Prieš kelerius metus Didžiojoje Britanijoje atlikta apklausa parodė, kad britai savo vaikams nebeskaito klasikinių pasakų, neva jos per daug žiaurios. Maždaug trečdalis apklaustųjų tokias pasakas kaip „Raudonkepuraitė“, „Snieguolė ir 7 nykštukai“ ar „Pelenė“ laiko tinkamomis tik vyresniems nei 6 m. vaikams. Mažesni vaikai užduoda per daug klausimų, į kuriuos tėvai nesugeba atsakyti. Visgi psichologai mano, kad žiaurumas pasakose reikalingas. Mat tai pasaulio dalis, o pasaulio nepažįstantys vaikai yra mažiau supratingi ar net gali užaugti žmonėmis, neskiriančiais gėrio nuo blogio.

 

Vyksta tai, ko buvo išvengta pokariuLittle,Red,Riding,Hood,Walking,In,The,Wood.,Vector,Fantasy

 

Po Antrojo pasaulinio karo anglų okupacinė valdžia Vokietijoje sudarė komisiją, kuri paskelbė, kad beveik visose vokiškose ir austriškose pasakose neva yra elementų, galimai nulėmusių fašizmo atsiradimą. Tad jos uždraustos. Draudimas sulaukė stipraus pasipriešinimo ir pasakos pradėtos perduoti žodžiu, kaip senovėje. Po kelerių metų draudimas atšauktas kaip neprasmingas. Šiuolaikiniai mokslininkai sako, kad žiauriais elementais pasižyminčios vokiškos pasakos neišugdė nacių. Visgi pripažįsta, kad pasakos, kaip žanras, pamažu nyksta savaime, o galbūt net blogiau – visiškai praranda tikrąją prasmę. Mat pasakos, ypač senosios, – iš protėvių paveldėtas vaikų ugdymo įrankis. Jos moko, kaip išgyventi nuolat kintančiame, pavojų kupiname pasaulyje, kaip suprasti, kas yra gėris, blogis, kokiais keliais nuveda melas ir kiek pastangų tenka įdėti norint pasiekti tikslą. Pasaka, savita kiekvienos tautos užkoduota išmintis, sekama iš lūpų į lūpas. Ir tai viena priežasčių, kodėl visos autentiškos pasakos be išimties turi gana žiaurų, kartais net trikdantį siužetą. Originaliai pasakose užkoduotos universalios tiesos ir laikmečio aktualijos. Štai tais laikais, kai Europoje badas buvo įprastas, vaikams pasakota apie Jonuką ir Grytutę, kuriuos tėvai paliko miške, nes nebegalėjo išmaitinti. Jau minėta „Raudonkepuraitė“ iš tiesų buvo mergina, kuri miške susitikdavo su savo vaikinu, o pikto vilko personažas iš tiesų įkūnijo seksualinius polinkius. Tokių pavyzdžių, kurie mūsų laikus pasiekė jau gerokai sušvelninti, o kartais ir perkurti, yra begalės. Visgi tik dabar linkstama atsisakyti klasikinių pasakų, nes vaikus siekiama apsaugoti nuo bet kokio sąlyčio su žiaurumu ir nederamu elgesiu. Dar prieš tris dešimtmečius būtent papasakotas žiaurumas buvo laikomas saugiausiu būdu vaikui prisiliesti prie realybės.

 

Padeda vaikui suvokti save

 

Tai, kas šimtmečiais buvo suvokiama natūraliai, dabar paaiškinama psichologų. Anksčiau žiaurias ir šiurpias pasakas vaikams tėvai ir seneliai sekdavo suvokdami, kad kiekvieno žmogaus viduje esama žiaurumo. Kuo anksčiau tą asmenybės dalį žmogus pažins, tuo geriau išmoks ją kontroliuoti. Garsusis psichoanalizės pradininkas Sigmundas Freudas kuo puikiausiai išdėstė, kad nuo pat mažų dienų žmogų valdo libido ir agresija. O šie dalykai laikomi nepadoriais, netinkamais apibūdinti vaikams tiesiogiai. Tad lieka simboliai, kurie suvokiami per pasąmonę. S. Freudas pasakas tapatino būtent su pasąmone, kurioje informacija nėra skirstoma į gerą ir blogą. Ir todėl tai bene vienintelis būdas savyje apčiuopti tai, kas nemalonu sąmonei. Pasakose esama nemažai žiaurių, keistų, seksualių elementų, kurie gali gąsdinti suaugusiuosius, išmokusius visa tai neigti ar įsivaizduoti, kad mumyse tų dalykų tiesiog nėra. Visgi vaikas, kuris dar nepatyrė šių asmenybės aspektų, simbolius perpranta kitaip. Tad būtent per agresijos stebėjimą pasakose jis gali pažinti neigiamas savybes. Vis dažniau prabylama apie tai, kad modernios pasakos, kuriose blogis pateikiamas kaip simpatiškas arba tiesiog nesuprastas kitoniškumas, šį tamsiosios asmenybės pusės pažinimą gerokai sutrikdo. Tai susiję su problemomis ateityje. Pasakas tyrinėjantys psichologai ragina atkreipti dėmesį, kad daugelis pasakų prasideda išėjimu iš namų, tuomet nemalonių išgyvenimų patirtimi, išbandymais, o galiausiai – laiminga pabaiga bei sustiprėjusia pagrindinio herojaus asmenybe. Siužetas visada atkartoja žmogaus brandos etapus. Žiaurūs elementai – susidūrimo su gyvenimo realybe repeticijos. Beje, jeigu vaikas kokią nors pasaką itin mėgsta ir prašo ją skaityti daug kartų, verta pasigilinti į tai, kas jį taip traukia.

 

Mistinė pasakų reikšmė

 
  •  Vaikas – būtybė, atkeliavusi iš dvasinio pasaulio. Pasakos irgi gimė iš žmonijos dvasinio srauto. Manoma, kad senoji pasaka turi ryšį su pirminiu dieviškuoju šaltiniu, kurio negali paneigti joks intelektas.
  •  Sekdamas vaikui pasaką, kitas žmogus tarytum mato ir perduoda vidinius vaizdinius. Vaikas, klausydamasis pasakos, irgi mato vaizdinius – akimis to, kuris seka pasaką. Šie vaizdiniai persmelkia sielą. Beje, visi vaizdingi posakiai kilę iš tų pačių archetipinių vaizdinių. Tai padeda tėvams ir vaikams sustiprinti ryšį.
  •  Geriausiai vaikams tinka liaudies pasakos, mat jos užrašytos gimtąja kalba, kuri padeda jausminiame ir dvasiniame lygmenyje prisirišti prie tautos, giminės egregoro (energijos sankaupos).
 

Autorius Eglė Stratkauskaitė