5 pasaulio kampeliai, kuriuos būtina pamatyti prieš jiems išnykstant

Vis gilėjanti klimato kaitos krizė neatpažįstamai keičia planetą. Aplinkosaugininkai ir mokslininkai sako, kad jau per artimiausius du dešimtmečius gali nelikti ne tik daugelio mėgstamų augalinių produktų, pavyzdžiui, bananų, bet ir dėl pasaulinio vandenyno lygio kilimo, ekstremalių reiškinių ir itin sparčios erozijos nyksta populiariausios turistinės vietovės. Štai keletas pasaulio kampelių, kuriuos aplankyti derėtų kuo skubiau.

Madagaskaro miškai

Madagaskaras – ketvirta pagal dydį Žemėje sala. Keliautojai tikina, kad vykti į Madagaskarą tolygu išsiruošti į kitą pasaulį. Ši pietinė Indijos vandenyno sala daugiau kaip 80 mln. metų atskirta nuo Afrikos žemyno, o tai lėmė nepaprastą augalų ir gyvūnų įvairovės susiformavimą. Tačiau maždaug prieš 2500 m. saloje apsigyvenus žmonėms ėmė nykti daugelis rūšių, pavyzdžiui, milžiniški lemūrai, drambliniai paukščiai ir nykštukiniai hipopotamai. Apie 30 žinduolių rūšių jau išnyko ir niekada negalės būti atkurtos. Itin sparčiai naikinami ir ypatingi šios salos miškai. Nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio iki 2000 m. prarasta apie 40 % pirminės salos miškų dangos. Dabar mokslininkai skaičiuoja, kad likusi dalis gyvuos vos 35 metus. Nors saloje įkurta puikių draustinių ir gamtos rezervatų, tačiau išskirtinių šios vietovės miškų nepavyksta apsaugoti nuo nelegalių kirtimų. Vietiniai salos gyventojai – malagasiai, draugiški, nuoširdūs ir linksmi žmonės, bet ypač skurdžiai gyvena. Buitis tokia kukli, kad norėdami išgyventi nuolat ryžtasi apeiti nustatytas gamtosaugos taisykles. Jiems reikia medienos ir derlingos žemės, kuri aprūpintų ryžių ir daržovių derliumi. Tad kasmet tam tikras plotas šių niekur kitur neaptinkamų gamtos stebuklų paaukojama tam, kad žmonės nemirtų iš bado. Tarptautinės organizacijos ir vietos valdžia deda pastangas surasti vietiniams kitų pragyvenimo būdų be žemdirbystės, o turizmas – viena jų. Norintys prisidėti prie Madagaskaro gamtinės įvairovės išsaugojimo gali tiesiog ten nukeliauti.

Nepamirštamoji Venecija

Miestu ant vandens vadinama Venecija – Italijos pasididžiavimas. Deja, dėl aštrėjančios klimato krizės Venecija tampa viena labiausiai jos veikiamų vietovių. Venecija įsikūrusi Venecijos lagūnoje – seklioje, nuo Adrijos jūros sausumos ploteliais atskirtoje įlankoje. Potvyniai čia – įprastas reiškinys, juos lemia Saulės ir Mėnulio gravitacinės jėgos. Vanduo 6 valandas kyla ir 6 valandas leidžiasi, tada procesas kartojasi. Sakoma, kad lagūna taip kvėpuoja. Ir tai natūralus procesas. Deja, nuo 1966 m. potvyniai tapo tokie galingi, kad teko suprojektuoti ir įrengti kilnojamųjų barjerų sistemą „Mozė“. Ji saugo miestą nuo didžiausių potvynio bangų. Visgi kasmet vandens lygis mieste pakyla 2 mm. Tad net saugoma barjerų Venecija iš tiesų skęsta. Pagal patį liūdniausią scenarijų, su milžiniško masto nuostoliais šiam miestui teks susidurti jau 2028 m. O remiantis optimistiškesnėmis prognozėmis – Venecija negyvenama ir nelankoma taps 2100 m. Siekiant išsaugoti ne tik žmonių gyvenamąsias vietas, bet ir unikalią architektūrą bei istorinį paveldą, vis svarstoma įrengti papildomų, didesnių barjerų. Deja, „Mozė“ jau daro milžinišką poveikį aplinkinių teritorijų, kurias daugiausia sudaro unikalios druskingos pelkės, ekosistemai. Veneciją supančių pelkių plotas jau sumažėjo 5 kartus. Tad Italijos valdžiai galiausiai teks priimti sprendimą, ar sukelti ekologinę katastrofą ir išsaugoti miestą, ar leisti Venecijai nuskęsti, kad būtų išsaugota gamta.

Egzotiškieji Maldyvai

Su panašia grėsme, kaip ir Venecija susiduria Maldyvai. Tai salų, išsidėsčiusių Indijos vandenyne, archipelagas. Daugybė koralų rifų salų, iš viso 1190, formuoja archipelagą iš 26 natūralių atolų (koralų salų grupių). Šie 26 atolai padalinti į 19 administracinių rajonų su sala-sostine Male. Žiūrint iš oro, atolai ir salos atrodo kaip fantastiška oazė, apsupta Indijos vandenyno gelmių. Maldyvų salos tęsiasi 823 km iš šiaurės į pietus ir 130 km iš rytų į vakarus. Vos 200 šių salų apgyvendintos. Visgi jei ir toliau tęsis klimato atšilimas, jos, virš vandens lygio iškilusios vos porą metrų, po vandeniu atsidurs po 50–60 metų. Kaip prognozuoja Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija (Intergovernmental Panel on Climate Change, IPCC), vandenyno lygis per šį šimtmetį pakils 58 cm, tuomet 1200 Maldyvų archipelago tiesiog nuskęs. Maždaug 80 % Maldyvų teritorijos virš jūros lygio iškilę ne daugiau kaip vieną metrą. Tad jos išnyks pirmosios. Šis scenarijus toks tikėtinas, kad neišvengiamai katastrofai vietos valdžia pradėjo ruoštis dar 2008 m. Maldyvų atstovai perka žemės plotus Ši Lankoje, Indijoje bei Australijoje ir kuria gyventojų perkėlimo planą. Jau dabar dėl sparčios erozijos vietiniai turėjo apleisti 14 anksčiau apgyvendintų salų. Ši egzotiška ir, deja, su milžiniška grėsme susidurianti vietovė kasmet sulaukia šimtų tūkstančių turistų. Juos salyne priima beveik 200 kurortų ir kone dvigubai tiek svečių namų bei žavingų viešbučių.

Griūvanti Didžioji kinų siena

Kiek dėl kitokio aplinkos poveikio jau vos po dviejų dešimčių metų turistams neprieinama gali tapti Didžioji kinų siena. Ji sudaryta iš kelių dalių ir pradėta statyti dar prieš mūsų erą. Jos statybos tęsėsi kelis šimtmečius ir skaičiuojama, kad su įvairiomis atšakomis jos ilgis buvo iki 21 196 km. Tai ilgiausias rankų darbo statinys pasaulyje. Nors atlaikė tūkstantmečius, tačiau, kai tapo lankomiausiu turistiniu objektu pasaulyje, susidūrė su išnykimo grėsme. Dėl masinio turizmo bei netinkamos priežiūros beveik du trečdaliai šio unikalaus statinio jau sugadinta. Pasaulio stebuklą iš akmens taip pat nuolat veikia korozija, stiprėjantys vėjai ir liūtys. Siena griūva ne tik dėl to, kad ją veikia natūralios klimato sąlygos, bet ir dėl žmonių veiklos. Pasitaikė atvejų, kai vogė plytas ir akmenis, iš kurių statė namus. Pastaruoju metu Kinijoje tapo populiaru ieškoti dar neatrastų sienos atkarpų. O jas atradus vienu metu susiburia tūkstančiai turistų ir dažnai pažeidžia trapias konstrukcijas. Didžioji kinų siena – Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) saugoma vieta. Tokia ji paskelbta dar 1987 m. Deja, pasak istorinių vertybių apsaugos aktyvistų, nėra jokios organizacijos, kuri pasirūpintų kinų sienos apsauga. O ir šalies vyriausybė nenori investuoti nei į sienos apsaugą, nei į jos atstatymo darbus.

Pamažu nykstantis Tadž Mahalas

2020 m. pasaulį apskriejo žinia, kad šiaurinėje Indijos dalyje prasiautusi galinga audra apgadino kelias Tadž Mahalo komplekso dalis, įskaitant pagrindinius vartus ir laiptų baliustradą. Vienu iš septynių pasaulio stebuklų laikomas Tadž Mahalas – pagrindinis turistų traukos centras Indijoje. Iš smiltainio pastatytos baliustrados nuolat nukenčia nuo stichijų, kurios per pastarąjį dešimtmetį Indijoje taip sustiprėjo, kad tampa beveik neįmanoma tinkamai apsaugoti šio didingo statinio. Susiduriama ir su kita problema – dėl stiprios oro taršos trupa ne tik smiltainis, bet ir pagrindinės šio statinio marmurinės konstrukcijos. Kokio masto pažeidimai jau padaryti, Indijos kultūros paveldo specialistai suprato tik 2017 m., kai pirmą kartą per 369 metus nuspręsta jį kruopščiai nuvalyti. Marmuras valytas specialiu kosmetiniu moliu. Valant aptikta daugybė įtrūkimų. Taip pat prie šio projekto dirbantys specialistai atskleidė, kad pagrindinio kupolo struktūra tokia pažeista, kad ją remontuoti galima tik pastačius specialius pastolius iš bambukų. Kitų medžiagų romantiškasis Tadž Mahalas tiesiog neatlaikytų. Kasmet šį monumentą aplanko 7–8 mln. turistų, deja, paprastai jiems tenka fotografuoti pageltusias ar pažaliavusias sienas. Anksčiau akinamai baltą fasadą nuplaudavo paprastas lietus. Dabar darbininkai kas pusmetį turi nuvalyti anksčiau akinamai baltą statinį. Oro tarša šiame Indijos regione tokia didelė, kad specialistai rimtai svarsto Tadž Mahalą tiesiog užkonservuoti ir uždengti.

Autorius Eglė Stratkauskaitė