Žmonės visais laikais troško būti patrauklūs. Tiesa, per vėlai sužinota, kad grožis kartais kainuoja net gyvybę. Siekdami atitikti tuomečius grožio idealus, žmonės klijavosi netikrus ožkų plaukų antakius, dėl lieknos figūros rijo kaspinuočius, net sąmoningai rizikuodavo užsikrėsti tuberkulioze, kad išgautų trokštamą išblyškusios odos atspalvį. Estetinio tobulumo siekis visais laikais darė įtaką milijonų moterų kasdienybei, o pavojingos grožio tendencijos keitėsi, bet niekada visiškai neišnyko.

 

Drastiški antakių pokyčiaiPortrait,Beauty,Fantasy,Woman,Queen,,Face,In,Gold,Paint.,Golden

 

Neatsižvelgiant į lytį, daugelis senovės Egipto piliečių stengėsi paryškinti antakius naudodami kohlą, gamintą iš švino sulfido, arba mesdemetą, akių šešėlių mišinį, pagamintą vario ir švino pagrindu. Tuo metu veidas laikytas šventu, todėl jį reikėjo saugoti: kohlas ir mesdemetas tarnavo ne tik kaip grožio priemonės, bet ir kaip apsauga nuo akių infekcijų. Daugelis senovės Graikijos ir Romos moterų taip pat buvo ryškių ir vientisų antakių gerbėjos. Kai kur plaukuotas vientisas antakis laikytas ne tik grožio etalonu, bet ir simbolizavo išmintį. Išlikusiuose raštuose pasakojama, kaip senovės graikės, norėdamos sukurti trokštamus vientisus antakius, ant kaktos klijavo ožkų plaukų kuokštelius. Vėlyvųjų viduramžių mene moterys taip pat vaizduotos su keistais antakiais, dažnai visiškai be jų. Moksliniuose raštuose moterų kūno plaukai laikyti psichiniu ir fiziniu pavojumi vyrams. Kai kurios juos pešiodavo tol, kol jų beveik nebelikdavo. Kitos netgi naudojo stiprias chemines medžiagas, kurios dažnai sukeldavo nudegimų ir pūslių, kad atsikratytų nepageidaujamų plaukelių.

 

Lieknos figūros spąstai

 

Žmonija nuo pat civilizacijos aušros (ne)sąmoningai ieškojo būdų kūnui koreguoti. Kai kurie istorikai Vilhelmą I Užkariautoją, Normandijos kunigaikštį, 1066 m. tapusį Anglijos karaliumi, sieja su pirmąja madingos dietos pradžia. Pagal istorinius šaltinius, vyras buvo per daug apkūnus, kad galėtų jodinėti, todėl 1087 m. ėmė laikytis skysčių, tiksliau – alkoholinių gėrimų, dietos. Jis iš tiesų šiek tiek sulieknėjo, bet nusilpo fiziškai. Tais pačiais metais nukrito nuo žirgo ir sunkiai susižalojo. Pasakojama, kad riebalinis audinys trukdė gyti žaizdoms, todėl ilgai neišgyveno. Jo kūną buvo sunku sutalpinti į karstą, o kai dėl spaudimo jis pratrūko, sukėlė neapsakomą siaubą šalia stovėjusiems žmonėms. Kraupi istorija buvo greitai pamiršta, o žmonės toliau ieškojo magiškų būdų valgyti ir niekada nestorėti, mat lieknas kūnas buvo tai, ko troško ar buvo priverstos trokšti visos moterys. Karalienės Viktorijos laikais net teigta, kad moters pareiga būti gražiai. XX a. pradžioje svorio metimo pramonė pagaliau pasiūlė stebuklingą „vaistą“. Lieknėjimo idėja paprasta – reikėjo tik nuryti tabletę, kurioje yra kaspinuočio kiaušinėlis. Žarnyne išsiritęs parazitas augo ir rijo dalį to, ką šeimininkas suvalgydavo. Teoriškai tai leido besilaikančiajam dietos vienu metu numesti svorio ir valgyti nesijaudinant dėl suvartojamų kalorijų. Norėdamos atsikratyti jau nereikalingo parazito, dietos besilaikančios moterys naudodavo tuos pačius metodus, kaip ir tie, kuriuos tiesiog kamavo kirminai. Buvo bandoma suvilioti kaspinuotį per virškinimo traktą įkišant cilindrą su maistu. Kiti liaudiški gydymo būdai siūlė laikyti stiklinę pieno prie bet kurios kūno angos ir laukti, kol kaspinuotis išlys. Be abejo, tai buvo pavojinga praktika, nes kaspinuotis galėjo užaugti iki 9 metrų ilgio ir sukelti šalutinį poveikį, pavyzdžiui, epilepsiją ir demenciją.

 

Gražios odos garantas – tuberkuliozė?

 

Iki XIX a. vidurio tuberkuliozė Europoje ir JAV pasiekė epidemijos lygį. Liga, kuri dabar žinoma kaip užkrečiamoji, pažeidžia plaučius ir kitus organus. Kol nebuvo antibiotikų, ligoniai pamažu nykdavo, blykšdavo ir suliesėdavo tiek, kad galiausiai mirdavo nuo to, kas tuomet vadinta disbioze. Nepaisant pavojaus gyvybei, Viktorijos laikų žmonės romantizavo ligą ir jos sukeltas pasekmes. Beveik šimtmetį, nuo 1780 iki 1850 m., tuberkuliozė vis labiau estetizuota ir sieta su moterišku grožiu, nes padėjo išlaikyti liekną kūną ir taip trokštamą blyškią odą. Nemažai sergančiųjų tuberkulioze turėjo ne tik švelnią, skaisčią odą, bet ir plonus, šilkinius plaukus. Žvilgančios ar išsiplėtusios akys, rausvi skruostai ir paraudusios lūpos taip pat buvo vieni dažniausių ligos simptomų. XIX a. antroje pusėje tuberkuliozės supratimas radikaliai pasikeitė, kai 1882 m. vokiečių gydytojas Robertas Kochas paskelbė atradęs ir išskyręs ligą sukeliančias bakterijas. Tuo metu jau buvo atsiradusi mikrobų teorija, kuri aiškino, kad tam tikras ligas sukelia mikroskopiniai organizmai, o ne miazmos. R. Kocho atradimas padėjo mikrobų teorijai įgyti daugiau teisėtumo ir įtikino gydytojus bei visuomenės sveikatos ekspertus, kad tuberkuliozė užkrečiama, pavojinga ir tuo labiau neskirta grožiui puoselėti.

 

Pavojingai išraiškingas žvilgsnis

 

Atropa belladonna – daugiametis žolinis augalas, tiesa, itin mirtinas prarijus lapų ar ryškios spalvos uogų. Augalo lotyniškas pavadinimas Atropa kilęs iš graikų mitologijos. Pasakojama apie tris likimo deives Klotę, Lachezę ir Atropę, dar vadinamas moiromis. Klotė verpė gyvenimo siūlą, Lachezė jį išmatuodavo, o Atropė nukirpdavo nuspręsdama, kada žmogus turi mirti. Nenuostabu, kad augalas simbolizuoja neišvengiamą mirtį. Šunvyšnių uogos turi tonizuojantį poveikį, todėl moterys iš šio augalo pagamintais preparatais tepdavo odą, kad išgautų rausvą atspalvį. Renesanso laikų Venecijos moterys naudodavo iš uogų sulčių pagamintus akių lašus, kurie išplėsdavo vyzdžius ir suteikdavo viliojantį bei įspūdingą žvilgsnį. Šunvyšnių toksiškumą lemia tropano alkaloidai: atropinas, skopolaminas ir hiosciaminas. Šie alkaloidai veikia kaip anticholinerginiai vaistai, kurie ne tik išplečia vyzdžius, bet ir paspartina širdies ritmą, lemia vėmimą, jautrumą šviesai, haliucinacijas ir galiausiai traukulius, komą, net mirtį. Sakoma, kad šunvyšnių sukeliamos haliucinacijos yra kitokios nei tos, kurias sukelia serotoniną išskiriantys haliucinogenai, tokie kaip psilocibino grybai. Šunvyšnių sukeltos haliucinacijos gali trukti kelias dienas, auka patiria atminties sutrikimus, sumišimą, bendrą diskomfortą bei nemalonius jausmus. Daugelis taip pat teigė patyrę skrydžio pojūtį. Panašiai, kaip ją naudojo Renesanso Venecijos moterys, šunvyšnės ir šiandien naudojamos vyzdžiams išplėsti akių tyrimo metu pas optometrininką, tik saugiais kiekiais.

 

Grožį žalojanti kosmetika

 

Per visą istoriją švinas buvo pagrindinis kosmetikos ingredientas. Karalienė Elžbieta I išgarsėjo blyškia veido oda, kurią pasiekė naudodama „Venetian Ceruse“ – balto švino pagrindu pagamintą makiažo priemonę, kuri, kaip manoma, buvo jos mirties priežastis. Švino dėta į daugelį kosmetikos priemonių. Pasakojama, kad kai kuriuose Elžbietos I raudonuose dažuose buvo ne tik šios spalvos pigmentų, bet ir švino karbonato. Manoma, kad šio švino pagrindu pagamintas makiažas naudotas dar 3500 m. pr. Kr., ir nors Jungtinėje Karalystėje nuo 1631 m. jis klasifikuojamas kaip nuodas, Vakaruose ir toliau šimtmečius buvo tepamas ant veido. Pokytis įvyko tik tada, kai natūralus grožis tapo dar viena mados tendencija. Nors daugelyje makiažo priemonių ir toliau naudoti švino pagrindu pagaminti dažai, iki XX a. pradžios juos pakeitė saugesnės alternatyvos, pvz., talkas. Gyvsidabris buvo dar vienas toksiškas ingredientas, aptinkamas daugelyje istorinių kosmetikos sudėčių. 1866 m. gyvsidabrio bichloridas buvo rekomenduojamas nuo įvairių odos negalavimų, įskaitant odos spalvos pakitimams, spuogams, net pustuliniams bei šašiniams lūpų bėrimams gydyti, o gyvsidabrio nitratas buvo rekomenduojamas kaip nušalimų gydymo priemonė. Štai 1874 m. „Harper’s Bazaar“ leidinio straipsnyje patarta įtrinti vokų kraštus gyvsidabrio azoto oksido tepalu, sumaišytu su kiaulienos taukais, kad būtų atkurtos prarastos blakstienos.

 

Autorė Monika Budnikienė