Esame 4 mlrd. metų evoliucijos pasekmė. Kadaise Žemėje viskas prasidėjo nuo primityvių bakterijų ir vienaląsčių organizmų, o dabar planetoje klesti neįtikėtina gyvybės įvairovė. Laimingas atsitiktinumas, kad tarp jų esame ir mes. Visgi evoliucija čia nesustoja ir, tikėtina, kad žmonės, kokius pažįstame šiandien, po tūkstančių metų virs kažkuo visai nauju. Tik ar dar būsime biologinėmis būtybėmis, o gal virsime aukštųjų technologijų prikimštais kiborgais?

 

Natūralios atrankos pabaigaMedical,Technology,Concept.,Remote,Medicine.,Electronic,Medical,Record.

 

Ateitį nuspėti sunku, tad tai, kaip po daugelio metų atrodys žmogus ir jį supantis pasaulis, tėra spekuliacijos. Juolab kad šiandienė evoliucija nebevyksta taip, kaip vyko prieš tūkstančius metų. Galima sakyti, kad natūrali evoliucija užleidžia kelią dirbtinei. Daugelyje pasaulio regionų neliko bado, karo, vakcinos padėjo sukontroliuoti ligas, gyvenantiems civilizuotame pasaulyje nebereikia sukti galvos, kaip apsiginti nuo laukinių žvėrių… Gamtiniai pavojai mums tapo mažiau reikšmingi. Gyvename miestų džiunglėse pagal susikurtas taisykles ir būtent tai dabar turi didesnę įtaką evoliucijai. Dirbtinėje gyvenamojoje aplinkoje vyksta ir dirbtinė atranka. Šis procesas jau vyksta. Pavyzdžiui, keičiantis mitybai, valgant vis daugiau grūdų, pieno produktų, atsirado genų, padedančių virškinti tokį maistą. Kai išdygo tankūs miestai, atsirado palankios sąlygos plisti ligoms, bet žmogaus organizme vykstančios mutacijos prisitaikė ir prie jų. Kas su mumis vyks toliau?

 

Ilgėjanti gyvenimo trukmė

 

Net iki XIX a. žmonių vidutinė gyvenimo trukmė siekė 30–35 m. Dėl to buvo kaltas siautėjantis badas ir maras, prastos higienos ir sveikatos priežiūros sąlygos. Vaikų iki 15 m. mirtingumas siekė net 50 %. Per pastaruosius dešimtmečius viskas apsivertė aukštyn kojomis. Geresnė mityba, higiena, išsivysčiusi medicina daugumoje šalių vaikų mirtingumą sumažino iki mažiau nei 1 %. Gyvenimo trukmė visame pasaulyje išaugo iki 70 metų, o išsivysčiusiose šalyse – iki 80. Atsižvelgiant į tai, kad vis daugiau žmonių gyvena iki 100 ar net 110 metų (rekordas 122 metai), yra pagrindo manyti, kad mūsų genai gali vystytis tol, kol vidutinis žmogus nugyvens 100 ar daugiau metų.

 

Dydis ir jėga

 

Gamtoje vyrauja tendencija, kad bėgant laikui gyvūnai tampa didesni. Tai pastebima ir tarp homininų. Pavyzdžiui, Australopithecus afarensis ir Homo habilis buvo maži, vos 120–150 cm ūgio. Vėliau homininai – Homo erectus, neandertaliečiai, Homo sapiens – užaugo. Ir toliau stiebiamės į viršų – iš dalies dėl pagerėjusios mitybos, iš dalies dėl genetinio poveikio. Kodėl tiksliai tai vyksta, neaišku, bet mokslininkai daro prielaidą, kad didesnį ūgį lemia ilgesnė gyvenimo trukmė (ilgesnis brandos periodas leidžia pasiekti aukštesnį ūgį) bei reprodukciniai prioritetai – dauguma moterų pirmenybę teikia aukštiems vyrams, nes pasąmonėje tai asocijuojasi su jėga, saugumu. Šiandien aukščiausi žmonės pasaulyje yra Nyderlandų gyventojai, kur vyrų vidutinis ūgis siekia 183 cm, o moterų 170 cm. Kada nors dauguma žmonių gali būti tokio ūgio arba aukštesni.

 

Nors stiebiamės į viršų, mūsų jėga mažėja. Per pastaruosius 2 mln. metų mūsų griaučiai tapo lengvesni, nes reikėjo mažiau kliautis fizine jėga, imta naudoti daugiau įrankių bei ginklų. Ūkininkavimas privertė įsikurti, gyvenimas tapo sėslesnis, todėl sumažėjo kaulų tankis. Daugiau laiko praleidžiame prie stalų, ekranų ir vairo, tad šios tendencijos greičiausiai išliks. Sumažėjo mūsų raumenys, ypač viršutinėje kūno dalyje. Viskas dėl to, kad šiuolaikiniai darbai dažniau reikalauja protinės, o ne fizinės energijos. Net ir fizinius darbus dirbantys žmonės, pavyzdžiui, ūkininkai, medkirčiai, vis dažniau naudoja darbus palengvinančią techniką, o ne savų rankų jėgą.

 

Išvaizda

 

Kai žmonės prieš 100 000 metų paliko Afriką, skirtingas bendruomenes atskyrė milžiniški dykumų, ledynų, jūrų, miškų ir slėnių plotai. Įvairiose pasaulio vietose gyvenančių žmonių išvaizda gana stipriai skyrėsi, o tą lėmė klimato sąlygos, mityba, gyvenimo būdas, kultūriniai grožio standartai. Šiandien pasaulis vis labiau maišosi, nes vieni juokai įveikti milžiniškus atstumus. Kažkada nukeliauti iš vieno žemyno į kitą atrodė utopija arba viso gyvenimo kelionė, o šiandien pakanka kelių valandų skrydžio lėktuvu. Todėl žmonių genai vis labiau maišosi ir bėgant laikui vienodėsime, įgausime bendrą išvaizdos standartą. Prognozuojama, kad mūsų oda taps įgaus šviesiai rudą atspalvį, dominuos tamsūs plaukai. Veikiausiai keisis ir žandikaulio sandara, jis turėtų mažėti, nes valgome lengvai sukramtomą maistą. Dėl to turėtume netekti ir protinių dantų, kurie jau dabar neatlieka jokios funkcijos. Taigi apatinė veido dalis veikiausiai siaurės. Beje, prognozuojama, jog mažės išvaizdos skirtumai tarp lyčių. Gali tapti sunku iš pirmo žvilgsnio atskirti, kas stovi prieš jus – vyras ar moteris.

 

Smegenų pokyčiai

 

Per pastaruosius 6 mln. metų hominino smegenų dydis išaugo apytiksliai trigubai. Visgi mažai tikėtina, kad jos augs ateityje. Tiesą sakant, mūsų smegenys mažesnės nei turėjo protėviai. Kodėl jos traukėsi, versijų apstu. Pirmiausia tai gali būti susiję su energijos taupymu, nes smegenys išnaudoja net apie 20 % visos organizmui reikalingos energijos. Antra, keičiantis gyvenimo sąlygoms mums nebereikia tokio didelio universalumo. Protėviai ir medžiojo, ir statė namus, ir augino vaikus, ir gynėsi nuo priešų – išmanė visas svarbiausias gyvenimo sritis. Mes dirbame specifinį darbą, o kitas užduotis patikime savo srities žinovams. Kad ir kaip ten būtų, smegenų dydis nėra tolygus intelektui. Pavyzdžiui, A. Einšteino smegenys buvo mažesnės už vidutines, bet jo gabumais abejoti neįmanoma. Įdomu tai, kad propaguojant sėslų gyvenimo būdą mažėja ne tik žmonių smegenys. Prijaukinus avis, jos prarado 24 % smegenų masės, karvės – 26 %, šunys – net 30 %. Vieni mokslininkai tai laiko natūraliu ir nepavojingu reiškiniu, kiti nerimauja, kad prijaukinimas susijęs su mažesniu galvojimu ir pasidavimu bandos jausmui.

 

Keičiasi ne tik smegenys, bet ir žmogaus būdas. Esame mažiau agresyvesni nei buvo protėviai. Mums to nebereikia, nes, užuot medžioję mėsą, jos nusiperkame prekybos centre. Daugumai pasaulio gyventojų nereikia kariauti, ginti savo nuosavybės jėga, nes tą daro įstatymai. Todėl bėgant šimtmečiams tapome draugiškesni, atviresni, malonesni ir tolerantiškesni vieni kitiems. To reikalauja ir šiandienis socialinis gyvenimas, nes nuolat esame apsupti žmonių, gyvename didelėse bendruomenėse.

 

Tapsime kiborgais?

 

Galvojant apie žmogaus kūną ateityje, neįmanoma atmesti aukštųjų technologijų įtakos. Jos jau dabar veikia mūsų gyvenimą ir turi įtakos sveikatai, gyvenimo trukmei, išvaizdai. Genų inžinerija bei genų koregavimas jau dabar yra medicinos sritis. Pirmą kartą genų koregavimo įrankis CRISPR/Cas9 išbandytas 2016 m., kai kinų mokslininkai iš agresyvia plaučių vėžio forma sergančio paciento išgavo imunines ląsteles, jas genetiškai pakoregavo taip, kad sugebėtų atpažinti vėžines ląsteles ir jas sunaikintų. Pakeistos ląstelės grąžintos į sergančiojo organizmą, kur ėmėsi numatyto darbo. Tikimasi, kad ateityje genų koregavimas leis gydyti net sudėtingas įgimtas ligas.

 

Ne mažiau įspūdingų galimybių suteikia bionika, leidžianti į biologinį žmogaus kūną integruoti įvairius techninius sprendimus. Jau sukurta dirbtinių galūnių, vidaus organų (nuo gimdos iki širdies), ištisų egzoskeletų, suteikiančių žmogui neįtikėtinų galių, o kur dar įvairūs implantai… Dar prieš dešimtmetį Londono mokslo muziejuje pristatytas bioninis žmogus. Mokslininkai į jį sudėjo visas dirbtinai sukurtas kūno dalis, kurias jau galima arba bus galima panaudoti realiai gydant žmones. 2 m aukščio bioninis žmogus turėjo beveik visų kūno dalių atitikmenis, jo bioninėmis venomis cirkuliavo sintetinis kraujas.

 

Turime ne tik muziejinių, bet ir realių pavyzdžių. Britų menininkas Neilas Harbissonas oficialiai pripažįstamas pirmuoju žmogumi kiborgu. Dar 2004 m. jam į kaukolę implantuota antena, leidžianti skirti spalvas, nes nuo gimimo N. Harbissonas serga monochromatizmu – mato tik juodai baltą vaizdą. Vyro galvoje yra ir kitas implantas, leidžiantis tiesiogiai prisijungti prie interneto.

 

Transhumanistas Zoltanas Istvanas dar nuo 2016 m. rankoje turi implantuotą mikroschemą. Jis tapo vienu pirmųjų, turinčių šią technologiją savo kūne, o dabar tokių yra tūkstančiai. Kai kurios įmonės net ragina savo darbuotojus įsidiegti mikroschemą, kad tai leistų lengviau stebėti jų darbo eigą. Kaip teigia Z. Istvanas, mikroschemos yra mažytė transhumanistinės ateities dalis. Šiandieniai biohakeriai jau planuoja amputuoti savo sveikas galūnes ir pakeisti jas smegenimis valdomomis robotinėmis. Z. Istvanas tikisi, kad dar iki 2030-ųjų žmonėms taps įprasta eiti į parduotuves ir įsigyti įvairių kūno patobulinimų, kaip kad tobuliname kompiuterius ar kitas technologijas. Esą didysis pokytis įvyks, kai žmonėms ims keisti sveikus organus į bioninius. Transhumanistas mano, kad juos bus paprasta kontroliuoti paprasčiausiu išmaniuoju telefonu. Tuomet atsivers neįtikėtinų galimybių, pavyzdžiui, sulaukus 80-ies įkopti į Everestą bus vieni juokai. „Bioniniai organai gali ir nurungs biologinius“, – neabejoja Z. Istvanas. Vyras tikina, kad tai būtina, mat jau dabar robotai kėsinasi iš mūsų atimti įvairius darbus, nes tiesiog juos sugeba atlikti našiau.

 

Todėl tokios kompanijos kaip „Kernel“ ir „Neuralink“ jau galvoja, kaip sukurti neuroninius protezus, leidžiančius žmonių smegenims realiu laiku komunikuoti su dirbtiniu intelektu. Jeigu mūsų mintys būtų tiesiogiai sujungtos su superkompiuteriais, per sekundę galėtume atlikti apie 200 000 trilijonų skaičiavimų. Kur tai nuvestų žmoniją? Transhumanistai mano, kad jau apie 2045 m. pasieksime tokį lūžio tašką, kai dirbtinis intelektas taps už mus tiek pažangesnis, kad nesugebėsime jo suprasti – tai prilygs skruzdės bandymui suvokti žmogaus protą. Todėl neliks nieko kito, kaip susivienyti su dirbtiniu intelektu ir tapti naujos kartos (ne)žmonėmis.

 

Autorius Jūratė Survilė