Erkės tyko aukų

Atšilus orams svarbu pasirūpinti augintinių apsauga nuo erkių ir kitų išorinių parazitų, kurie gali platinti gyvybei pavojingas ligas. Priemonės pasirinkimą lemia šuns svoris, amžius, laikymo sąlygos ir aktyvumas gamtoje.

Konsultuoja specialistė Klinikos „Jurgaveta“ vadovė, veterinarijos gydytoja Jurgita Valavičienė

Negalima prarasti budrumo

Atsižvelgiant į šylantį klimatą, priemones nuo išorinių parazitų reikėtų naudoti ištisus metus. „Dauguma augintinių šeimininkų mano, kad žiemą erkės miega, deja, realybė kitokia. Lietuviškas šaltis jų nepaveikia. Nors aktyvumo pikas pasireiškia pavasarį ir rudenį, išlieka gyvybingos visus 12 mėnesių. Praktika rodo, kad šunys erkių platinamomis ligomis pradeda sirgti jau vasario pradžioje. Vis daugiau žmonių su keturkojais leidžia aktyvų laiką gamtoje, todėl priemonės nuo parazitų būtinos“, – teigia veterinarijos gydytoja J. Valavičienė.

Šunys – smalsūs, uosle besivadovaujantys gyvūnai. Lauke aktyviai šniukštinėja palei krūmus, lenda į žoles, todėl grįžus iš lauko ant kailio galima rasti ropojančių erkių. Svarbu jas pašalinti, kol neįsisiurbė. „Erkes lengviau pastebėti ant šviesių trumpaplaukių šunų, sudėtingiau – ant tamsaus ir ilgo plauko, – sako specialistė. – Reikėtų apžiūrėti visą kūną, ypač atkreipti dėmesį į snukio, papilvės, pažastų sritis. Idealu po kiekvieno pasivaikščiojimo iššukuoti tankiomis šukomis.“

Pastebėjus įsisiurbusią erkę derėtų kuo greičiau ją pašalinti. Veterinarijos gydytoja įspėja, kad užsikrėtę parazitai užkratą perduoda per 24–48 val. „Erkes patogu ištraukti specialiu kabliuku ar pincetu. Patyrę šeimininkai gali atlikti tai tiesiog pirštais, – tvirtina J. Valavičienė. – Suimkite erkę kuo arčiau gyvūno odos ir lėtai ištraukite sukamuoju judesiu. Įsiurbimo vietą dezinfekuokite, o erkę sunaikinkite. Jei liko parazito galvutė, nereikia jaudintis, ji pasišalins natūraliai.“

Specialistė pabrėžia, jog įsisiurbusių erkių nereikia tepti aliejumi, degtine ar kitomis priemonėmis, nes tuomet išskiria dar daugiau kenksmingų medžiagų. Jeigu nepavyksta ištraukti patiems arba pažeista jautri sritis, pavyzdžiui, akies vokas, geriau kreiptis į veterinarijos gydytoją.

Didžiausia erkių blogybė – platinamos ligos. „Praktikoje daugiausia pasitaiko pacientų, sergančių babezioze. Praėjusiais metais itin padaugėjo anaplamozės, Laimo ligos atvejų. Rečiau diagnozuojamas erkinis encefalitas, erlichiozė“, – atskleidžia klinikos vadovė.

Gyvybei pavojingos būklės

„Borelioze, arba Laimo liga dažniausiai serga jauni šunys. Simptomai gali pasireikšti nuo erkės įkandimo praėjus keliems mėnesiams. Skirtingai nei žmonėms, šunims nebūna raudonos dėmės odoje. Reikia sunerimti, jei augintinis karščiuoja, šlubuoja, sąnariai tampa skausmingi ir patinę. Dingsta apetitas, vystosi apatija. Ligai progresuojant pažeidžiami inkstai“, – perspėja J. Valavičienė. Patvirtinus ligą gydymas antibiotikais trunka iki 30 dienų. Deja, gali likti susirgimo pasekmių, tokių kaip šlubavimas ar inkstų problemos.

Babeziozės sukėlėjai atakuoja eritrocitus ir sukelia anemiją. „Nuo užkrėstos erkės įkandimo iki simptomų atsiradimo gali praeiti 1–2 savaitės. Ligai jautrūs jauni, lėtinių ligų kamuojami, silpno imuniteto šunys. Kai kurioms veislėms, pavyzdžiui, koliams, sudėtingiau pritaikyti tinkamus vaistus“, – pasakoja veterinarijos gydytoja. Ji priduria, jog babeziozės eiga gali būti žaibinė, ūminė arba lėtinė.

„Dažniausiai pasitaiko ūminė ligos forma. Būdingas vangumas, aukšta temperatūra, apetito stoka, blyškios gleivinės, dažnas kvėpavimas, tamsus šlapimas, svirduliavimas, vėmimas, viduriavimas, gelta. Pastebėjus kurį nors iš išvardintų simptomų būtina kuo skubiau vykti į veterinarijos kliniką. Laiku pradėjus gydymą – sveikimo prognozė gera. Itin greitai vystosi kepenų, inkstų ir kitų organų nepakankamumas, todėl kiekviena uždelsta diena padidina komplikacijų riziką, kurios gali kainuoti augintinio gyvybę“, – J. Valavičienė atskleidžia, jog kartais pacientams prireikia kraujo perpylimo.

Pasveikęs šuo atsigauna palaipsniui. Kelias savaites rekomenduojama vengti fizinio krūvio. Svarbu atlikti pakartotinus kraujo tyrimus norint įsitikinti, ar atsistatė eritrocitų kiekis. Gali būti naudojami papildai kepenims ir imunitetui. Gyvūnai neįgauna atsparumo sukėlėjui, todėl gali pakartotinai susirgti įsisiurbus užkrėstai erkei.

Puola ir blusos

„Su šiais parazitais turbūt susidūręs kiekvienas, turintis augintinių. Tai krauju mintantis parazitas – mažas, juodos ar tamsiai rusvos spalvos ir labai šoklus. Patelės per parą ant gyvūno ar aplinkoje padeda 20–30 kiaušinėlių. Galima įsivaizduoti, kaip sparčiai jos dauginasi. Šunys blusomis užsikrečia ne tik nuo kitų gyvūnų. Žmonės gali pernešti parazitus su batais, viršutiniais drabužiais ir kitais daiktais. Platina graužikai“, – vardina veterinarijos gydytoja.

J. Valavičienė išskiria kelis pagrindinius požymius, kurie išduoda, jog augintinis turi blusų: „Šuo tampa neramus, nuolat kasosi, laižosi, kandžioja save. Odoje gali atsirasti sudirgimo, paraudimo požymių, pavienių šašelių. Pradeda intensyviau slinkti kailis, vietomis net išplinka. Esant dideliam užkratui, vystosi anemija ir apatija. Blusų įkandimams jautrūs alergiją ar kitų odos problemų turintys šunys.“

Nesunku įsitikinti, ar keturkojis turi išorinių parazitų. „Suaugėlių blusų galima rasti atidžiai apžiūrint kailį, šukuojant tankiomis šukomis. Dar vienas ryškus požymis – tamsūs taškeliai, t. y. blusų išmatos, gyvūno kailyje. Atlikite testą ir kelis tokius taškelius nuo augintinio odos perneškite ant sudrėkinto vienkartinio balto rankšluosčio. Jei po kelių minučių taškeliai pasklinda kaip kraujo dėmelės, šuo tikrai turi blusų“, – pasakoja specialistė.

Blusas reikia naikinti ne tik todėl, kad jų įkandimai dirgina bei vargina, bet ir todėl, kad parazitai platina kaspinuotį, kuriuo gali užsikrėsti žmogus. „Kova su blusomis neretai tampa iššūkiu. Nepakanka išnaikinti parazitus tik augintinio kailyje. Būtina nuolat palaikyti švarą ir naikinti blusas bei jų kiaušinėlius aplinkoje. Jeigu namuose laikomi keli augintiniai, o parazitais užsikrėtė tik vienas, profilaktines priemones reikia taikyti visiems“, – pažymi J. Valavičienė.

Kokia apsauga geriausia?

Šiuo metu rinkoje yra nemaža įvairių antiparazitinių priemonių pasiūla. Tai lašai, tabletės, antkakliai, purškalai, pakabukai… Neretai šunų šeimininkams sunku išsirinkti, kas tinka konkrečiai jų augintiniams. Pasak veterinarijos klinikos „Jurgaveta“ vadovės, populiariausi – lašai ir tabletės.

„Kalbant apie lašinamus tirpalus, geriausi tie, kurie pasižymi atbaidomuoju poveikiu, ypač šiltymečiu atsiradus uodams, – sako ji. Tačiau lašų naudojimas nėra patogus. Šuns negalima maudyti keletą dienų prieš ir po sulašinimo. Aplikacijos vietoje gali atsirasti alerginė reakcija. Apsauginis efektas pasireiškia ne iš karto sulašinus, o po ilgesnio laiko. Erkių aktyvumo sezonu preparatus reikia naudoti kas tris savaites.

„Šeriant tabletes panašių apribojimų nėra. Priemonė suveikia greičiau, palyginti su ant odos lašinamais preparatais. Šiuo metu rinkoje yra tablečių, kurių veikimo laikas yra 1 arba 3 mėnesiai. Šeimininkams patogu, nes nereikia dažnai atnaujinti apsaugos. Ji nesumažėja išmaudžius ar kitaip sušlapinus kailį“, – pranašumus mini L. Valavičienė.

Antkakliai – taip pat patogi ir dažnai naudojama priemonė. „Dauguma rinkoje esančių antkaklių apsaugo nuo išorinių parazitų 4–8 mėnesius. Renkantis svarbu atidžiai perskaityti informacinį lapelį ir atkreipti dėmesį į veikimo laikotarpį. Nerekomenduoju antkaklių ilgaplaukiams šunims ir tiems, kurie daug laiko leidžia miške ar vandenyje“, – pabrėžia specialistė.

Purškalų veikimas panašus į antiparazitinių lašų, tačiau jie nėra populiarūs. Tinka naudoti kaip vienkartinę priemonę papildomai apsaugai, jeigu augintinis daug laiko leidžia gamtoje, pavyzdžiui, kas kartą einant į mišką.

Pasak veterinarijos gydytojos, renkantis apsaugą nuo parazitų reikia atsižvelgti į kelis aspektus: „Augantiems šunims rekomenduojami lašinami tirpalai. Jauniklių svoris, ypač didelių veislių, nuolat kinta, todėl sudėtinga apskaičiuoti tabletės dozę. Suaugusiems šunims reikia atsižvelgti į laikymo sąlygas, pavyzdžiui, gyvena voljere ar namuose, aktyviai sportuoja ar dalyvauja medžioklėje. Ne paskutinėje vietoje – gyvūno sveikatos būklė.“