Mirtis visada apgaubta paslapties šydu. XIX a. tikėjimas anapusiniu pasauliu, vaiduokliais ir galimybė su jais pasikalbėti buvo populiarumo viršūnėje, net ir dabar kone trečdalis amerikiečių prisipažįsta, kad bendravo su mirusiu žmogumi. Būdų rasti kelią į mirusiųjų pasaulį yra ne vienas, tačiau dažniausiai tai daro aiškiaregiai ar mediumai. Kodėl pokalbiai su mirusiaisiais tokie populiarūs?

 

Pirmieji dvasių apsireiškimaiTwo,People,Conducting,A,Seance,Using,A,Ouija,Board,,Or

 

Nors karalienės Viktorijos epocha siejama su mokslo ir technologijų pažanga, tačiau daugelis to meto žmonių buvo linkę į paranormalius, antgamtinius ir okultinius dalykus, kurių populiariausi buvo aiškiaregystė, elektrobiologija, minčių skaitymas. Visuotinai sutariama, kad šiuolaikinis mediumų judėjimas prasidėjo 1848 m. balandžio 1 d. Haidsvilio kaime, Niujorke, kai dvi paauglės seserys Margaret ir Kate Fox pareiškė, kad bendravo su namuose nužudyto vyro vaiduokliu. Pranešimas apie šį įvykį pirmą kartą pasirodė leidinyje „New York Tribune“, o vėliau ir kituose Amerikos bei Europos laikraščiuose. Daugelis tikėjo, kad gyvieji gali bendrauti su mirusiaisiais seansų, kuriuos įprastai vesdavo antgamtinių galių turintis mediumas, metu. Esant nemažai paklausai atsirado moterų ir vyrų, žinomų kaip kvalifikuoti mediumai. 1848 m. kovo 31-ąją seserys pagaliau įtikino kai kuriuos kaimynus, kad jų namuose, netoli Ontarijo ežero pietinio kranto, girdisi nerimą keliantys beldimai ir barbenimai iš ne bet kur, o dvasių pasaulio. Netrukus šiuos garsus pradėjo girdėti visi Haidsvilio miestelio, esančio Niujorko valstijoje, gyventojai. Anot mergaičių, ši paslaptinga su jomis bendraujanti dvasia buvo ponas Splitfootas. Iš pradžių jis į klausimus atsakydavo „taip“ arba „ne“, o vėliau, panaudodamos abėcėlės raides, mergaitės gavo išsamesnius atsakymus. Vyras atskleidė, kad prieš penkerius metus buvo nužudytas ir palaidotas namo, kuriame merginos gyveno, rūsyje. Ši dvasia dar labiau sujaudino Veino grafystės gyventojus, o Foxų šeima galiausiai pabėgo iš namų. Tiesa, dvasia nebuvo atsikratyta, kelis mėnesius su merginomis kalbėjusi šmėkla pasirodė ne vienuose namuose, o sensacinga istorija toliau plito. 1849 m. rudenį 400 žmonių susirinko Corinthian Hall salėje, kurioje seserys bilietus nusipirkusiems žmonėms atskleidė išgyvenimus. Minia nenustebo, priešingai, pradėjo pasakoti asmenines patirtis su anapusiniu pasauliu.

 

Kodėl kalbėtis su dvasiomis buvo populiaru?

 

XIX a. kūdikio ar vaiko mirtis buvo dažnas įvykis. Skaičiuojama, kad 20–40 % vaikų mirė nesulaukę penkerių metų. Ankstesniais amžiais buvo dar blogiau, nors kurį laiką vaikų mirtingumas mažėjo, tačiau vidutinis šeimos dydis taip pat mažėjo, todėl vaiko netektis atrodė daug skausmingesnė. Su netektimi nesusitaikantys tėvai ieškojo būdų dar kartą pasikalbėti su mažyliais. Amerikos prezidento Abraomo Linkolno žmona Mary Ann, netekusi trijų iš keturių vaikų, ieškojo paguodos pas mediumus Džordžtaune, vėliau surengė spiritizmo seansus Baltųjų rūmų Raudonajame kambaryje. Ji pasamdė garsiausią šalies dvasių fotografą, kad įamžintų ją su vyru po to, kai šis buvo nužudytas. Gedulingi portretai, t. y. neseniai mirusiųjų paveikslai, buvo populiarūs jau seniai, tačiau dvasių nuotraukos davė kai ką daugiau: galimybę ne tik įamžinti prarastus artimuosius, bet ir patvirtinti gyvenimą po mirties.

 

Karas buvo dar vienas veiksnys, paskatinęs žmonių domėjimąsi mediumais. Per Pilietinį karą žuvo trys ketvirtadaliai milijono karių, kurie buvo mylimi tėčiai, vyrai, sūnūs. Mediumų populiarumas tapo sunkiai suvokiamas, netrukus jų paslaugų reikėjo ne tik Amerikoje, bet ir Europoje, kurioje irgi vyko karai. Po Pirmojo pasaulinio karo buvo stebimas su dvasiomis kalbančių asmenų ir dvasių nuotraukų populiarumo augimas. Vieni fotografai padarė dešimtis dvasių fotografijų, kuriose mirę draugai ar giminaičiai pasirodė už ar šalia jų gyvų artimųjų. Kiti fotografai daugiausia dėmesio skyrė aktyviems spiritizmo seansams, stalų vartymams, levitacijos aktams, net ektoplazmai – dvasinei medžiagai, kuri atsiskiria nuo kūno, dažniausiai iš burnos, nosies ar ausų, kartais iš skrandžio ar makšties, fiksuoti. Tokios medžiagos buvo skaidrios arba tamsios, beformės. Fotografijos tobulėjimas ne visiems buvo suprantamas, priešingai, priimamas ir vertinamas kaip bauginimo priemonė. Žmonės klausė, kaip popieriaus gabalėlyje gali atsirasti žmonės ar daiktai?

 

Susidomėję ir apgauti klientai

 

Spiritizmo seansuose dalyvaujantys žmonės tikėjo, kad mirusieji gali bendrauti per vadinamąsias terpes arba mediumus. Tai buvo asmenys, kurie palaikė ryšį su kitu pasauliu ir būdami transe galėjo perduoti žinutes iš anapus. Be šių žmonių buvo praktikų, galinčių sukurti fizinius reiškinius, kurie, kaip teigiama, yra dvasių darbas. Šie reiškiniai apėmė šviesas, nežemišką muziką, daiktų levitaciją, bekūnius balsus ir net apsireiškimus. Visa tai sukuriama per seansus, kurie laikyti įdomiausiu dvasinio bendravimo metodu. Dalyvauti galėjo visi norintys, o patalpose, kuriose vykdavo seansai, būdavo didelis stalas, prie kurio sėdėdavo dalyviai, mažesni stalai, kuriuos galima pakelti ir pakreipti, ir spinta, kurioje galima atskirti terpę, kol dvasios materializuojasi ir atlieka triukus. Per seansą buvo galima išvysti įvairių reiškinių, įskaitant muzikos instrumentus, kurie patys grojo ir kartais skraidė po kambarį, švytinčių vaizdų, pajusti keistus prisilietimus iš mirusiųjų pasaulio. Nors kiekvienas seansas buvo skirtingas, dauguma jų turėjo vieną bendrą bruožą – jie visada vyko tamsiose arba silpnai apšviestose patalpose. Tikintieji aiškino, kad tamsa mažiau blaškė auditoriją ir mediumą. Jie taip pat pridūrė, kad didžioji dalis dvasios reiškinių buvo susiję su šviesa, todėl daug lengviau matoma tamsoje. Tie, kurie nebuvo įsitikinę spiritizmo seansų pagrįstumu, pateikė kitą paaiškinimą. Tikėjo, kad tamsūs kambariai padeda lengviau apgauti mediumo paslaugas perkančius žmones. Dalis skeptikų dėjo visas pastangas, kad įrodytų savo teisybę ir sužlugdė ne vieno mediumo verslą. Pokalbiai su vaiduokliais apaugo pasakojimais, kaip buvo apgauti tūkstančiai žmonių, o iš naiviausių išvilioti pinigai. Dėl melo žlugo ne tik mediumų, bet ir laikraščių verslai.

 

Karališkieji asmenys ir mediumai

 

Šiuolaikinis spiritizmas atsirado Didžiojoje Britanijoje 1852 m., kai amerikietė Maria B. Hayden lankėsi Londone ir pasiūlė mediumės paslaugas. Ji vedė seansus, kuriuose už pinigus padėjo pasikalbėti su mirusiais artimaisiais. Nors atrodo keista, tačiau patriarchaliniame pasaulyje moterys mediumės buvo labiau vertinamos nei vyrai. Netrukus mediumo seansus pasiūlė daugybė vietinių žiniasklaidos priemonių. Susižavėjimas spiritizmu ir psichiniais reiškiniais Anglijoje pasiekė aukščiausią tašką. Daugybė žmonių kūrė organizacijas, kurios sistemingai gvildeno šią temą, globojo apie spiritizmą skelbiančią spaudą, kuri skirta spiritistų veiklai visoje šalyje viešinti. Matydama žmonių susidomėjimą, prisiliesti prie anapusinio pasaulio panoro ir karalienė Viktorija. Tiesa, ji ir princas Albertas spiritistų seansuose dalyvavo jau nuo 1846 m. ​​Tų metų liepos 15 d. aiškiaregė Georgiana Eagle pademonstravo savo galias karalienei Osborne House, Vaito saloje. 1861 m., kai princas Albertas mirė nuo vidurių šiltinės, Lesteryje gyvenantis 13-metis Robertas Jamesas Leesas, dalyvavęs šeimos seanse, perdavė Alberto pranešimą karalienei, kuriame jis atskleidė augintinio vardą, kurį galėjo žinoti tik ji ir jos velionis vyras. R. Leesą pakvietė vesti seansus Vindzoro pilyje, per vieną jų buvo iškviestas princas Albertas. Pranešta, kad po dukros princesės Louise mirties karalienė Viktorija per mediumą, laikomą vienu paskutiniųjų aiškiaregių, siuntė jai žinutes.

 

Nors dabar tokių iškilmingų spiritizmo seansų kaip XIX a. niekas nerengia, tačiau pabendrauti su mirusiais artimaisiais nori daugelis. Šiuolaikinis spiritizmo seansas yra paprastas pokalbis su mediumu, kuris atsako į klausimus, o kartais prabyla anapilin iškeliavusio žmogaus balsu. Nors daugelis žmonių tai laiko tiesiog sumania apgaule. Visgi mokslininkai nėra visiškai nusigręžę nuo šio reiškinio. Psichologas Peteris Moseley’us iš Northumbria universiteto Didžiojoje Britanijoje vis dar tyrinėja spiritizmą ir žmonių susidūrimą su dvasiomis. Neretai mokslininkas tokius susidūrimus geba paaiškinti racionaliai. Visgi apie 15 % atvejų jis laiko tikru dvasių apsireiškimu.

 

Daugiau apie spiritizmą ir jo raidą skaitykite naujausiame žurnalo „Kūrėja“ numeryje.

 

Autorius Monika Budnikienė