Daugelis paukščių ir žinduolių rūšių sudaro poras bei gyvena su vienu partneriu didžiąją gyvenimo dalį. Nepaisant įsitikinimų, jog gyvūnų pasaulyje egzistuoja monogamija, zoologų tyrinėjimai rodo, kad kai kurios sąjungos nutrūksta vos pasikeičia aplinkybės.

 

Nėra ištikimiZebra,Finch

 

Tam, kad zebrinių amadinų porelė apsigyventų kartu, turi susirasti vietą lizdui, nesvarbu, laukinėje gamtoje ar dirbtiniame voljere. Atsakomybė dažniausiai tenka patinėliui, kurio užduotis – ieškoti ir rodyti antrajai pusei pasiūlymus, tačiau lemiamą sprendimą priima patelė. Jeigu nepatiks, ji išeis, o pora vėl ieškos namų. „Nesutarimų dėl lizdo vietos pasitaiko dėl įvairių priežasčių, tokių kaip agresyvūs ir triukšmingi kaimynai, nepakankamas pavėsis, per žemi medžiai. Atskiri paukščiai individualiai vertina, ar aplinka tinka palikuonims auginti, todėl amadinos, kurioms būdinga monogamija ir dalijimasis tėvystės pareigomis, susiduria su santykių krizėmis. Retais atvejais, kai sparnuočiai negali susitarti, jie augina bendrus jauniklius dviejuose skirtinguose lizduose“, – teigia šiuos paukščius gerai pažįstantys biologai iš Kalifornijos universiteto. Eksperimentai su pulkais, laikomais voljeruose, atskleidė, jog skyrybų tikimybė tiesiogiai proporcinga aplankytų lizdų skaičiui, t. y. kuo sunkiau išsirinkti perėjimo vietą, tuo dažniau vienas partneris pabėga pas kitą gentainį.

 

Šie tyrimai paneigė anksčiau gyvavusį mitą, jog monogaminiai gyvūnai sudaro poras visam gyvenimui ir yra neišskiriami. Pasirodo, partnerio keitimas iš išskaičiavimo nėra retas reiškinys. Viena priežasčių, padėjusių pakeisti nuomonę ir išsiaiškinti tiesą, yra mokslo pažanga ir genetiniai tyrimai. Pavyzdžiui, Oksfordo universiteto biologai nustatė, kad daugelis monogamiškų gyvūnų iš tikrųjų poruojasi su daugiau nei vienu partneriu ir jų palikuonių genetinė įvairovė yra skirtinga. Dėl šio perkalibravimo buvo sukurti nauji terminai, tokie kaip genetinė monogamija (reprodukcinė ištikimybė) ir socialinė monogamija (bendras palikuonių auginimas ir auklėjimas kurį laiką). Patvirtinta, jog apie 90 % visų monogamijos atvejų tarp gyvūnų ir paukščių yra socialinės kilmės, kurią lemia elgesys, tapatus žmonių šeimai, tačiau seksualinė ištikimybė nebūdinga.

 

Kodėl išeina?

 

Ontarijo universiteto ornitologai, stebėję laukines kirų populiacijas, priėjo išvadą, jog monogamiški paukščiai keičia partnerius kraštutiniais atvejais, tarkime, jei antroji pusė žuvo, pasimetė per migraciją ir negrįžo į perėjimo vietas. Tyrimai rodo, kad per veisimosi sezoną naujus mylimuosius įsitaiso apie 5 % žąsų ir gulbių, net 50 % zylių.

 

Skyrybų rodikliai koreliuoja su gyvenimo trukme. Didesni paukščiai rečiau keičia partnerius ir yra pastovesni, tikėtina, turi daugiau naudos iš ilgalaikės sąjungos auginant jauniklius. Rūšys, kurių mirtingumas didelis, pavyzdžiui, smulkūs sparnuočiai, galintys tapti plėšrūnų grobiu, skiriasi dažniau, nes populiacijoje yra daugiau našlių, kurie siekia nuvilioti poras sudariusius gentainius. Tyrimai rodo, kad partnerių kaita pulke didesnė dėl konkurencijos, jei nevienodas moteriškosios ir vyriškosios lyties individų pasiskirstymas.

 

Kartais skyrybas lemia aplinkybės, o ne pasirinkimas. Niukaslio universiteto biologai pastebėjo, kad arktinėms žuvėdroms nebūdinga laukti partnerio, grįžtančio iš migracijos. Įprastai pirmas atskidęs į lizdą sudaro naują porą, o pavėlavęs sutuoktinis randa sudėtus svetimus kiaušinius. Kai kurie smulkūs žinduoliai skiriasi dėl agresyvaus gentainių elgesio. Jeigu beždžionėlių būryje engiamas vienas ir tas pats individas, paprastai jis išstumiamas iš bendruomenės. Nelaimėlis būna priverstas bėgti, nors partneris lieka. Tarpusavio kovos nulemia ir alpinių švilpikų poravimosi galimybes. Kartais vienam gyvūnui tenka sprukti nuo konfliktų su gentainiais, o kitas lieka kurti naujos sąjungos.

 

Tačiau naujos meilės paieška, net kai pirmasis partneris prieinamas ir pasiruošęs poruotis, yra evoliuciškai naudinga strategija, padedanti susirasti geriausią antrąją pusę. Ilgai manyta, kad jūrų arkliukai yra monogamiškos žuvys, o patelės ieško naujo partnerio kraštutiniu atveju, kai senasis pasiligoja ar žūsta. Naujausi tyrimai atskleidė, kad moteriškosios lyties atstovės dažnai žvalgosi potencialių jauniklių, net kai nuolatinis partneris nešioja jųdviejų palikuonis. Jos ieško gražesnių, stipresnių, judresnių, t. y. renkasi pagal genetinį potencialą pratęsti giminę. Žinoma, kad jūrinių paukščių poros, kurios sėkmingai veisiasi ir susilaukia sveikų palikuonių, išlieka ilgiau, palyginti su tomis, kurioms nesiseka perėti arba jaunikliai žūsta dėl įvairių priežasčių.

 

Nauji pavojai

 

Savybė palaikyti ilgalaikius santykius susiformavo evoliucionuojant, nes dviese padidėja išgyvenamumo tikimybė, lengviau auginti palikuonis. Tyrimų išvados skelbia, kad skyrybas dažniausiai nulemia aplinkybės ir instinktyvus elgesys, orientuotas į poravimąsi ir genų perdavimą, o ne sąmoningas sprendimas, grįstas emocijomis. Aukštesni protiniai gebėjimai būdingi tik didiesiems primatams. Prasidėjus klimato kaitai, kai kurie gyvūnai ir paukščiai tapo aplinkybių įkaitais, nes juos paveikė klaidingi išoriniai signalai.

 

Lisabonos universiteto mokslininkai nuo 2003 m. tyrinėjo albatrosus ir pastebėjo, jog per metus išsiskiria tik 4 % porų. Paprastai tai įvyksta po nesėkmingo veisimosi, pavyzdžiui, nepavykus susilaukti palikuonių. Tačiau atskleistas dar vienas svarbus veiksnys – maisto prieinamumas. Kuo aukštesnė vandenyno temperatūra, tuo labiau mažėja žuvų ištekliai, o paukščiai nerimauja ir keičia partnerius. Biologai nuogąstauja, kad aplinka dezinformuoja sparnuočius, ar pasilikti perėjimo zonoje, ar migruoti ir ieškoti geresnių vietų lizdui. Dauguma paukščių tėvų pašaro stoką ir fiziologinį stresą dėl šylančio klimato interpretuoja kaip partnerio nepakankamumą. Nors kalta aplinka, o ne porininkas, sparnuočiai instinktyviai skiriasi ir pradeda ieškoti naujos meilės, su kuria galėtų pratęsti giminę.

 

Nors klimato kaita akivaizdžiai paveikia šiaurinius regionus, kur mažėja sniego danga, keičiasi ne tik arktinių, bet ir pietinėse zonose paplitusių rūšių elgsena. Zebrinės amadinos kenčia karščio bangas, sausras ir pasikartojančius miškų gaisrus. Pavojai gena ištisas populiacijas iš įprastų perėjimo zonų į vėsesnio klimato sritis. Ornitologai teigia, kad iš tradicinių buveinių išsikrausto tūkstančiai sparnuočių, kurie maišosi tarpusavyje, todėl itin padidėja skyrybų tikimybė.

 

Kol kas sunku atsakyti į klausimą, ar partnerio kaita iš tiesų suteikia apčiuopiamos naudos monogamiškoms rūšims. Pagal vieną teoriją, pravartu turėti genetiškai įvairesnių palikuonių, kurie geba geriau prisitaikyti prie kintančios aplinkos. Jei gyvūnas poruojasi su ne vienu partneriu, tikėtina, kad atsiras nors vienas jauniklis, turintis išlikimui naudingų savybių. Tačiau kita teorija sako, kad nuolatinio partnerio praradimas yra sunkus smūgis ir sumažina išgyvenamumo tikimybę. Tenka ne tik susirasti naują gyvenimo palydovą, bet ir susikurti saugią buveinę nepažįstamoje aplinkoje.

 

Įdomu

 
  •  Nors mažai žinoma apie kremzlinių žuvų poravimosi ypatumus, yra įrodymų, kad tigriniai rykliai yra genetiškai monogamiški.
  •  Daugumai kaulinių žuvų nebūdinga ištikimybė, išskyrus jūrų arkliukus. Šie genetiškai ir socialiai monogamiški. Poruojasi ir dalijasi tėviškomis pareigomis didžiąją gyvenimo dalį.
  •  Tarp varliagyvių ir roplių žinomos tik kelios rūšys, kurios propaguoja monogamiją. Didžioji dauguma kas kartą poruojasi su kitu partneriu ir neaugina palikuonių kartu.
  •  Socialinė monogamija būdinga 80–90 % paukščių. Pavyzdžiui, albatrosai užmezga stiprius ryšius, kurie trunka dešimtmečiais.
  •  Mažiau nei 1 iš 10 žinduolių propaguoja tam tikrą monogamiją. Pavyzdžiui, prerijų pelėnas taip prisiriša prie antrosios pusės, jog atskirtas nerimauja ir suserga depresija.
 

Autorius Jurgita Ramanauskienė