Veidrodinių neuronų fenomenas atskleidžia vieną paslaptingiausių mūsų smegenų gebėjimų – gebėjimą užjausti. Veidrodinius neuronus, specialias smegenų žievės ląsteles, 1990-aisiais metais italų neurofiziologas Giacomo Rizzolatti atrado beždžionėse, o vėliau – ir žmonėse.

 

neuronai

Jie veikia ne tik tiesiogiai atliekant kokį nors veiksmą, bet ir tada, kai matome (galvojame), kaip tą daro kiti. Kitaip tariant, jie leidžia mums tarsi pasimatuoti kito žmogaus elgesį ir jį suprasti.

 

Atsakomoji reakcija

 

Yra žinoma, kad jei nusišypsosite kūdikiui, jis nusišypsos ir mums. Taip yra todėl, kad jo veidrodiniai neuronai atspindi (iš čia ir kilo jų pavadinimas) kito žmogaus veido išraišką ir smegenys tai prisimena. Vaikystėje vaikas iš tėvų mokosi apie sudėtingesnes emocijas: džiaugsmo šypseną, mandagumą, atlaidumą, pasitenkinimą… Ir visą gyvenimą įvairiose situacijose jis nejučiomis šypsosis (raukysis, susigėdęs, bus piktas) kaip ir po artimieji.

 

Imitacijos mechanizmo dėka veidrodiniai neuronai suteikia mums galimybę išbandyti mūsų aplinkoje priimtą elgesį. Taip gimsta emocinis intelektas – žmogaus gebėjimas išreikšti tai, ką jaučia, taip pat intuityviai suprasti, ką jaučia kitas. G.  Rizzolatti kolega Vittorio Gallese pastebėjo, kad vaikams, turintiems autizmo spektro sutrikimų, susvetimėjimas nuo kitų yra susijęs su veidrodinių neuronų veikimo sutrikimu. V. Gallese mano, kad dėl to jie negali perskaityti kitų emocijų, todėl nesugeba suprasti jų reikšmės.

 

Pažįstamas vaizdas

 

Kodėl tuomet vieniems žmonėms jaučiame simpatiją, o kitiems – ne? Atrodo, kad viena priežasčių yra ta, kad mūsų neuronai geba tik atspindėti emocijas ir gestus, kurie mums atrodo pažįstami ir suprantami. Neatsitiktinai filmuose piktadariai dažnai būna apdovanoti psichopatų bruožais: jų emocijos mums nesuprantamos ir nekelia simpatijų. Tas pats efektas naudojamas propagandoje, kuri vaizduoja priešą kaip beveik neturintį žmogiško pavidalo.

 

Tikras atradimas

 

Šiandien kyla daug ginčų apie tai, kaip tiksliai veikia veidrodiniai neuronai. Tuo tarpu šis reiškinys tapo tikru memu ir ne tik mokslo bendruomenėje. Režisierius Peteris Brookas ironiškai pastebėjo, kad mokslas pagaliau atrado tai, ką menininkai jau seniai suprato: norint sukelti žiūrovo atsaką, reikia jam leisti jaustis veikėjų vietoje, tiesiogine to žodžio prasme pajusti jų išgyvenimus. Kas žino, gal netrukus užuot sakę „Suprask mane”, sakysime „Įjunk veidrodinius neuronus”.

 

Kaip sakė vienas profesorius, amerikiečių neurologas Josephas Bogenas: bandymas suprasti, kaip veikia sąmonė arba sąmonės radimas, yra tas pats, kaip bandymas rasti ir bandyti paliesti vėją. Vėjo niekas nemato, bet jo veiklos rezultatai akivaizdūs. Tačiau mokslas vis dar bando padaryti naujų atradimų apie mūsų sąmonę ir kaip veikia mūsų smegenys. Beje, jei išilgai išdėliotumėte visus vieno žmogaus neuronus, gautumėte 2,8 milijono kilometrų. Tokio ilgio juostos pakaktų, norint 68 kartus apvynioti aplink Žemę. Vienas ryškiausių ir reikšmingiausių pastarojo meto atradimų neurobiologijos srityje priklauso Parmos universiteto italų mokslininkų grupei, identifikavusiai primatų žievėje tam tikrus neuronus, kurie suaktyvėjo ne tik eksperimentiniams gyvūnams atliekant nurodytus veiksmus, bet ir kai jie stebi, kai šiuos veiksmus atlieka kitas asmuo. Šie neuronai vadinami veidrodiniais neuronais.