Pasaulinė klimato atšilimo krizė, vis didėjanti aplinkos tarša verčia mokslininkus permąstyti, ką, kaip ir kiek vartojame. Sumanūs išradėjai ieško vis naujų tvaresnių būdų patenkinti kasdienius poreikius ir gaminti mūsų kasdien naudojamus daiktus. Jų galvose gimsta keisčiausios idėjos – nuo alternatyvios odos iš mangų iki batų, pagamintų iš senos kramtomosios gumos…

 

Oda iš vaisių Vegan,Leather,Sample,,Leather,From,Mushroom,Mycelium,,A,Mushroom,And

 

Pasaulyje kasmet į šiukšlynus išmetama per 1,3 mlrd. tonų maisto. Nemažą dalį sudaro valgyti nebetinkami, transportuojant apgadinti vaisiai. Kita opi pasaulinė problema – odai auginamų gyvūnų fermos. Tad galima kelti tiek etiškumo klausimą, tiek svarstyti neigiamą poveikį šiltnamio efektui. Kas bendro tarp šių dviejų ekologinių problemų? Roterdame (Nyderlandai) įsikūrusi įmonė „Fruitleather“. Jos įkūrėjai įvaldė technologiją, leidžiančią odą gaminti iš maistui netinkamų vaisių. Ekologiška veganiška oda kuriama iš maistui netinkančių mangų. Tikimasi, kad ši alternatyvi oda ilgainiui užkariaus mados industriją ir pakeis kasdienius pasaulio gyventojų įpročius. Kad ir kaip būtų keista, iš mangų pagaminta oda savybėmis beveik niekuo nesiskiria nuo natūralios gyvūnų odos, yra patvari ir ilgaamžė. Iš jos galima gaminti tiek rankines ar pinigines, tiek diržus, avalynę bei kitus įprastus dirbinius.

 

Mangų odos gamybos technologija gana paprasta. Įmonė „Fruitleather“ surenka vartoti netinkamus vaisius iš tiekėjų. Juos nulupa ir sutrina į vientisą masę, į kurią įmaišo papildomų natūralių priedų. Masė išpilstoma į skardinius indus ir paliekama džiūti. Taip gaunami veganiškos odos lakštai, kurie keliauja į apdirbėjų rankas, o vėliau ir pas galutinių produktų gamintojus.

 

Beje, veganiška oda gaminama ir iš kitų vaisių. Panaši Nyderlanduose įsikūrusi kompanija „Vegskin“ alternatyvią odą gamina iš bananų. Iš šios odos kuriamos galanterijos detalės ir smulkūs aksesuarai. Kompanija „Vegea“ odai gaminti naudoja maistui netinkamų vynuogių sėklas ir luobeles.

 

 

Universali medžiaga – grybiena

 

Italų dizaineris Maurizio Montalti, atlikdamas dizaino studijų praktiką, ieškojo naujos medžiagos, iš kurios galėtų kurti kasdien naudojamus įprastus daiktus. Taip sukurti rusvos spalvos šviestuvų gaubtai, dubenėliai, šlepetės, net kėdės… Iš ko jie visi pagaminti? Ogi iš grybienos! M. Montalti sako, kad tai ne tik natūrali, bet ir patvari, praktiška, universali medžiaga. Gamybai naudojama požeminė grybų dalis micelis. Ji tinka net namų statyboje. Kiekvienas iš grybienos pagamintas daiktas yra unikalus, jo savybės priklauso nuo naudojamų grybų rūšies, auginimo sąlygų. Taip, daiktai iš grybienos yra auginami. Grybiena įveisiama iš medžio, molio, gipso ar plastiko pagamintose formose ir paliekama misti organinėmis medžiagomis – šiaudais, pjuvenomis ar kt. Taip maitindamasi grybiena plečiasi, suformuoja glaudžiai persipynusių gijų tinklą. Tam tikru metu, kai norimas rezultatas pasiektas, grybienos dauginimasis stabdomas: formos su išaugusia grybiena dedamos į krosnį ir nedidelėje kaitroje laikomos ten tol, kol grybai žūsta. Tuomet lieka tik neaktyvi medžiaga. Per 10 dienų galima užauginti vazą, o per 20 dienų – kėdę. Pagal tai, kokia grybiena naudojama, iš jos pagaminta medžiaga gali būti tiek kieta, tiek elastinga ar trapi, tiek labai patvari, net atspari karščiui ar sugerianti drėgmę. Tad tai itin universali žaliava. M. Montalti tikisi, kad grybieną per ateinančius dešimtmečius atras vis daugiau gamintojų ir tai iš esmės pakeis mūsų gyvenimo būdą. Jeigu domina italų dizainerio darbai, juos apžiūrėti galima Amsterdame įsikūrusiame interaktyviame muziejuje „Micropia“, kur įrengta nedidelė nuolatinė M. Montalti kūrinių ekspozicija.

 

Kitoks spragėsių panaudojimas

 

Jau daug metų viena populiariausių pakavimo ir izoliacijos medžiagų yra putų polistirenas. Nors tai pigi žaliava, tačiau visai nenaudinga planetai. Polistirenas pagamintas iš naftos, jį sunku perdirbti, tad dūla ištisus šimtmečius. Taigi ši medžiaga intensyviai prisideda prie aplinkos taršos. Todėl Getingeno universiteto (Vokietija) mokslininkai ieškojo alternatyvos, kuria galėtų pakeisti įprastą putų polistireną. Atsakymas pasirodė glaudžiai susijęs su kino mėgėjais. Puikia ir visiškai natūralia izoliacine bei pakavimo medžiaga gali tapti… kukurūzų spragėsiai! Tiesa, mokslininkai šiam tikslui juos gamina iš nevalgomų kukurūzų dribsnių gamybos šalutinių produktų. Naudojant skirtingas formas, kukurūzai paverčiami įvairiomis pakavimo medžiagomis, įskaitant pakavimo burbuliukus, naudojamus dužiems daiktams gabenti paštu. Kai ši pakavimo bei izoliacinė medžiaga nebereikalinga, ją galima susmulkinti ir kompostuoti. Natūraliai suirs ir nepadarys gamtai nė menkiausios žalos.

 

Batai iš kramtomosios gumos

 

Kasmet apie 1,5 mln. kg sukramtytos gumos patenka į Amsterdamo (Nyderlandai) gatves. Guma numetama tiesiog gatvėse, klijuojama prie suoliukų, viešojo transporto stotelių ir kitų paviršių… Paviršių valymas atsieina milijonus eurų. Atkreipiant dėmesį į šią opią problemą, tvarumo įmonei „Gumdrop“ kilo puikus sumanymas. Suvienijusi jėgas su mados prekės ženklu „Explicit“, ji iš panaudotos kramtomosios gumos ėmė gaminti avalynės padus. Štai „Gumshoe 3“ batų modelis paduose turi 20 % panaudotos kramtomosios gumos. Kramtomoji guma pagaminta iš sintetinės gumos, todėl ją suskaidžius lengva transformuoti į norimą junginį, idealiai tinkantį naudoti sportinių batelių gamybai. Kuriant kiekvieną „Gumshoe“ batų porą sunaudojama apie 250 g kramtomosios gumos. Panašu, kad visuomenę toks sumanymas sužavėjo, mat pirmosios 500 inovatyvių batų porų šluote iššluotos iš lentynų.

 

Bioplastikas iš bananų

 

Prekyba bananais – didžiulė pramonės šaka. Kur dideli mastai, ten ir dideli atliekų kiekiai. Ar žinojote, kad sunaudojama vos 12 % bananų augalo, o visa kita tiesiog išmetama? Įprastai vartojame tik bananų vaisius, bet vertingos ir kitos augalo dalys. Tą įrodė UNSW Sidnėjaus universiteto mokslininkai, bananų plantacijų atliekas pavertę biologiškai suyrančia pakavimo medžiaga, galinčia pakeisti plastikinius maišelius ir pakuotes. Ši medžiaga gaminama naudojant mėsingą augalo kamieną, kurį net 90 % sudaro vanduo. Jis džiovinamas, malamas iki smulkių miltelių ir apdorojamas nanoceliuliozei išgauti. Tuomet ji paverčiama į kepimo popierių panašia medžiaga, iš kurios, nelygu storis, galima gaminti maisto pakuotes arba bioplastiko maišelius. Panaudoti suyra žemėje per 6 mėnesius.

 

Autorius Jūratė Survilė