Švyturių istorija su paslapties šydu

Švyturiai, vedantys laivus į uostą daugybę šimtmečių, taip pat įspūdingai atrodantys horizonte, gali pasigirti įspūdinga istorija. Nuo liepsnos fakelų iki visiško automatizavimo – šie statiniai nušviečia kelią jau ilgai.

Senovės pasaulio stebuklas

Jų istorinė pradžia siekia Egiptą, kur vienas iš septynių senovės pasaulio stebuklų buvo švyturys. Pirmasis jų, įrašytas į istorijos metraščius, – Aleksandrijos švyturys. Pastatytas apie 280 m. pr. Kr., jo šviesos šaltinis buvo didžiulė atvira ugnis viršūnėje. Švyturys – ne tik pirmasis pasaulyje, bet ir aukščiausias anuomet pastatytas bokštas, siekęs 137 metrus. Vėliau jį pamažu sunaikino įsibrovėliai ir žemės drebėjimai. Senovėje jūreiviai sukraudavo akmenų krūvas, į jas įsmeigdavo fakelą kaip orientyrą naktį. Taip pat galulaukėse degdavo laužus. Airijoje tokie laužai kūrenti jau V a. Sumanus vienuolis, vardu Saint Dubhanas, prie Hook Head (Veksfordo grafystė, Airija) uždegė įspėjamąjį laužą, kad laivai nesudužtų uolėtoje pakrantėje.

Vėlyvaisiais viduramžiais Edvardas iš Vudstoko, istorijoje žinomas kaip Juodasis princas, pastatė 12 m bokštą netoli Žirondos žiočių. Po šimto metų, 1581 m., Henris III paprašė architekto Louiso de Foix pastatyti naują. Švyturio statyba truko 27 metus ir galiausiai baigta 1611 m. Pakopinis švyturys simbolizavo Prancūzijos jūrų galią ir prestižą. Jame buvo prabangūs karaliaus apartamentai, dekoruoti stulpai ir freskos. Bokštas vėliau tapo pirmuoju, kuriame 1820-ųjų pradžioje naudotas revoliucinis Frenelio objektyvas.

Didžiojoje Britanijoje švyturiai priklausė privačiai nuosavybei, o teisė rinkti mokesčius buvo suteikta pagal vietos valdžios ar karūnos įstatymus. Dėl piktnaudžiavimo šiomis licencijomis užsienio laivų kapitonai vengdavo ieškoti prieglobsčio pietinėje Anglijos pakrantėje, baimindamiesi būti įlaipinami į krantą su jiems nepalankiais reikalavimais. Po 1836 m. Švyturių įstatymo reformos „Trinity House“ organizacija, saugojusi laivininkystę ir jūrininkus, teikusi paramą ir gerovę jų bendruomenei, priėmė įgaliojimus apmokestinti privačių švyturių savininkus. Tobulindami savo švyturius, savininkai vis tiek sugebėdavo surinkti didelius mokesčius.

Technologijų ir žmogaus prisilietimas

Daugėjant švyturių, daugėjo ir jų prižiūrėtojų. Jie būdavo atsakingi už pastatų priežiūrą ir šviesos valdymą – nuo dagčių apipjaustymo ir degalų papildymo iki laikrodžio mechanizmų. Prižiūrėtojai paprastai gyvendavo vietoje, kartais su savo šeimomis. Švyturyje dažnai apsistodavo porą prižiūrėtojų ir dalydavosi darbais. Tai ne visada buvo lengva užduotis. Daugelis konstrukcijų neturėjo tekančio vandens ar šildymo, o kitos buvo nemenkai nutolusios nuo civilizacijos. Tobulėjant technologijoms, automatizavimas pirmą kartą pradėtas diegti 9-ajame dešimtmetyje, tačiau visiškai įdiegtas 1990-aisiais. Dėl nuotolinio stebėjimo ir automatinio lempų keitimo prižiūrėtojai tapo praeitimi.

Bėgant amžiams pats šviesos šaltinis ir kokybė pamažu gerėjo: nuo malkomis kūrenamos ugnies iki lempos, kurią sudarė kelios eilės žvakių. 1700-aisiais pristatytas revoliucinis parabolinis reflektorius. Šis pramoninis stebuklas buvo į dubenį panašus prietaisas su maža aliejine lempa centre. Lempos šviesa buvo sufokusuota į spindulį. Vėliau, A. Argandui išradus stiklinę vamzdinę lempą, šviesa buvo septynis kartus ryškesnė už žvakę ir galėjo būti uždegama naudojant kiaulių taukus ar kašalotų aliejų.

Paslaptingas dingimas

Ne vieną švyturį gaubia paslaptys ir keisti, iki šiol neišaiškinti nutikimai. 1900 m. gruodžio 26 d. mažas laivas plaukė į Flanano salas (Jungtinė Karalystė) atokiuose Išoriniuose Hebriduose. Jo tikslas buvo Eilean Mor švyturys nuošalioje saloje, kuri, neskaitant švyturių prižiūrėtojų, buvo visiškai negyvenama. Tačiau visada kėlė žmonių susidomėjimą. Pavadinta šventojo Flanneno, VI a. Airijos vyskupo, vardu. Būtent jis saloje pastatė koplyčią. Šimtmečius piemenys atgindavo į salą ganytis avis, bet niekada nenakvodavo bijodami dvasių.

Kapitonas Jamesas Harvey buvo atsakingas už laivą, kuriuo taip pat plaukė Josephas Moore‘as, pakaitinis švyturio prižiūrėtojas. Kai laivas pasiekė krantą, kapitonas nustebo neišvydęs nieko pasitinkančio. Jis paleido įspėjamąjį signalą, kad patrauktų dėmesį. Nebuvo jokio atsakymo. Išsilaipinęs J. Moore‘as pakilo stačiais laiptais, vedančiais į švyturį. Stovėdamas prie švyturio pastebėjo, kad kažkas negerai – jo durys buvo atrakintos, o prieškambaryje trūko dviejų iš trijų žalsvų paltų. Virtuvėje rado pusiau suvalgytą maistą ir apverstą kėdę, tarsi kažkas būtų pašokęs iš vietos. Laikrodis buvo sustojęs. Toliau apieškojo likusią švyturio dalį, bet nerado jokių prižiūrėtojų buvimo ženklų. Galiausiai kapitonas įsakė salose ieškoti dingusių vyrų. Nė vienas nerastas. Po kelių dienų Robertas Muirheadas, kuris įdarbino visus tris vyrus ir juos asmeniškai pažinojo, išvyko į salą ištirti dingusiųjų. R. Muirheadas, perskaitęs rastus įrašus, iškart pastebėjo, kad pastarosios kelios dienos buvo neįprastos. Gruodžio 12-ąją Thomas Marshallas, antrasis padėjėjas, rašė apie smarkius vėjus, kokių dar nematė per dvidešimt metų. Jis taip pat pastebėjo, kad Jamesas Ducatas, pagrindinis prižiūrėtojas, buvo labai tylus, o trečiasis padėjėjas, Williamas McArthuras, verkė. Paskutinė pastaba tikrai keista, nes W. McArthuras buvo patyręs jūrininkas, žemyninėje Škotijos dalyje žinomas kaip mėgstantis įsivelti į muštynes, tad kodėl jis verkė dėl audros? R. Muirheado dėmesys nukrypo į prieškambaryje likusį žalsvą paltą. Kodėl žvarbią šaltą žiemą vienas iš švyturio prižiūrėtojų išdrįso išeiti be palto? Be to, kodėl visi trys švyturio darbuotojai paliko savo postus vienu metu, kai taisyklės tai griežtai draudžia? Kiti įkalčiai rasti prie laiptų. Čia R. Muirheadas pastebėjo virves, paprastai laikomas rudoje dėžėje, bet šįkart išmėtytas ant uolų. Galbūt dėžė buvo išjudinta ir nugriauta, o švyturio prižiūrėtojai bandė paimti virves, kai užklupo netikėta banga ir nubloškė juos į jūrą? Tai buvo pirmoji ir labiausiai tikėtina teorija, todėl R. Muirheadas įtraukė ją į oficialią ataskaitą Šiaurės švyturių valdybai. Vėlesniais dešimtmečiais šio švyturio prižiūrėtojai pranešė apie keistus vėjyje gaudžiančius balsus, šaukiančius trijų dingusiųjų vardus. Teorijos apie jų dingimą svyruoja nuo užsienio įsibrovėlių, gaudančių vyrus, iki ateivių pagrobimų.

Faktai apie švyturius

JAV stūkso daugiau švyturių nei bet kurioje kitoje šalyje.

Nemažai entuziastų trokšta išbandyti švyturio prižiūrėtojo darbą. Sheila Consaul iš Ohajo 2011 m. sumokėjo 71 010 JAV dolerių už Erio ežero Fairport Harbor West Breakwall švyturį ir nuo to laiko jį prižiūri.

Seniausiu švyturiu laikomas Heraklio bokštas, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Žymi La Korunjos uostą Ispanijoje. I a. romėnų pastatytas švyturys veikia iki šiol.

Brangiausias Amerikoje pastatytas švyturys – George‘o kyšulio, esantis netoli Kresent Sičio Kalifornijoje. Statyba truko 10 metų ir kainavo 715 000 JAV dolerių.