Klausimas, iš kur Žemėje atsirado gyvybė, ramybės neduoda jau ne vieną šimtmetį. Religijos tyrinėtojai teigia, kad žmogų ir visą pasaulį sukūrė Dievas, o racionalaus mąstymo šalininkai į tokius samprotavimus žiūri kritiškai ir atkerta, kad gyvybė išsivystė iš bakterijos. Idėjų, iš kur Žemėje galėjo atsirasti gyvybė, yra gerokai daugiau.

 

zemes

1 teorija

Atkeliavo iš kosmoso

 

Pagal vieną iš teorijų, gyvybė į Žemę atkeliavo kartu su meteoritais, asteroidais ar planetoidais. Tokia hipotezė vadinama panspermija. Ši idėja labai sena – ją savo darbuose aprašė ir žymus senovės graikų filosofas Anaksagoras. Nors dauguma mano, kad kosmose gyvybei išlikti sunku, tačiau šios teorijos šalininkai teigia, kad pačios primityviausios gyvybės formos gali sėkmingai įveikti didžiulius Visatos atstumus. Šios hipotezės trūkumas tas, kad nesvarstoma, kaip apskritai atsirado gyvybė Visatos platybėse. Daug abejonių kelia ir tai, kad naudojantis pažangiausiomis technologijomis iki šiol niekur kitur, išskyrus Žemę, nepavyko rasti nė menkiausio gyvybės pėdsako.

 

2 teorija

Iš negyvos materijos

 

Svarstyta ir kiek gluminanti hipotezė, kad gyvybė Žemėje galėjo atsirasti iš negyvos materijos. Tokia teorija vadinama abiogeneze. Pirmą kartą šią idėją bandyta pagrįsti JAV, Čikagos universitete. 1953 m. mokslininkai Stanlis L. Milleris ir Haroldas C. Urėjus atkūrė numanomas pirmykštes Žemės sąlygas. Atliekant bandymą iš neorganinės kilmės medžiagų susidarė organinės. Vis dėlto nė vienam žmogui neteko matyti natūraliai gamtoje vykstančio abiogenezės proceso. Mokslininkai teigia, kad šiam reiškiniui reikia ypatingų sąlygų, kurių šiandieninėje Žemėje nėra.

 

3 teorija

Evoliucija

 

Žymiausia Čarlzo Darvino evoliucijos teorija. Anot jos, visos Žemėje esančios gyvybės formos kadaise turėjo vieną bendrą primityvų protėvį ir palaipsniui išsiskirstė į atskiras rūšis. Vykstant šiam procesui svarbiausia natūrali atranka – išlieka stipriausi ir prisitaiko gyventi, o silpniausi žūsta. Tokia hipotezė pradėjo formuotis 1858 m., kai Č. Darvinas kartu su kitu anglų kilmės gamtos tyrinėtoju Alfredu Raselu Volesu paskelbė straipsnį apie natūralią atranką. 1859 m. dienos šviesą išvydo ir garsioji Č. Darvino knyga „Rūšių kilmė“. Daugiausia išoriniais kurios nors rūšies individų panašumais paremtą biologinės evoliucijos teoriją patvirtina ir šiuolaikinis mokslas bei DNR tyrimai. Nustatyta, kad visi gyvi organizmai naudoja 20 tų pačių aminorūgščių baltymams sudaryti.

 

4 teorija

Be Mėnulio nebūtų ir gyvybės

 

Dar viena teorija, kurios pradininkas yra Škotijos mokslininkas Richardas Lathe, teigia, kad Žemėje gyvybei atsirasi labai didelės reikšmės turėjo jos palydovas Mėnulis. Manoma, kad beveik prieš 4 mlrd. metų, kai Žemėje atsirado pirmosios gyvybės užuomazgos, mūsų planetos palydovas skriejo gerokai arčiau. Dėl to kas kelias valandas Žemėje kildavo staigūs potvyniai ir atoslūgiai. Vandens lygio svyravimai galėjo lemti didesnį vandens sūringumą, o tai padėjo atsirasti pirmosioms DNR biomolekulėms. Panašios sąlygos sudaromos ir laboratorijose – naudojant tam tikrus fermentus pasiekiama cikliškai kintanti temperatūra. Ji lemia biocheminius procesus, kuriems vykstant iš vienos DNR molekulės per 40 ciklų galima gauti trilijoną identiškų jos kopijų. Teorija paaiškintų ir tai, kodėl kaimyninėje Žemės planetoje – Marse – nėra gyvybės. Marso palydovai Deimas ir Fobas yra per maži, kad sukeltų stiprius potvynius ir atoslūgius.

 

5 teorija

Organizmai „nulipdyti“ iš molio

 

Išgirdus, kad gyvybė galėjo atsirasti iš molio, veidą turbūt papuošia šypsena. Teorijos kūrėjas Grahamas Kerns Smitas nemanė, kad gyvybę iš molio kas nors nulipdė tiesiogine šio žodžio prasme. Glazgo universiteto mokslininkas teigė, kad molis buvo ta terpė, kurioje pirmiausia susidarė elementariausios genetinės medžiagos. Šiuolaikiniai mokslininkai įrodė, kad molio mišinyje gali susiformuoti terpė, tinkama ląstelėms susidaryti, augti, vystytis ir sąveikauti tarpusavyje. Specialiame molio mišinyje montmorilonite susidaro pagrindiniams gyvybiniams procesams tinkama aplinka, kurioje ląstelėms padedama naudotis genetine medžiaga.

 

6 teorija

Pasaulį sukūrė mitinė būtybė

 

Tikėjimas, kad pasaulį ir gyvybę sukūrė mitinė būtybė arba paprasčiau tariant Dievas, vadinamas kreacionizmu. Šios teorijos šalininkai susiskirstę į kelias grupes. Vieni Biblijoje aprašomą pasaulio sukūrimą suvokia netiesiogiai ir sieja su dabartiniais moksliniais tyrimais, kiti šventoje knygoje išdėstytas mintis priima pažodžiui. Pastarieji tiki, kad gyvybę sukūrė Dievas. Kada tai įvyko, kreacionistai nesutaria – vieni mano, kad Žemei ir gyvybei tik 10 000 metų, kiti teigia, kad gyvybė skaičiuoja milijonus ar milijardus metų. Vis dėlto tikėjimas, kad pasaulį sukūrė mitinė būtybė, laikomas pseudomokslu ir nėra grindžiamas jokiomis mokslinėmis teorijomis.

 

 

7 teorija

Gyvybę lėmė katastrofų virtinė

 

Katastrofizmo pradininku laikomas prancūzų mokslininkas Džordžas Kuvieras. Pagal šią teoriją, Žemės geologinėje istorijoje ilgas ir ramias epochas kartais pakeisdavo trumpos katastrofos, kurios lėmė gyvybės vystymąsi. Tikima, kad ateityje dabartinė gyvybė bus sunaikinta katastrofiškų gaivališkų gamtos jėgų ir Žemė gyvenimą pradės iš naujo. Filosofas Osvaldas Špengleris pagrindė šią teoriją teigdamas, kad civilizacija turi subręsti, pernokti ir žūti.

 

Įdomybės

 
  • Senovės graikų filosofas Aristotelis manė, kad gyvybė Žemėje atsirado spontaniškai.
  • Seniausi gyvybės pėdsakai yra 3,8 mlrd. metų senumo – tai gyvo organizmo išskirta ir vandenyno dugne nusėdusi anglis, rasta Grenlandijoje, Isua geologinėje grupėje.
  • Žemė pradėjo formuotis prieš 4,5 mlrd. metų, o prieš 3,8 mlrd. metų joje jau egzistavo galinga biosfera, tad gyvybė mūsų planetoje atsirado akimirksniu.
  • Gyvybės atsiradimo Žemėje aiškinimas labai svarbus ieškant gyvybės kitose planetose.
  • 1857 m. Filipas Henris Gosas knygoje „Omphalos“ rašė, kad Dievas pasaulį sukūrė ne palaipsniui, o akimirksniu. Pasak jo, Žemėje iškart po sukūrimo buvo kalnai, vandenynai ir gyvybė, kitaip viskas nebūtų tinkamai funkcionavę.