Įprasta manyti, kad priklausomybės ligos kamuoja tik suaugusius asmenis. Sunku įsivaizduoti, kad nuo psichiką ir kūną žalojančių priklausomybių vis dažniau tenka gelbėti paauglius. Deja, būtent tokia yra šiuolaikinė realybė. Tai, kas prasideda kaip paaugliškas maištas ar troškimas pabėgti nuo netenkinančios realybės, kartais tampa viso gyvenimo tragedija. Ir ji gali prasidėti gluminančiai anksti.

 

Sukrečianti statistikaHand,Get,Drowned,In,Smartphone.,Smartphone,Addiction,Concept.

 

Priklausomybė apibūdinama kaip lėtinis sutrikimas, kai asmuo negeba kontroliuoti savo elgesio vartodamas svaigiąsias medžiagas ar užsiimdamas tam tikra veikla. Vaiko, sergančio priklausomybe, elgesio pokyčiai ne visada pastebimi iš karto. Taip yra dar ir todėl, kad dažnai tėvams ar artimiesiems nesinori pripažinti, jog vaikas tapo priklausomas. Linkstama manyti, kad tai tėra maištingas elgesys ar nepaklusnumo demonstravimas, o ne liga. Lietuvoje, kaip ir niekur kitur pasaulyje, beveik neįmanoma surinkti tikslių duomenų apie tai, kiek nepilnamečių atsiduria įvairiausių priklausomybių spąstuose. Dažniausiai užfiksuojami tik tie atvejai, kai kreipiamasi pagalbos arba vaikas atsiduria gydymo įstaigoje dėl apsinuodijimo. Visgi naujausios apklausos rodo, kad 12 % pilnametystės nesulaukusių jaunuolių per pastarąjį mėnesį buvo girti, 32 % vaikų alkoholinių gėrimų paragauja iki 13 metų, 15 % nepilnamečių yra vartoję kanapių, o 14 % per pastarąsias 30 dienų rūkė cigaretes. Alkoholio ir kitų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo Europos mokyklose tyrimo duomenimis, 2019 m. beveik kas penktas Lietuvos mokinys teigė, kad bent 1–2 kartus per gyvenimą bandė kokių nors narkotikų. 2021 m. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (NTAKD) atliktas bendrosios populiacijos tyrimas atskleidė, kad jauniausi vaikai pradėjo rūkyti vos 7 m., o didžiausias procentas asmenų, vartojusių ar vartojančių narkotikus nuolat, yra tarp 15–24 m. Itin opia problema specialistai laiko elektronines cigaretes. Jų naudojimo mastai pastaraisiais metais itin išaugo. Deja, net nėra tiksliai žinoma rūkomųjų skysčių sudėtis.

 

Platus spektras

 

Visgi priklausomybes sukelia ne tik psichoaktyviosios medžiagos. Esama gerokai daugiau ir sunkiau pastebimų priklausomybių rūšių. Tyrimo, atlikto Jungtinėje Karalystėje, duomenimis, vaikai daugiau laiko praleidžia naudodamiesi internetu nei žiūrėdami televizorių. Dauguma jų teigia, kad naudoja telefoną ar planšetinį kompiuterį tik tam, jog galėtų naršyti internete. Rytų šalyse priklausomybė nuo interneto yra dažnesnė, pavyzdžiui, Anglijoje ji sudaro 10 %, Šveicarijoje – 17 %, Pietų Korėjoje – 31 %. Deja, duomenų apie interneto priklausomybės paplitimą Lietuvoje neturime. Šis terminas apima priklausomybę nuo internetinių žaidimų, žinučių, socialinių tinklų ar tinklaraščių sekimo / rašymo. Įrodyta, kad priklausomybė nuo išmaniųjų įrenginių ir interneto gali sukelti miego sutrikimų, turi įtakos psichikos sveikatai. Taip pat specialistai vis dažniau prabyla apie vaikų priklausomybę nuo maisto. Tai naujai apibrėžta priklausomybių rūšis. Deja, tyrimų, nagrinėjusių tokią priklausomybę, itin mažai. Manoma, kad vaikams ši priklausomybė pavojingesnė dėl dar vykstančios biologinės ir psichologinės raidos. Priklausomybė nuo maisto (pvz., saldainių, kepinių, saldintų gėrimų) būdingesnė mažesniems vaikams. Nustatyta, kad priklausomiems nuo maisto būdingas mažesnis sotumo jausmas, emocinis valgymas, jų kūno masės indeksas didesnis. Išsivysčiusiose šalyse 23,8 % berniukų ir 22,6 % mergaičių turi antsvorio ar yra nutukę. Pastebėta, kad vaikų, kurie priklausomi nuo maisto, tėvai dažnai irgi serga šia priklausomybe. Tad manoma, kad tokie itin žalingi valgymo įpročiai formuojami šeimoje.

 

Kas skatina vaikų priklausomybes?

 

Pastebima, kad priklausomybėmis sergančių vaikų padaugėjo, o įtakos tam galėjo turėti per pandemiją taikyti ribojimai. Vaikai nelankė mokyklos, jų įprastas ritmas buvo sutrikdytas. Daugiau laiko leisdami namuose, tiek laisvalaikiu, tiek kartais per pamokas naršė internete, neretai guosdavo ir ramindavo save maistu. Rūkymo, alkoholio ar narkotikų vartojimo mastai buvo laikinai sumažėję, tačiau vos tik atlaisvinus ribojimus apsinuodijimų kreivė šovė į viršų. Tačiau ne tik pandemija turėjo įtakos padidėjusiam priklausomybių skaičiui. Su vaikais, priklausomais nuo narkotikų, dirbantys specialistai užsimena, kad padidėjo šių medžiagų prieinamumas. Kitas svarbus aspektas – sunkiuosius narkotikus dabar galima ne tik susišvirkšti. Tokiai kategorijai priklausančios psichoaktyviosios medžiagos garinamos, uostomos ir tai vaikams bei paaugliams atrodo daug patraukliau. Visgi tikrosios priklausomybių šaknys glūdi psichikoje ir vaiko aplinkoje. Psichologai sako, kad bręstančiai asmenybei noras būti šauniu ir suaugusiu žmogumi neretai asocijuojasi su priklausomybę keliančių medžiagų vartojimu ir suprantamas kaip atsipalaidavimo, bendravimo būdas. Jeigu tėvai rūko, linkę vartoti alkoholį, vaikams tai tampa lengviau prieinama. Jeigu draugai vartoja narkotikus, vaikas irgi anksti gauna progą jų išmėginti. Priklausomybės ligų specialistai pažymi, kad svaigintis labiau linkę tie vaikai, kuriems trūksta tėvų dėmesio, supratimo, kurių šeimose dažni konfliktai, keliami per griežti reikalavimai, šeimoje ar giminėje buvę priklausomybės atvejų. Priklausomybę sukeliančios medžiagos ar veiklos tampa patrauklios dėl nepasitikėjimo savimi, savivertės stokos, užimtumo nebuvimo.

 

Svarbiausia – prevencija

 

Kiekvienas priklausomybės atvejis, kaip ir kiekvienas vaikas, yra unikalus. Tad kaskart ir tikrosios priklausomybės priežastys turi būti nustatomos individualiai dalyvaujant specialistams – medikams, psichologams, priklausomybės atvejų vadybininkams. Visgi pačią susirgimo pradžią turi pastebėti tėvai. Pirmieji ženklai, liudijantys, kad vaikas galbūt priklausomas, – tai pasikeitusi emocinė būsena: irzlus, nerimastingas, uždaras, išgyvenantis nuotaikų kaitas. Melagystės, miego, valgymo sutrikimai, papilkėjusi oda, patamsėję paakiai – irgi galimi priklausomybės požymiai. Jeigu vartojami narkotikai ar alkoholis, iš namų dingsta vertingi daiktai ar pinigai. Pastebėjus tokį elgesį, jau reikalingas gydymas, dažniausiai psichoterapija ar reabilitacijos programa. Visgi prasidedančią ligą galima pastebėti ir dar anksčiau. Tuomet po pirmųjų pabandymų, kol dar nesusiformavo įprotis, įmanoma užbėgti problemai už akių. Psichologai ragina tėvus kuo atviriau kalbėtis su vaikais apie įvairių rūšių priklausomybes. Manoma, kad toks pokalbis reikalingas jau šešiamečiams. Svarbu vaikus mokyti pasakyti „ne“ svaigalams ir išmokyti nepasiduoti grupės spaudimui. Ne mažiau svarbu ir tai, kad vaikas sugebėtų atpažinti savo emocijas ir mokėtų jas saugiai išreikšti. Mat būtent noras atsikratyti emocinės įtampos veda prie priklausomybių. To išmokti galima skirtingais būdais: nuo psichoterapijos seansų iki dėmesingumo ugdymo, atsipalaidavimo pratimų ir net kvėpavimo treniruočių. Viskas, kas vaikui padeda geriau pažinti save ir išmokti saugiai atsipalaiduoti, atitolina jį nuo priklausomybių.

 

Specialisto komentaras

 

Psichoemocinių treniruočių ir sąmoningo kvėpavimo mokytoja Neringa Saladžė

 

Vaikai, kaip, beje, ir suaugusieji, nori viską gauti čia ir dabar. Trokšta greito rezultato: kuo greičiau pamatyti, patirti, taip pat staigiai atsikratyti įtampos ir tą pačią akimirką būti išblaškomi ar pralinksminami. Juk šiuolaikiniai vaikai skaityti knygų nenori ne todėl, kad jiems neįdomus turinys, o dėl to, jog skaitymui reikia pastangų ir kantrybės. Greito rezultato siekimas, deja, ne tik negali būti pasiektas, tačiau neretai tampa nepatenkintais troškimais, kurie verčia praktikuoti žalingą elgesį. Tad viena iš tokio žalingo elgesio prevencijos formų – vaiko mokymas ramiai pabūti su pačiu savimi, nesiblaškant, neieškant pramogų ir nevengiant emocijų. To išmokti galima tik kasdien ar bent keletą kartų per savaitę skiriant laiko pabuvimui aplinkoje, kai jų sąmonė nėra aktyvinama išoriškai (be televizoriaus, socialinių tinklų ar kt.). Šiuolaikiniai vaikai visą laiką užimti įvairiu turiniu, jie gauna itin daug informacijos, o visa tai dar tik besivystantį protą savotiškai traumuoja.

 

Daug vaikų nuo ankstyvo amžiaus patiria spaudimą būti geriausiam, ypatingam, nepakartojamam. Ir todėl patiria milžinišką įtampą. Nemokėdami su šia įtampa susitvarkyti, ieško kuo greitesnių ir paprastesnių būdų atsipalaiduoti, pabėgti nuo realybės. Tai padaryti padeda cukrus, ekranai ar dar žalingesni dalykai. Tokio pabėgimo galima išvengti pasitelkus psichoterapinius seansus, paprastus kvėpavimo ir meditacijos pratimus. Jų metu ir po jų vaikas stebi savo pojūčius, savijautą ir ilgainiui supranta, kad galima jaustis kitaip – geriau. Dar svarbu tai, kad net ir vaikiški meditaciniai užsiėmimai padeda mažajam sulėtėti ir patirti ramybę. Kvėpuojant ugdoma kantrybė ir gebėjimas kontroliuoti emocijas. O šioji kontrolė nepaprastai svarbi koreguojant elgesį.

 

Medituoti ar sąmoningai kvėpuoti vaikus galima mokyti vos tik pradėjus lankyti mokyklą. Iš pradžių jie tiesiog būna toje aplinkoje, kur vyksta užsiėmimai, vėliau atlieka paprastus pratimus ir pamažu pratinasi saugiai nusiraminti. Pradinukai mielai priima informaciją, smalsiai išbando naujus dalykus ir gana greitai perpranta principus, nes dar neturi išankstinių nuostatų. Dirbant su paaugliais taikoma ta pati strategija, kaip ir su suaugusiaisiais. Turbūt sudėtingiausia grupė – jauni suaugusieji (20–22 m.). Visgi netgi jie gali išmokti sąmoningumo ir saugaus nusiraminimo.

 

Autorius Eglė Stratkauskaitė

       

Eglė Stratkauskaitė