Dvasinio tobulėjimo mokytojai kartoja, kad atleidimas – geriausi vaistai sielai. Ir ne tik jai. Mat, mokslininkų teigimu, susitaikymas, atleidimas bei nuoskaudų atsikratymas padeda gyti ir kūnui. Du įtakingi JAV psichologai Elizabeth A. Gassin ir Robertas Enrightas tikina, kad atleidimas – ne tiek psichologinis reiškinys, kiek fizinis pokytis. O jam įvykus organizmas gauna daugiau jėgų kovoti su lėtinėmis ligomis.

 

nuoskaudos

Nuoskaudų fiziologija

 

Prieš dešimtmetį JAV psichologų asociacija apklausė kiek daugiau nei 5000 asmenų. Net 82 % jų prisipažino bent kartą gyvenime ištarę frazę „Aš tau niekada neatleisiu.“ Beje, net pusė tokių amerikiečių skriaudikams iš tiesų niekada taip ir neatleido. Deja, nuoskauda kur kas žalingesnė ne tam, kuris ją sukėlė, o tam, kuris ją kasdien nešiojasi su savimi. Pyktis ir panašūs išgyvenimai iš tiesų daro reikšmingą įtaką ne tik psichikai, bet ir fiziniams organizmo procesams. Tyrimais pavyko įrodyti, kad atleidus skriaudikams kraujyje pastebimai sumažėja hormono kortizolio lygis. Šio hormono išsiskiria tuomet, kai žmogui gresia pavojus, patiria stiprų stresą, o kraujyje yra žema gliukozės koncentracija. Kortizolis pats savaime nepavojingas. Nedidelis šio streso hormono lygis organizmui net reikalingas. Visgi tais atvejais, kai žmogus ilgai pyksta ir dėl šios emocijos nuolat jaučia menamą grėsmę, kortizolis natūraliai neišsisklaido. Jo gausa veikia centrinę nervų sistemą, kraujagysles, skatina organizmą kaupti riebalus juosmens srityje, gali sutrikdyti inkstų ir kepenų veiklą, net pažeisti raumenis. Veikiamas kortizolio organizmas pervargsta. Ir tokio specifinio nuovargio neįmanoma išsklaidyti nei miegu, nei kitomis priemonėmis. Beje, labiausiai ši būsena kenkia širdžiai. Juk ne be priežasties sakoma, kad „nuoskaudos akmeniu užgula širdį“. Beje, Didžiosios Britanijos mokslininkai įsitikinę, kad susitaikymas su artimaisiais ar draugais gerina širdies darbą. Tokį poveikį jie pastebėjo tirdami pacientus Londono ligoninių paliatyviosios slaugos skyriuose. Taip pat nustatyta, kad sąmoningas atleidimas slopina fizinį skausmą. Deja, palengvėjimo pasiekti nėra paprasta.

 

Psichologinis atleidimo mechanizmas

 

Neuromokslininkų teigimu, žmogaus psichika paprasčiau priima pykčio ar net keršto troškimą – primityvias būsenas, būdingas ir daugeliui gyvūnų. Mat joms sukelti ir išlaikyti beveik nereikia pastangų. Tai įvyksta automatiškai giliau esančiuose smegenų centruose. Panorus nuo šių jausmų išsilaisvinti tenka gerokai padirbėti ir pasinaudoti evoliuciškai vėliausiai susiformavusia galvos smegenų dalimi – neokorteksu. Šis tarnauja kaip skirtingų suvokimų asociacijos ir integracijos sritis, padedanti susidaryti tikslesnį psichinį tikrovės vaizdą. Tokia funkcija leidžia nuodugniai išanalizuoti informaciją, apmąstyti ir priimti sprendimus bei kurti strategijas. Kalbant apie nuoskaudų vengimą ir atleidimą, svarbiausia strategija – neįsižeisti. Deja, to pasiekti beveik neįmanoma. Taip jau nutinka, kad (ne)tyčia žmonės nuolat skaudina vieni kitus. Visgi psichologai primena, kad tuomet, kai neįmanoma pakeisti aplinkybių, galima pakeisti savo reakcijas. Psichiką jie gražiai prilygina gamtos ekosistemai. Daugelis procesų joje vyksta sklandžiai ir savaime. Problemų kyla susidūrus su grubiu sutrikdymu. Tuomet emocijos kone stichiškai sustiprėja ir natūrali dermė sugriūva. To pasekmė – dar daugiau psichologinio skausmo, nemalonių ir sunkių išgyvenimų. Ir jie tęsiasi tol, kol žmogus kaip nuosavos ekosistemos prižiūrėtojas nepašalina pačių stipriausių emocijų šaltinio. Dažnai tai ir yra įsižeidimai bei nuoskaudos. Jos nyksta tik sąmoningai atleidžiant. Beje, psichologai išskiria skirtingas atleidimo rūšis:

 
  • Vaikai iki 10 m. atleidžia gavę atlygį. Mat jų sąmonėje vyrauja kompensacinio mechanizmo taisyklės.
  • Paaugliai net be atlygio atleidžia už skriaudą, jeigu suvokia motyvą ir mato apgailestavimą.
  • Religingi asmenys atleidžia vadovaudamiesi moraliniu imperatyvu, bylojančiu, jog atleisti už klaidą – vienas iš tikėjimo principų.
  • Harmoningu atleidimu žmonės siekia atkurti darnius santykius.
  • Geriausia atleidimo rūšis grindžiama nuoširdžia meile ir kito žmogaus supratimu.
  • Destruktyviausia atleidimo forma – kerštas, kai susitaikoma tik nubaudus skriaudėją.
 

Nuoskaudų žemėlapis

 

Nesvarbu, kokia atleidimo strategija naudojamasi, visuomet gaunama naudos. Mat jau seniai nustatyta, jog išgyvenant stiprias neigiamas emocijas tam tikrose kūno vietose pablogėja medžiagų ir deguonies apykaita. Tad jos silpsta ir susidaro sąlygos formuotis ligoms. Natūralios funkcijos atsikuria tik tuomet, kai žmogus apsivalo, kitaip tariant, atleidžia ir paleidžia. Psichologijos profesorė Charlotte van Oyen Witvliet kartu su kolegomis tyrinėjo atleidimo poveikį organizmui. Pastebėta, kad kai tiriamieji negatyvius dalykus prisiminė atleisdami, jų emociniai ir fiziniai rodikliai buvo geresni: mažiau raumenų įtampos, pulsas ir kraujospūdis žemesni, patyrė mažiau liūdesio, pykčio ir bejėgiškumo. O šie jausmai iš tiesų gali tapti sunkių susirgimų priežastimi.Britų mokslininkai nustatė, kad psichosomatiniai nugaros skausmai kamuoja beveik 45 % anglų. Dažniausiai tai laikinas negalavimas, tiesiogiai susijęs su itin didele įtampa ir pykčiu. Apie slopinamą pyktį rodo lėtinis laringitas ir kitos gerklės ligos. Tai tarsi tiesioginė išraiška to, kad žmogus negali garsiai išsakyti nuoskaudų. Dažnų pykčio priepuolių kamuojami ir į konfliktus linkę žmonės skundžiasi širdies ir kraujagyslių ligomis. 56 % infarktų tiesiogiai susiję su stiprių neigiamų emocijų išgyvenimu. Skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opa paprastai serga jautrūs žmonės. Jų būklė itin pablogėja kilus konfliktams. Medikai nemano, kad sąmoningai susitaikius ir atleidus susirgimai stebuklingai išnyks, bet gydymas iš tiesų gali tapti efektyvesnis. Visgi tai gali įvykti tik tuomet, kai žmogus suvokia, kad pats atsakingas už savo emocinius išgyvenimus. Tai jokiu būdu nereiškia, kad įmanoma nereaguoti patiriant pažeminimą ar įžeidinėjimus. Atvirkščiai, visą emocijų spektrą dera atpažinti, patirti ir nekaupti kaip nereikalingo bagažo.

 

Kasdienės atleidimo praktikos

 

Dažnai pyktis ir nuoskaudos tiesiogiai siejamos su kito elgesiu. Ir to suvaldyti neįmanoma. Tačiau galima kontroliuoti savus išgyvenimus. Psichologų teigimu, pykti ant kito asmens dėl jo poelgių – vadinasi, pykti ant savęs. Tad ir kenkti sau. Kenkti sau niekas nenori, todėl tenka mokytis sąmoningai atleisti:

 
  • Kiekvienas apsivalymo procesas prasideda nuo emocijų ir prisiminimų revizijos. Ant balto popieriaus lapo derėtų surašyti visas nuoskaudas, kiekvieną neigiamą šeimos narių, mylimųjų, kolegų pasisakymą. Visa tai mintys, kurių būtina atsikratyti. Sąrašą galima pildyti kelias dienas. Tuomet padaryti bent paros pertrauką. Galiausiai sąmoningai perskaityti kiekvieną sąrašo punktą ir mėginti jį suvokti, rasti psichologinio skausmo priežastis. Šį pratimą atlikti kaskart, kai kyla gyvenimą nuodijančių minčių. Ilgainiui kai kurie sąrašo punktai taps neaktualūs, tad juos bus galima išbraukti.
  • Kitas atleidimo pratimas vadinamas „gyvenimo teatru“. Jį galima atlikti tuomet, kai nuoskauda susijusi su vienu konkrečiu žmogumi arba nesenu įvykiu. Tuomet derėtų patogiai įsitaisyti saugioje ramioje aplinkoje ir mintyse vengiant emocijų pakartoti konkretų įvykį ar pokalbį. Paveikslui išryškėjus, keisti scenarijų – įsivaizduoti, kad atleidžiama ar net susitaikoma, o piktasis herojus virsta geruoju. Šis pratimas padės ištirpdyti susikaupusias nuoskaudas. Atliekant jį kartą per dieną ar mėnesį galima susitaikyti net su itin skaudžiais gyvenimo įvykiais.
  • Jeigu išsiaiškinti konkrečios priežasties, kodėl kamuoja nuoskaudos ir menkavertiškumo jausmas, nepavyksta, galima išbandyti techninį atleidimo pratimą. Kaire ranka (nepaisant to, kuri ranka dominuoja) derėtų rašyti susitaikymo laiškus. Naudojama būtent kairė ranka, nes susijusi su dešiniuoju smegenų pusrutuliu. O jis tiesiogiai siejasi su pasąmone. Taip kuriama programa, kuri per 60 dienų turėtų pasiekti pasąmonę ir suformuoti naują įprotį. Laiškų tekstas pasirenkamas laisvai, bet derėtų juos pradėti kreipiniu, surašyti visas patirtas nuoskaudas. Tuomet už jas sąmoningai atleisti, o galiausiai padėkoti už viską, kas santykiuose buvo gero.