„Įgalinta moteris galėtų tapti atsvara galingam vyrui“, – teigia intuicijos trenerė, knygų ir mokymų autorė Raminta Lapinskaitė. Nuo 2014-ųjų su moterų saviugda dirbanti mentorė kviečia sekti Didžiosios deivės pėdomis, prisiminti archetipines moteriškąsias patirtis, mokytis iš priešpatriarchalinių visuomenių pasisemti stiprybės ir įgauti vidinių resursų trokštamiems pokyčiams šiandieniame gyvenime.

 

Raminta_samanota_fotografija

Ramina Lapinskaitė, nuotrauka Samanota fotografija.

Pastaruoju metu esate dažnas svečias Egipte – tačiau vykstate ne į įprastas turistams vietas, o keliaujate po senąsias galios vietas, ten rengiate moterų stovyklas. Kas ten traukia?

 

Mano rengiamos kelionės grįstos senųjų moterų archetipų pažinimu. Dėl to keliauju su moterimis ten, kur priešpatriarchalinės kultūros palikusios ryškių istorinių ir dvasinių pėdsakų. Senovės Egipto civilizacija – ne tik galingojo saulės dievo Ra, faraonų, stačiusių įspūdingas piramides, ir karalių, garsėjusių prabangiais rūmais, kraštas, apie kurį skaitėme istorijos vadovėliuose ar pikantiškuose romanuose. Tai ir nė kiek mažiau galingų deivių, įtakingų karalienių ir faraonių žemė, sklidina šventyklų, kuriose senieji moterų archetipai vis dar gyvi, ir mes, šiuolaikinio pasaulio moterys, galime iš jų mokytis, semtis stiprybės, įgauti resursų trokštamiems pokyčiams gyvenime.

 

Kas patraukė prie šios temos?

 

Moterų saviugdoje esu dešimtus metus. Esu parašiusi ir išleidusi dvi knygas apie moterų savivertę. Ši tema man svarbi ir asmeniškai, nes esu pavyzdys moters, kuri savo kelią į savivertę pradėjo nuo gilaus minuso. Taip pat esu mama, kuri nori dukrai perduoti kuo sveikesnį buvimo moterimi pavyzdį. Stebėdama savo kelią, taip pat daugybės ilgamečių klienčių patirtį, palengva priėjau išvadą, kad be psichologinio ir emocinio lygmens, kuriame įsisąmoniname jausmus, prisiimame atsakomybę už savo poreikius, išmokstame brėžti sveikas ribas, egzistuoja dar ir dvasinis savivertės lygmuo, prie kurio gijimo gali prisidėti tik stiprūs moters dvasiniai vaidmenys – Deivė Motina, galingi deivių archetipai, istoriniai faktai apie kuniges, žynes bei kitas aukšto dvasinio luomo moteris, kurių būta ne tik priešpatriarchalinėse visuomenėse, bet ir ankstyvaisiais krikščionybės amžiais.

 

Organizuojate patyrimines moterų grupių keliones, per kurias sekate Didžiosios deivės pėdsakais. Kokie jie?

 

Savo dvasinių kelionių moterims ciklą pradėjau nuo Kretos. Paskui keliai natūraliai vedė į Egiptą. Šios dvi civilizacijos prieš keletą tūkstantmečių palaikė glaudžius prekybinius ir dvasinius santykius. Ne tik senojoje Europoje, bet ir visame Senajame Pasaulyje tūkstantmečius vyravo motiniško prado religijos. Apie tai byloja šventyklos dabartinėje Turkijoje, Indijoje. Iš Europos šalių, be Kretos, šiuo aspektu ryški Maltos istorinė praeitis, žemyninė Graikija, Italija. Praėjusią vasarą prisiliečiau ir prie senovės keltų dvasinės hierarchijos – čia viso dievų panteono gimdytoja buvo Deivė Motina. Pirmosios civilizacijos (kalbu apie 5000 m. pr. Kr. ir senesnes žmonijos patirtis) garbino Didžiąją Deivę Motiną. Pasak mokslininko R. Graveso, kol neįsigalėjo patriarchalinės religijos, Didžioji Deivė laikyta nemirtinga, nepakeičiama ir visagale, o moterų galios visuomeniniame gyvenime užgniaužimas ėjo koja kojon su moteriškų apeigų ir dievybių slopinimu.

 

Didžioji Deivė skirtinguose pasaulio kraštuose buvo pažįstama skirtingais vardais, bet įkūnijo tą pačią prigimtinę, dievišką ir neatimamą moters galią: deivė Ištar viešpatavo Mesopotamijos kultūroje, šumerai ją vadino deive Inana, Ariadnės vardu ji buvo kviečiama senojoje Kretoje, Mahadevi Shakti – Indijoje, keltų tikėjimuose ji buvo visų dievų motina Danut, o senovės Kinijoje ji vadinta deive karaliene Xi-Wang-Mu…

 

Izidė įkūnijo Didžiąją Deivę senojoje Nilo slėnio kultūroje. Ji buvo viena svarbiausių senojo Egipto deivių, o užgesus šiai didingai civilizacijai, Izidės kultas išplito visoje Romos imperijoje, deivė buvo garbinama nuo Anglijos iki Afganistano. Pagal egiptiečių šventraščius, kiekvienas faraonas buvo Izidės vaikas, jos hieroglifinis vardas reiškė „sostą“, o į ją buvo kreipiamasi kaip į visagalę deivę, valdančią patį likimą. Kelionę į didžiausią Izidės šventyklą Egipte, Asuano mieste, su moterimis esame suplanavusios rudenį.

 

Kokie senovės Egipto religijos aspektai svarbiausi jums? Į ką atkreipiate dėmesį savo organzuojamose kelionėse?

 

Naujausi archeologiniai tyrimai rodo, kad senovės Egipte išsilavinimas buvo prieinamas ne dėl lyties, o dėl socialinės padėties. Tūkstantmečius šalis pasižymėjo aukštu materialinės gerovės lygiu, todėl čia išsilavinusių moterų taip pat buvo apstu. Kaip ir kitur pasaulyje, išsilavinusios moterys reiškė pavojų, tačiau Egipte jos kėlė mažiau nepatogumų. Tokiomis moterimis žavėtasi (kartais tik paslapčiomis, bet vis tiek žavėtasi). Anot egiptologės Barbaros Watterson, senovės Egipte moterys turėjo tokias pačias teises kaip ir vyrai. Pavydžiui, paveldėjimas vyko pagal moteriškąją liniją, galbūt darant prielaidą, kad motinystė yra fakto, o tėvystė – nuomonės reikalas. Senovės Egipte moterys galėjo laisvai disponuosi turtu, pirkti, parduoti, skirtis, įsivaikinti… Kitaip tariant, senajame Egipte moterys turėjo gerokai daugiau socialinės galios nei šiuolaikiniame.

 

Senovės egiptiečiai savo šalį vadino juodąja pasaulio širdimi. Širdis – tai paslapčių atsiskleidimo vieta, alcheminių virsmų įsčios ir visos Žemės šventykla. Galingos deivės, tokios kaip Maat, Hathor, Sekmet, Bastet, jau minėtoji deivė karalienė Izidė, dangiškajame gyvenime atspindėjo moterų galią žemiškajame Egipte. Istorikų manymu, ši civilizacija tiek tūkstantmečių klestėjo tik todėl, kad tarp moterų ir vyrų egzistavo lygiavertiškumas visose gyvenimo srityse.

 

Dabar matome, kad senovės Egipte moterys atliko svarbius vaidmenis ir dievų pasaulyje, ir tikrovėje. Jos buvo ne tik karalienės, faraonės, išsilavinusios diplomatės, bet ir patarėjos, matematikės, gydytojos, menininkės, poetės. Egipto religija gerbė ir aukštino moteriškumą, moterys buvo svarbios dvasininkijos ir šventyklų narės. Čia iki pat Romos imperijos valdymo laikų – 30 m. pr. Kr. – dieviški moteriškumo aspektai klestėjo ir savo galia nenusileido vyriškiesiems.

 

Būtent dėl to su grupe moterų vis vykstu į Egiptą. Lankydamos įspūdingas šventyklas vaikštome senovės Egipto moterų galios keliais, mokomės iš archetipinės patirties, pažindamos egiptiečių deives prisiminsime tai, ką esame pamiršusios – prigimtinę savo moteriškumo galią.

 

Kokios šventyklos (ar šventykla) Egipte paliko didžiausią įspūdį? Kodėl? Ar jos šiandien veikia?

 

Didžiausią įspūdį paliko milžiniška Denderos šventykla deivės Hathor garbei. Ji žymi tuo, kad ant jos didingų sienų savo atvaizdą įspaudė ir paskutinioji senąjį Egiptą valdžiusi karalienė, legendinė Kleopatra. Ši deivė iliustruoja egiptiečių moteriškumo suvokimą. Ji vaizduojama kaip moteris su karvės galva arba karvės ragais. Šventykloje rašoma, kad ši deivė buvo moteriškoji saulės dievo Ra pusė, pirmoji būtybė, išlindusi iš pirmykščių vandenų, o jos gyvybę teikianti šviesa ir pienas maitino visas gyvas būtybes. Hathor įkūnijo moterišką meilę, malonumą, seksualumą, džiaugsmą ir šokį. Ši šventykla – tikras architektūros šedevras ir dvasinis lobis. Ji sklidina maitinančios motiniškos meilės, kuri juntama kiekviename žingsnyje. Deja, šiandien šventykla veikia kaip muziejus, griežtai prižiūrimas darbuotojų. Jokios ritualinės apeigos nebevyksta, tačiau šventyklos sienos ištikimai saugo egiptiečių protėvių įspaustą dvasinę patirtį.

 

Sakote, kad kelionių metu mokotės iš archetipinės patirties – kaip tai vyksta?

 

Vienas būdų mokytis – studijuoti mitus ir mitologinius siužetus, per kuriuos galime tapatintis su deivių archetipais. Archetipai – tai galingi, pasąmonėje įspausti kolektyviniai žemėlapiai, kurie siūlo naujas išeitis, požiūrio tašką, resursus. Štai todėl tai taip efektyvu. Kitas būdas, kurį praktikuoju stovyklų metu, – perkelti senuosius ritualus į grupinę moterų patirtį. Pavyzdžiui, Egipto deivių Hathor ir Izidės kultui daugiausia tarnavo žynės moterys, senojoje Kretoje moterys irgi stovėjo dvasininkijos hierarchijos viršūnėje. Tuometės žynės prieš eidamos į šventyklą pasipuošdavo, pasikvėpindavo, be to, Egipte (kaip žinoma, ši šalis yra makiažo gimtinė) žynės išrado pirmąją kosmetiką, skirtą ritualams šventyklose, tik vėliau veido bruožų išryškinimas paplito karališkosiose šeimose, plačiojoje visuomenėje ir bėgant laikui atsiskyrė nuo deivių kultų apeigų. Kelionėse lankant deivių šventyklas raginu moteris pasipuošti, kaip tą darė senosios žynės, kad šventovės lankymas būtų išties šventė, ne tik turistinis nuotykis. Tokiu būdu mes prikeliame senuosius dvasinius ritualus ir juose slypinčią archetipinę galią.

 

Kuo pasižymėjo jūsų dėmesio šiuo metu sulaukiančios kultūros, garbinusios Didžiąją Deivę ar Deivę Motiną? Ar tai buvo matriarchatinės kultūros?

 

Dievo Tėvo valdomas šiuolaikinis pasaulis ilgisi Deivės Motinos. Tokios, kuri neskirsto pasaulio į juodą ir baltą, o tiesiog apkabina ir myli visas jo spalvas. Tokios, kuri apglėbia ir laiko priglaudusi prie širdies tiek ilgai, kol atlėgsta visi sopuliai, baimės, nerimas, neviltis. Tokios, kuri ne skaldo, o sujungia, ne ieško skirtumų ar pirmumo, o randa panašumus ir bendrumą, kuri mato grožį ir gimime, ir mirtyje, ir kiekvienoje akimirkoje tarp jų.

 

Anot archeologės ir antropologės Marijos Gimbutienės, pelniusios akademinės bendruomenės pripažinimą, pasaulinius apdovanojimus ir revoliucionierės etiketę, Deivė Motina mūsų – lietuvių – protėviams buvo puikiai pažįstama. 2020 m. vasarą Italijoje netikėtai atradau ir su atsidavimu išstudijavau M. Gimbutienės bei vėlesnių mokslininkų darbus, kurie manyje įžiebė ketinimą žengti iš knygų, mokslinių straipsnių ir teorinės istorijos į gyvą Didžiosios Deivės patyrimą. Tuo pat metu įsisavinti dvasinės archeologijos metodai subrandino norą savo ląstelėmis patirti Didžiąją Motiną jos žemėse.

 

Pirmąją dvasinę kelionę organizavau Kretos saloje. Žinojau, kad nors M. Gimbutienė archeologines ekspedicijas vykdė žemyninėje Graikijoje, apie Kretą ji kalbėjo su milžinišku užsidegimu. Ši sala saugo daug Deivės Motinos laikus menančių archeologinių lobių, liudijančių taikią, karo nepažįstančią, bendrystę puoselėjančią kultūrą, kurios dvasiniu gyvenimu rūpinosi įtakingos kunigės.

 

Deivės valdomoje Senojoje Europoje ne karas ir konkurencija buvo žmonijos vystymosi kelias, o taika ir sutarimas. Į motinišką pradą orientuotos religijos praktikavo įsiklausymą į gamtos ritmus, pagarbą gyvybei ir moteriai, kaip jos nešėjai Žemėje. Paveldėjimas vyko pagal motinos liniją, o močiutės saugojo giminės dvasinę išmintį.

 

Kai kas tokią santvarką senosiose kultūrose vadina matriarchatu. M. Gimbutienė su šiuo terminu nesutinka sakydama, kad moteris niekada nedominavo vyro atžvilgiu. Moksliniai faktai kalba, kad ji užėmė lygiavertę galios poziciją bendruomenės gyvenime priimant sprendimus ir atliko dvasinės lyderystės vaidmenį kaip Deivės vietininkė Žemėje. Šias kultūras mokslininkė vadina matristinėmis.

 

Ką matristinių visuomenių pavyzdys galėtų duoti šiuolaikinėms visuomenėms?

 

Minėjau, kad dar 2020 m. sužavėjo mūsų tautietės mokslininkės M. Gimbutienės knygos. Jose ilgamečiais darbais ir nepaprasta įžvalga atskleidė, kad moderniosios civilizacijos pradžia prasidėjo tada, kai užtemo sakralusis pasaulis, žemės šventumas ir pagarba moteriškumui. Mokslininkė siūlė mums, beatodairiškai lekiantiems progreso keliu, atsigręžti į tas kultūras ir pasimokyti iš jų.

 

VI tūkst. pr. Kr. Senosios Europos miestuose skulptūros meno tradicijose vyravo žemės – „Didžiosios motinos“ ir vaisingumo deivių figūrėlės. Senųjų europiečių gyvenimus reguliavo religinės apeigos, o raštas sudėtingėjo stiprėjant Deivės Visko Davėjos kultui. Viršūnėje buvo kunigė, Deivės atstovė Žemėje. Dvasinio statuso grąžinimas moteriai padėtų kiekvienai iš mūsų susigrąžinti dvasinę savivertę. Kaip žinia, būtent sveika moters savivertė yra sveikų sprendimų ir sveikos visuomenės sąlyga.

 

Pasak archeologų, per mažiau nei porą tūkstančių metų (t. y. po pirmosios karingųjų indoeuropiečių invazijos 3500–2000 m. pr. Kr.) Europos kultūra iš taikių žemdirbių kultūros persiformavo į neramių, karą idealizuojančių žmonių kultūrą. Atsiranda trijų klasių – karalių, karių ir žemdirbių – sistema. Žlunga menas, prasideda besaikė ginklų gamyba. Senosios civilizacijos rodo, kad menas, kultūra, amatai ir prekyba yra puiki visuomenės progreso varomoji jėga, mums nereikia maitinti besaikės karo industrijos, kad kaip žmonija klestėtume ir judėtume į priekį.

 

Nors ir daug nuveikė feministės, šiuolaikinėse kultūrose galia vis dar sutelkta vyrų rankose. Dėl to, matyt, nemažai feminizmo aktyvisčių garsiai kalba ir apie M. Gimbutienės teoriją bei apie senuosius deivių archetipus. Įgalinta moteris galėtų tapti atsvara galingam vyrui. Nei gamtoje, nei visuomenėje nėra nieko sveikiau už pusiausvyrą. Atsigręžimas į mūsų istorines šaknis bei moters galią, kurios anksčiau būta, neišvengiamai grąžintų mus prie lygiavertiškumo ir pusiausvyros. To nuoširdžiai mums linkėjo M. Gimbutienė. Pažangos kelio, kuriame visapusiška moters galia būtų ne siekiamybė, o norma, mums nuoširdžiai linkiu ir aš.

 

Kokiais kūrybiniais užmojais ir planais gyvenate šiuo metu?

 

Šiemet esu atsidavusi Didžiosios Deivės tyrinėjimams. Metus pradėjau su asmenine ekspedicija po Deivės Motinos šventyklas Maltoje, pavasarį su moterų grupe grįšime į Egiptą, šventyklų miestą ant Nilo kranto Luksorą, ir vyksime į Kretą, o rudenį – su bendražyge kviečiame moteris drauge leistis į senųjų moters galios archetipų paieškas Nepale, vėliau į kitą galios miestą Egipte – Asuaną. Didžioji Deivė mažais žingsniais nevaikšto – nei po pasaulį, nei po mano gyvenimą. Suprantama, kad šios dvasinės kelionės įkvėps ir mano trečiąją knygą.

 

Autorius Laura Auksutytė