9 priežastys, kodėl verta pasimokyti iš savo klaidų

Visi yra girdėję posakį, kad klysti yra žmogiška. Kiekvieną dieną žmonės padaro didesnių ar mažesnių klaidų ir patiria nesėkmių. Tačiau jos kelia nusivylimą ir nepasitikėjimą savimi, o ne skatina pasimokyti iš savo klaidų. Visi žmonės turi trūkumų ir iš tiesų būtent jie daro mus unikaliais ir išskirtiniais. Nepaisant to, klaidų niekas nenori daryti. Neretai taip bijoma žengti klaidingą žingsnį, kad vengiama bet kokios rizikos, praplėsti komforto zoną ir išlįsti iš šešėlių. Retas kuris vertina klaidas ir nesėkmes kaip likimo dovanas, padedančias augti kaip asmenybei ir eiti gyvenimo keliu.

9 priežastys, kodėl verta pasimokyti iš savo klaidų:

• Klaidos mus moko suprasti, ko iš tikrųjų mes norime ir kaip stipriai. Savo klaidų matymas ir pripažinimas padeda nepamiršti savo įsipareigojimų – ko iš tikrųjų norite, ką darote ir turite. Klaidos padeda atkreipti dėmesį į įspėjamuosius ženklus, kad reikia situaciją taisyti.

• Klaidos moko priimti save tokį, koks esate, su visais trūkumas ir ydomis. Reikia mokėti pasijuokti iš savo klaidų, o paskui sunkiai dirbti, kad jas ištaisytumėte. Žmonės, kurie tikrai jus vertina, nenusisuks ir nepaliks bėdoje, kad ir kas būtų atsitikę. Žmogaus netobulumas yra tai, kas daro jį išskirtiniu ir mėgstamu kitų.

• Klaidos moko pripažinti polinkį klysti ir akis į akį susidurti su savo baimėmis.

• Klaidos moko geriau pažinti save ir sakyti tiesą. Nors klaidas norėtųsi ištrinti iš atminties, manoma, kad to daryti nereikėtų. Prisipažinimas apie savo klaidas padeda atsikratyti sumišimo, gėdos ir kaltės ir padeda susikoncentruoti į mokymąsi ir asmeninį tobulėjimą.

• Analizuojamos klaidos moko, kas yra tikrai svarbu, o kas nereikšminga. Jos padeda suprasti, kurie metodai yra veiksmingi, o kuriuos reikėtų keisti. Padarius klaidą, reikėtų atsakyti sau į šiuos klausimus. Kaip galiu panaudoti šią patirtį? Kaip galėčiau kitaip elgtis ateityje? Šie klausimai skatina ieškoti sprendimų.

• Klaidos moko prisiimti atsakomybę. Labai dažnai dėl savo klaidų suverčiama kaltė kitiems arba apskritai vengiama pripažinti savo kaltes. Prisiminti atsakomybę nėra lengva, bet tai padeda įvertinti savo klaidas ir kitą kartą elgtis kitaip.

• Klaidos moko sąžiningumo. Žmonės dažniausiai klysta, kai sulaužo pažadus, įsipareigojimus, sutinka vengti konfliktų, neišklauso iki galo. Didelės klaidos kyla iš mažų. Mažos klaidos kaupiasi, kol galiausiai padėtis atrodo nepataisoma. Klaidos skatina iš naujo įvertinti tikslus, įsipareigojimus ir veiksmus.

• Klaidos moko vertinti gyvenimą ir prasmingai gyventi. Daugelis žmonių, patyrusių nesėkmę, yra linkę atsitraukti ir pasiduoti. Klaida – tai galimybė augti, tobulėti, rizikuoti, atrasti savo potencialą. Klaidos primena, kad gyvenime niekada negali jaustis saugus. Jei nori ką nors pasiekti, turi rizikuoti.

• Klaidos padeda įkvėpti kitus. Tai galioja tuo atveju, jei apie savo klaidas ryžtamasi kalbėti viešai. Jie gali įkvėpti kitus gyventi kitaip. Kai visą gyvenimą rūkantis žmogus, lėtai mirštantis nuo vėžio, pasakoja apie tabako žalą, aplinkiniai klauso ir padaro atitinkamas išvadas.

Kitas požiūris į gyvenimo klaidas

Tačiau galbūt tai, kad galima pasimokyti iš savo klaidų tėra mitas? Mokytis iš savo klaidų galbūt nėra tokia gera mintis, teigiama Vanderbilto universiteto tyrime, publikuotame moksliniame žurnale apie vartotojų psichologiją „Journal of Consumer Psychology“. Nuolatinis galvojimas apie praeitį blogina nuotaiką ir net gali paskatinti dar kartą suklysti.

„Būkite labai atsargūs, paprašę kieno nors pasiknaisioti po praeitį“, – sako rinkodaros docentė ir tyrimo bendraautorė Kelly Haws. Pasak jos, žiūrėti į ateitį yra kur kas efektyviau. „Juk neperkate batų už 700 dolerių, jeigu norite keliauti į Europą. Mokotės, o ne lankotės vakarėliuose, jei norite gauti gerus pažymius. Tai yra iš esmės efektyvesnis būdas priimti sprendimus“, – aiškino amerikiečių docentė tinklaraščiui „Fast Company“.

Norėdami tai ištirti, mokslininkai dalyvius suskirstė į dvi grupes, kuriose viena turėjo prisiminti savo asmenines sėkmes, o kita – nesėkmes. Dalyviai turėjo prisiminti, kiek įmanoma daugiau tokių istorijų. Kai kurie prisiminė daug, kiti – tik kelias. Paskui tyrėjai respondentų paklausė, kiek jie išleistų pinigų daiktams, kurių šiaip jau negalėtų sau leisti (turėjo ribotą biudžetą) – batams, vaizdo žaidimams ir t. t. Paaiškėjo, kad tie, kurie prisiminė keletą sėkmių atvejų, mokėjo labiausiai laikytis biudžeto. O tie, kurie prisiminė daug nesėkmių arba labai daug sėkmingų atvejų buvo linkę be reikalo išlaidauti. Tyrimo išvada: reikia žiūrėti į priekį ir nesižvalgyti atgal.