Sugaišote daug laiko ir pastangų, kol išrinkote vaikui tinkamus sportinius batelius, pirmąjį parkerį, akinius nuo saulės, vandens gertuvę… Tik labai didelė tikimybė niekada nepamatyti daiktų, vos atžala išeis pro duris. Kaip sumažinti nuostolius ir išmokyti saugoti turtą?

 

Laikinas etapasLittle,Cute,Boy,Kid,Wearing,Casual,White,Tshirt,Clueless,And

 

„Kai baigęs medicinos studijas įsidarbinau ligoninėje, mane pribloškė užduočių, kurių iš manęs reikalaujama kiekvieną dieną, sąrašas. Pamenu, kad tuomet galvojau, „kaip prisiminsiu visus tuos dalykus?“ Nuolat pildydavau sąrašą užrašų knygelėje ir tikrindavau, ar viską atlikau. Kai įgijau daugiau praktikos, tapau mažiau priklausomas nuo užrašų, – sako JAV Wayne’o valstybinio universiteto Psichiatrijos katedros vedėjas dr. Davidas Rosenbergas. – Perėjimas prie didesnės atsakomybės skirtingais gyvenimo etapais, pavyzdžiui, iš darželio į mokyklą, iš ketvirtos į penktą klasę, gali sukelti vaikams panašią nerimo būseną dėl naujai atsiradusių lūkesčių.“ Mažyliai iki 6 m. yra egocentriški, dažnai pameta žaislus ar rūbus, nes fiziologiškai negeba paskirstyti dėmesio keliems objektams vienu metu.

 

Nors atžala per metus praradęs du penalus su rašymo reikmenimis, tris poras pirštinių ir vieną sportinės aprangos komplektą gali sukelti tėvams nervinį priepuolį, moksliniai tyrimai patvirtina, jog 7–10 m. vaikai susiduria su staigiu atsakomybės padidėjimu. Reikia laiko adaptuotis. „Pereidami iš vieno etapo prie kito negalime sukontroliuoti visko, todėl susiduriame su praradimais. Net suaugę žmonės pameta daiktų keliaudami ar kraustydamiesi iš vienų namų į kitus. Nenuostabu, kad vaikai, kurie skuba ir sunkiau susikaupia, išbarsto kuprinės turtą“, – ramina psichiatras.

 

Išsiblaškymo priežastys

 

„Yra daugybė veiksnių, kodėl vieni vaikai pameta daiktus dažniau nei kiti. Jei atvejai atsitiktiniai, galima suversti kaltę miego trūkumui, susikoncentravimui į kitus dalykus, tarkime, atžala įsitraukė į sporto varžybas, – teigia dr. D. Rosenbergas. – Jei daiktai pametami nuolat, galima įtarti patologijas, tokias kaip dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sindromas (ADHD). Kai vaikas turi per daug energijos, būna išsiblaškęs ir užmaršus.“ Kitos problemos, galinčios lemti dažną daiktų praradimą, yra nerimo sutrikimai ir depresija.

 

„Nors lėtinė nemiga ir miego stoka, hiperaktyvumas, nerimas, depresija yra koreguojami bei gydomi, kai kuriems žmonėms daiktų praradimas susijęs su genetiniu polinkiu. Yra asmenų, kurie iš prigimties pedantiški, tvarkingi, organizuoti. Yra tokių, kurie per gyvenimą neįgauna savybių ir reikalingų įgūdžių, todėl būdingas išsiblaškymas“, – tvirtina specialistas. Bonos universiteto (Vokietija) mokslininkai atrado geną, susijusį su padidėjusiu užmaršumu. Remiantis išvadomis, apie 75 % žmonių turi šį variantą, todėl yra mažiau atidūs.

 

Pasak dr. D. Rosenbergo, elgesį gali lemti socialinė aplinka. Jei vaikas auga šeimoje, kurioje visi organizuoti, tikėtina, kad augdamas mažylis kopijuos ir perims panašų elgesio modelį. Tačiau tai nėra taisyklė. Pastebėta, kad vaikų užmaršumas ir išsiblaškymas labiausiai kliūna tėvams, kurie linkę į kontrolę. Tie, kurių galvoja pučia vėjai, nesistebi, kad obuolys nuo obels netoli rieda.

 

Tėvų vaidmuo

 

Suaugusiesiems gali būti sunku susidoroti su faktu, kad vaikas retkarčiais pameta daiktus, tačiau privertus atžalą jaustis blogai problema tik blogės. „Jei reaguosite bardami, šaukdami ir bausdami, greičiausiai problema niekur nedings ir kartosis, – perspėja vaikų psichiatras. – Streso lygis padidės dar labiau. O kuo daugiau streso ir nerimo, tuo sunkiau susikaupti. Ilgainiui bus tik blogiau.“

 

Vietoj ūmios reakcijos ir nepasitenkinimo reikėtų ramiai paklausti vaiko, ką jis galvoja apie savo išsiblaškymą ir daiktų praradimą. Pirmas žingsnis – perduoti atsakomybę atžalai ir pasiūlyti padėti. „Kai kurie tėvai vaiko elgesį laiko savo auklėjimo klaidų išdava, todėl viduje kaltina save ir pyksta. Kyla nepasitenkinimas dėl finansinių nuostolių. Nepadeda lyginimas su kitais vaikais, pavyzdžiui, jei dukra organizuotesnė, o sūnus – išsiblaškęs“, – vardina specialistas. Lengviau vertinti situaciją žvelgiant į atžalą kaip į žmogų, kuris pajėgus susitvarkyti su šia problema.

 

Tėvai gali formuoti reikalingus įgūdžius. „Praktikuokite strategijas, kurios padeda prisiminti, pavyzdžiui, rašykite kontrolinį sąrašą. Kartu su vaiku ant lapelio užrašykite „Kepurė, šalikas, pirštinės, sporto apranga“ ir įdėkite į mokinio striukės kišenę. Tegul jis kiekvieną kartą išeidamas iš mokyklos pažiūri į lapelį ir sukontroliuoja, ar nepamiršo“, – pataria dr. D. Rosenbergas.

 

Kai kuriems vaikams tikrai biologiškai neįmanoma visko prisiminti. „Bandykite įtraukti pedagogus ar mokytojų asistentus. Bet kuris suaugęs asmuo ar net klasės draugas gali paklausti išsiblaškėlio, ar jis nieko nepamiršo klasėje. Jei po pamokų pradinuką pasiima vyresni broliai ar sesės, jie taip pat gali dalyvauti ugdant reikalingus įgūdžius“, – atskleidžia specialistas.

 

Praktiniai sprendimai

 

Sudarykite tvarkaraštį. Užrašykite veiksmus, kuriuos vaikas turėtų atlikti dieną. Gali būti tokie punktai: „Pavalgius įsidėti priešpiečių dėžutę į kuprinę. Baseino rūbinėje nepalikti rankšluosčio ir maudymuko. Reguliariai gerti vandenį ir laikyti gertuvę kuprinės kišenėje.“ Svarbu formuoti rutiną, kas kartą einant į kitą vietą (iš namų, mokyklos, būrelio, žaidimų aikštelės) pasitikrinti savo daiktus. Šis įprotis pravers bet kokioje situacijoje.

 

Mokykite organizuotumo. Nuo mažens pratinkite laikyti daiktus jiems skirtose vietose. Pradėkite nuo žaislų, drabužių, knygų, augant – ugdymosi priemonių. Svarbu, kad atžala turėtų namuose kambarį ar bet asmeninį kampelį, kuriame galėtų organizuoti daiktų laikymą. Būkite nuoseklūs mokydami tvarkos, pavyzdžiui, priminkite susidėti daiktus ryte po pusryčių ir vakare prieš miegą. Įvedus rutiną vaikas pakartos veiksmus, net jei šalia nėra tėvų.

 

Pažymėkite daiktus. Paprastai tenka ženklinti visų darželinukų ir daugelio pradinukų reikmenis. Tai padeda vaikui atskirti savo daiktus ir susigrąžinti pamestus. Galima pažymėti tiesiog inicialais, spalvotais lipdukais, o pirmokui, kuris skaito, užrašyti pilną vardą. Nors užima daug laiko, bet praktiška paženklinti visą penalo turinį – nuo parkerio iki žirklių ir klijų. Inicialus taip pat reikia palikti ant mokyklinio švarko ir lauko drabužių.

 

Supaprastinkite buitį. Jeigu vaikui iš tikrųjų sunku susikaupti ir išsaugoti daiktus, leiskite iš namų išsinešti tik būtiniausius dalykus. Užuot naudoję įmantrią priešpiečių dėžutę, supakuokite sumuštinį į popierinį maišelį. Pilkite vandenį ne į gertuvę, o į paprastą plastikinį buteliuką. Vietoj firminio sportinio krepšio pasiūkite kuprinę iš dėvėtų džinsų ar seno lietpalčio. Išmanųjį telefoną iškeiskite į mygtukinį, kuris turi tik skambinimo funkciją. Alternatyvos padės vaikui palyginti ir apsispręsti, ar jį tenkina pigesni daiktai, ar yra pasiruošęs labiau saugoti brangesnius.

 

Leiskite mokytis. Tam, kad vaikas suprastų daiktų vertę, turi pajusti realų nuostolį. Neskubėkite pirkti naujų daiktų, pasiūlykite taupyti, vyresniems – užsidirbti. Tik taip pajaus, ką turi ir kad daiktai, kurie patinka, kainuoja pinigus. Jeigu tėvai mano, kad vaikas turi būti laimingas visą laiką ir nesusidurti su savo elgesio pasekmėmis, užauga piktas, karingas, reiklus, savanaudiškas, nemokantis planuoti paauglys, kuriam sunku suvokti savo pasirinkimų padarinius.

 

Aptarkite susigrąžinimo planą. Iš anksto sutarkite, kaip elgtis pametus daiktus, kada įmanoma susigrąžinti nedelsiant, pavyzdžiui, sugrįžti į klasę, kada – atidėti kitai dienai, pavyzdžiui, palikus pas draugą. Jei nepamena, kur pametė, kartu atsekite įvykius, kada daiktas matytas paskutinį kartą. Tai bus paieškų atspirties taškas. Būtinai įtraukite vaiką į procesą, kad išugdytumėte atsakomybę ir iniciatyvumą. Ilgainiui atžala išmoks savarankiškai spręsti problemą. Jeigu įnirtingai ieškosite ir kiekvieną kartą rasite, tapsite atsakingi už susigrąžinimą, o atžalai nebus intereso stengtis.

 

Apsišarvuokite kantrybe. Lengviausia patiems patalpinti skelbimą socialiniuose tinkluose, išnaršyti apylinkių parkus, paskambinti keleivių pervežimo įmonės radinių biurui nei laukti, kol vaikas pats ras išeitį iš situacijos. Gali kilti pagunda nupirkti naują telefoną ar sportinius batelius dėl šventos ramybės. Bet ar keisite durų spyną kiekvieną kartą pametus namų raktus? Jei vaikas negalės mokytis iš savo klaidų, kartos jas visą gyvenimą. Išlikite ramūs ir nuoseklūs, tačiau susitaikykite, kad retkarčiais daiktai vis tiek dings nežinomomis aplinkybėmis. Ir tai labai žmogiška.

 

Autorius Jurgita Ramanauskienė