo rašytojo sukurtų personažų istorijas ištikimi skaitytojai žino mintinai, tačiau tik nedaugelis susipažinęs su autoriaus gyvenimo istorija. O ši ne mažiau intriguojanti ir kupina likimo vingių.

 

Katalikiškas auklėjimasMilan,,Italy,–,September,7,,2023:,Sir,Arthur,Conan,Doyle

 

1855 m. Škotijos sostinėje Edinburge vos 22 m. Čarlzas Altamontas Doilis vedė 17-metę Mary Foley. Jauna pora puikiai tiko vienas kitam ir buvo įsimylėję iki ausų. Pirmiausia jiedu buvo katalikai, kas anuomet sudarant santuoką buvo nepaprastai svarbu. Taip pat abu turėjo meninę gyslelę. Tėvas – architektas, kurio giminėje būta nemažai gerbiamų menininkų, o motina – aistringa skaitytoja, gebėjusi meistriškai pasakoti tiek tikras, tiek išgalvotas istorijas. Talentą kurti intrigą ir plėtoti siužetą ji neabejotinai perdavė sūnui, pasaulį išvydusiam 1859 m. gegužės 22 d. Dar gulėdamas lopšyje mažasis Artūras klausėsi motinos sekamų pasakų, vėliau buvo kantriai mokomas skaityti ir galiausiai knygas ne šiaip mėgti, bet mylėti ar net garbinti. Jo mėgstamiausia knyga tuomet buvo Tomo Maino Rydo „Skalpų medžiotojai“ – gerokai per žiauri ir per sudėtinga vaikui. Artūras buvo smalsus, guvus ir labiau už viską mėgo pasinerti į vaizduotėje kuriamas visatas. Pasitraukti iš realybės į vidinį pasaulį buvo ne viena priežastis. Tėvas, nepaisant talento ir paveldėto turto, anksti įniko į alkoholį. Priklausomybė buvo tokia stipri, kad ne tik pakirto sveikatą, bet ir ištuštino šeimos biudžetą. Iš pradžių Artūras glaudėsi pas mamos draugės šeimą, tik retkarčiais sugrįždavo aplankyti tėvų. Vėliau globojo tėvo klano nariai. Tolimi giminaičiai nusprendė pasirūpinti vaiku taip, kaip anuomet buvo įprasta – išsiuntė į katalikišką mokyklą ir nesukdami galvos padengė visas su tuo susijusias išlaidas. Taip škotiškos kilmės Artūras atsidūrė Anglijoje, jėzuitų kuruojamoje mokykloje, kuri garsėjo itin griežta drausme, prastu maistu ir fizinių bausmių taikymu. Mušimas per rankas čia netaikytas tik sekmadieniais, mat tai buvo poilsio diena. Jaunasis Artūras šia bausme buvo baudžiamas itin dažnai, nes mėgo klasės draugams pasakoti išgalvotas istorijas.

 

Įkvėpimo šaltinis – kelionės ir talentingi žmonės

 

Mokykloje, kurioje režimas buvo panašus į kalėjimo kasdienybę, Artūras praleido septynerius metus. Vieninteliai šviesesni būsimojo detektyvų meistro vaikystės periodai būdavo atostogos, per kurias leisdavo išvykti iš mokyklos ir lankyti tėvo giminaičius. Šių išvykų metu pamatė Londoną, aplankė tolimus Škotijos kampelius ir iš kiekvienos kelionės parsiveždavo įkvėpimo naujoms istorijoms kurti. Galiausiai talentas rašyti pasireiškė leidžiant mokyklos metraštį. Tiesa, šis buvo griežtai cenzūruojamas, tačiau suteikė galimybę į rankas paimti plunksną, ir tai buvo nuostabi proga paaugliui, visada svajojusiam popieriuje išdėstyti nežabotą vaizduotę. Giminaičių skiriami pinigai atvėrė ir gerokai platesnius vartus į pasaulį. Baigęs koledžą išvyko į Vokietiją, kad geriau išmoktų vokiečių kalbą. 1876 m. kelias savaites praleido Paryžiuje pas vieną iš daugybės dėdžių ir ten sumaniai buvo paskatintas studijuoti mediciną. Šį apsisprendimą dar labiau paskatino pažintis su talentingu gydytoju Čarlzu Brainu, kuris jaunajam Artūrui papasakojo ne tik apie naujausias gydymo strategijas, bet ir patologo anatomo darbą. Įstojęs į Edinburgo universitetą atrado dar vieną įkvėpimo šaltinį – Džozefą Belą. Šis profesorius bei jo geležinė logika, išskirtinis pastabumas ir visada teisingos išvados tapo kultinio detektyvo Šerloko Holmso prototipu. Visgi atsiduoti rašymui Artūras negalėjo. Jis krimto medicinos mokslus ir kaip išmanydamas stengėsi padėti motinai, kuri tuomet viena augino 6 būsimojo rašytojo brolius ir seseris. Tad įsidarbino vaistininku, uždarbiavo kaip gydytojo asistentas ir imdavosi kone visko, kas leisdavo užsidirbti. Nors klanas vis dar jį rėmė, pinigų išlaikyti didelę šeimą visada stigo. Tik 1879 m. susiklostė palankios aplinkybės pradėti rašyti. Tuomet buvo susiradęs darbą atokiame Reitono kaime, kur pacientų buvo nedaug, o alga didelė. Pirmasis jo apsakymas „Sasos slėnio paslaptis“ išspausdinas „Chamber’s Edinburgh Journal“, už kurį sumokėtas kuklus trijų ginėjų honoraras.

 

Ilga kelionė sėkmės link

 

Visgi tiek užteko, kad užsidegtų noru parašyti daugiau. Deja, likimas turėjo kitų planų. Mat Artūro tėvą paguldė į psichiatrijos ligoninę dėl alkoholio sukeltų haliucinacijų ir visa šeimos išlaikymo našta teko vyriausiam sūnui. Ir šis priėmė radikalų sprendimą – įsidarbino laivo gydytoju. Laivas ir jo įgula patraukė už poliarinio rato žvejoti, medžioti ruonių bei banginių. Nors medžioklės žiaurumas sukrėtė, tačiau ir įkvėpė parašyti apsakymą „Šiaurės žvaigždės kapitonas“. Jūroje rašytojas praleido septynis mėnesius, už kuriuos jam buvo dosniai sumokėta. Grįžęs baigė universitetą ir gavo chirurgo diplomą. Supratęs, kad darbas laive garantuoja didelius pinigus, vėl leidosi į kelionę. Šį kartą plaukiojo prie Afrikos krantų. Tačiau pastaroji patirtis buvo nemaloni, tad grįžęs ir atsiėmęs dosnų atlygį pradėjo gydytojo praktika užsiiminėti sausumoje. Pirmieji treji privačios praktikos metai nebuvo sėkmingi, tad laisvą laiką skirdavo rašymui. Būtent tuo metu parašė daugelį apsakymų ir sukūrė būsimų romanų apmatus. Tuomet sutiko savo pirmąją meilę Elmą Uelden, kuri nuo pinigų stokojančio Artūro tiesiog pabėgo pas giminaičius į Šveicariją. Tai sužeidė būsimojo klasiko širdį, bet jos nesudaužė, mat po kelerių metų įsimylėjo gerokai aistringiau. Jo meile tapo paciento sesuo Luiza. Pora susituokė. Luiza visada skatino Artūrą rašyti, nors šiam kelerius metus nesisekė iš to uždirbti. Pirmaisiais metais po santuokos išleido kelis nedidelius detektyvinius romanus. 1889 m. susilaukė dukros Meri. Dabar jau savo nedidelei šeimai išlaikyti reikėjo vis daugiau pinigų. O jų uždirbti nepavykdavo. Gydytojo praktika nenešė pelno, nesulaukdavo pacientų, todėl tuščiame kabinete pradėjo kurti vieną sėkmingiausių visų laikų personažų. Iš pradžių apsakymus apie seklio Šerloko Holmso nuotykius spausdino žurnalai. Gerbėjų ratas pamažu augo.

 

Sero titulas

 

Persirgęs sunkia gripo forma ir vos neatsisveikinęs su šiuo pasauliu, Artūras nusprendė neatidėlioti savo svajonių įgyvendinimo. Jis uždarė gydytojo kabinetą ir atsidavė rašymui. Jį aplankė nedidelė sėkmė, kai vieną iš ankstyvųjų apsakymų nupirko teatras ir pagal jį pastatė didelio susidomėjimo sulaukusį spektaklį. Artūrui kilo mintis atsisakyti menką pelną teikiančių apsakymų apie seklį. Nustojęs spausdinti šią skiltį, žurnalas neteko 20 tūkst. skaitytojų ir sulaukė kalno pasipiktinimo laiškų. Tai buvo ženklas nenumarinti herojaus. Artūras pradėjo dirbti visu tempu ir, deja, nepastebėjo, jog žmona susirgo tuberkulioze. Norėdamas pagerinti Luizos sveikatos būklę, rašytojas nusprendė su šeima persikelti į Šveicarijoje esanti Davosą. Gėrėdamasis nuostabia kalnų panorama ir slaugydamas žmoną rašė romanus, tęsė detektyvines epopėjas, net ieškodamas įkvėpimo leidosi tyrinėti Jungtinių Amerikos Valstijų ir Egipto. Galiausiai grįžęs į Angliją patyrė dar vieną gyvenimo nuotykį – būdamas vedęs ir brandaus amžiaus įsimylėjo 24-metę gražuolę šviesiaplaukę žaliomis akimis. Tačiau romaną nutraukė anglų–būrų karas. Artūras tapo savanoriu ir išvyko į Afriką, kur darbavosi karo ligoninėje. Tai buvo labiausiai sukrečianti patirtis, dėl kurios gimė 500 psl. knyga, anuomet laikyta karo mokslų šedevru. Visgi tikrasis talento atsiskleidimas įvyko tik 1902 m., kai buvo išleista milžiniško populiarumo sulaukusi Šerloko Holmso sagos dalis „Baskervilių šuo“. Prasidėjo rašytojo aukso amžius. Jis rašė, žaidė golfą, leido laiką su meiluže, rūpinosi sergančia žmona ir net išmėgino jėgas politikoje. Kai mirė žmona, kaltės dėl neištikimybės slegiamas paniro į depresiją. Tuomet širdgėlą išliedavo rašydamas šiurpias žmogžudysčių scenas. Visgi kaltė nebuvo tokia stipri, kad sulaikytų nuo antrųjų vedybų. 1907 m. vedė ilgametę meilužę ir susilaukė dar trijų vaikų. Jis keliavo, savo akimis regėjo Pirmojo pasaulinio karo žiaurumą ir nuolat rašė. Išskirtinį gyvenimo etapą vainikavo 1920 m. karaliaus suteiktas riterio titulas. 1930 m. seras A. K. Doilis mirė savo namų sode, pasauliui palikdamas daugybę šedevrų, kuriuose literatūros tyrinėtojai atranda daugybę paralelių su nuotykių ir išmėginimų kupinu rašytojo gyvenimu.

 

Autorius Eglė Stratkauskaitė