Vesak (Visakha Puja) – viena svarbiausių budistų švenčių, tradiciškai minima pirmą mėnulio pilnaties dieną gegužę (2015 metais – gegužės 4 dieną). Ypatingą dieną švenčiamas Budos gimimas, jo nušvitimas po maždaug 35 metų ir mirtis (nirvana) po maždaug dar 45 metų. Budistai tiki, kad visa tai Žemėje įvyko mistišką ir sakralią gegužės dieną, kai pateka pirmoji pilnatis. Šią dieną reikia būti dosniems ir dėkingiems už tai, ką Buda padarė, taip pat klausytis iškilmingų kalbų apie Budą, aukoti šventykloje ir melstis. Šią dieną budistai rengiasi kuo paprastesniais drabužiais ir stengiasi valgyti mažiau nei įprastai. Tikintieji Budos garbei taip pat aukoja gėles, degina žvakes ir smilkalus.

 

Buda

Įdomu tai, kad Visakha Puja, didžiausia metų religinė šventė, prasideda per sėjos, arimo ir kitų lauko darbų laikotarpį. Todėl į šventyklą dieną eina daugiausiai garbaus amžiaus pasauliečiai. Tie, kurie dirba visą dieną laukuose, prie iškilmingos procesijos prisijungia tik tada, kai gyvenvietę gaubia sutemos. Nešdami degančias žvakes ir žibintus jie tris kartus apeina budistų maldos namus – pagodą. Taip jie pagerbia tris budistų šventenybes – Budą, Dharmą ir Sanghą.  Budos statulos apiplaunamos pasaldintu vandeniu arba silpna arbata ir  apiberiamos pirmaisiais pavasario gėlių žiedais. Kiekviename kaimelyje, miestelyje ir didmiestyje visi tikintieji neša gėlių, tris smilkalų lazdeles ir žvakę, išreikšdami tylią pagarbą ir duoklę Budai už jo mokymą ir išmintį. Netrukus po to šalyje prasideda musoniniai lietūs. Tada ateina metas kitiems ritualams, kad šie lietūs padėtų užauginti gerą derlių, bet jo nesunaikintų.

 

Vis daugiau žmonių visame pasaulyje susižavi šia atjautos ir taikos religija, vedančia į dvasinį tobulėjimą. Teigiama, kad, laikantis pagrindinių jos principų, galima tapti laimingesniems, tačiau tai neateina be pastangų. Budistų vienuoliai gyvena labai asketiškai. Jie gali išgyventi be daugybės daiktų, prie kurių yra įpratę civilizuoto pasaulio gyventojai. Buda gimė princu. Jis galėjo visą gyvenimą praleisti didinguose rūmuose, mėgaudamasi neapsakoma prabanga, tačiau jis sąmoningai pasirinko kitokį gyvenimo būdą ir kelią. Jis suprato, kokią neigiamą ir gniuždančią žalą daro materializmas, todėl visko atsisakė ir paskyrė savo gyvenimą aukštesniems tikslams. Šiandien budistų vienuoliai gyvena turėdami minimaliai daiktų. Daugelis iš jų teturi: dubenį, 3 drabužius, rankšluostį, skėtį – palapinę, tinklelį nuo uodų, vandens virdulį, vandens filtrą, skustuvą, sandalus, keletą nedidelių žvakių, žibintą.

 

Kinų tapytojas, poetas ir filosofas Vu Li (1632 – 1718) sakė: „Prieš nušvitimą – kapokite malkas ir neškite vandenį. Po nušvitimo – kapokite malkas ir neškite vandenį“.

 

Štai kelios tikrų budistų taisyklės, kurios padės pagerinti gyvenimą:

 
  • Vienu metu daryti vieną dalyką. Vengti kelių darbų vienu metu. Jei pilti vandenį, tai tik pilti vandenį. Jei valgyti, tai tik valgyti. Jei vaikščioti, tai tik vaikščioti. Jei praustis, tai tik praustis.
 
  • Veikti lėtai ir sąmoningai. Vienu metu galima daryti vieną darbą, bet jį daryti skubant ir neatidžiai. Tačiau reikėtų skirti bet kokiai veiklai tiek laiko, kiek reikia. Veiksmai turi būti apgalvoti, neskubūs ir neatsitiktiniai. Iš pradžių taip daryti gali būti sunku, tačiau ilgainiui to išmokstama.
 
  • Pabaigti tai, kas pradėta. Nepradėti kito darbo, kai vienas dar neatliktas. Jeigu nėra kito pasirinkimo, tada reikėtų, prieš imantis kitos veiklos, apsivalyti. Pavyzdžiui, susitepus sumuštinį, jo pradėti valgyti negalima tol, kol nesuplauti indai ir įrankiai, kurie buvo naudojami jam pagaminti, nenušluostytas stalas ir nesutvarkyta maisto gaminimo vieta. Tik tą padarius, galima ramiai atsisėsti ir suvalgyti sumuštinį.
 
  • Daryti mažiau. Tai nereiškia, kad reikia tingėti: budistų vienuolis keliasi anksti ir visą dieną ką nors dirba. Tačiau jis neturi begalinio darbų, kuriuos būtinai reikia padaryti, sąrašo. Jis konkrečiai žino, ką jam reikia kiekvieną dieną padaryti ir tą daro. Darant mažiau, galima viską atlikti lėčiau, todėl kokybiškiau.
 
  • Pasilikti šiek tiek asmeninės erdvės. Dienotvarkė neturėtų būti pernelyg įtempta. Tarp skirtingų darbų, veiklų turėtų būti pertraukos. Taip dienotvarkė tampa laisvesnė. Be to, jei paaiškės, kad kažkuriai veiklai reikia skirti daugiau laiko negu nenumatyta, tą bus galima padaryti per pertrauką, nesijaudinant dėlto, kad nebeliks laiko kitoms.
 
  • Turėti ir laikytis ritualų. Zen budistų vienuoliai turi maisto gaminimo, valgymo, tvarkymosi ritualų. Panašių gali sugalvoti kiekvienas žmogus. Nėra taip svarbu, kokie tie ritualai, svarbu, kad jie taptų kasdienybės dalimi.
 
  • Skirti laiko tam tikriems dalykams atlikti. Budistų vienuoliai kiekvieną dieną skiria laiko prausimuisi, darbui, tvarkymuisi, valgymui. Svarbu tą daryti reguliariai.
 
  • Skirti laiko meditacijai sėdint. Išmokti būti dabarties akimirkoje. Labai užsiėmę žmonės meditaciją gali atlikti bėgiodami ir patirdami būseną „čia ir dabar“.
 
  • Šypsotis ir patarnauti kitiems.
 
  • Tegul valymas, tvarkymas ir maisto gaminimas tampa tam tikra meditacijos formos.
 
  • Galvoti apie tai, kas reikalinga.
 
  • Gyventi paprastai.