Pasaulio istorija slepia ne vieną kraupų nusikaltinimą. Džekas Skerdikas – vardas, kuris iki šiol kelia daug klausimų ir diskusijų, mat jo tikroji tapatybė vis dar neaiški, o XIX a. įvykdyti žiaurūs nusikaltimai lieka paslaptimi tyrėjams. Nors ši byla tapo kriminalistikos lūžio tašku, paskatinusiu teisėsaugos metodų tobulėjimą, Džeko Skerdiko figūra įsitvirtino populiariojoje kultūroje kaip šiurpus, bet intriguojantis paslaptingo nusikaltėlio archetipas.

 

Turte ir skurdeJack,The,Ripper,In,Action

 

XIX a. viduryje galingoji Anglija didžiavosi savo turtais ir dominavimu, Bakingamo rūmuose gyvenusi karalienė Viktorija dar labiau atspindėjo tautos aukso amžių. Visoje Temzėje iki pat jūros, kurioje rikiavosi pirklių laivai ir Karališkasis karinis jūrų laivynas, buvo jaučiama nepaprasta šalies galia ne tik ant žemės, bet ir jūroje. Tiesa, nepaisant gražios išorės, šalis susidūrė su nemenkais nesklandumais ir pokyčiais. Didžiulis airių bei žydų, bėgančių nuo pogromų Rusijos imperijoje ir kitose Rytų Europos vietovėse, imigrantų antplūdis didino Londono gyventojų skaičių. Vaitčapelio parapija Rytų Londono rajone vis labiau didėjo, o gyventojų skaičius iki 1888 m. išaugo iki maždaug 80 tūkst. Nenuostabu, kad kasdien blogėjo darbo ir gyvenimo sąlygos, o tai pamažu suformavo ekonominį poklasį. Skaičiuojama, kad daugiau negu pusė visų Rytų Londone gimusių vaikų mirė nesulaukę penkerių. Maža to, čia vyravo ligos, alkoholizmas ir skurdas, kuris daugelį moterų paskatino užsiimti prostitucija tik tam, kad galėtų išmaitinti vaikus ir pavalgyti pačios. Netrukus kai kurios Rytų Londono gatvės tapo sekso prekybos vietomis, kuriose savo gyvulišką prigimtį tenkino vos kelis pensus sukrapštantys vyrai ir kraujo ištroškę žudikai.

 

Angliją pakeitusios žudynės

 

1888 m. rugpjūčio 31 d. vienoje Vaitčapelio gatvėje rastas negyvos moters kūnas. Jai buvo perpjauta gerklė, išdraskytas pilvas. Po trijų mėnesių dar keturias moteris ištiko toks pats likimas. Anglija nesijautė rami, ypač turtingi londoniečiai, kurie staiga suprato, kad už jų namų durų vyksta protu nesuvokiamos žudynės, kurio dalyviais gali tapti jie patys. Neatpažintas žudikas vis dar klaidžiojo tamsiomis gatvėmis, todėl gyventojai patys ieškojo įtariamųjų. Žinoma, lengviausia apkaltinti imigrantus žydus, tiesa, nevengta kaltinti turtingųjų, kurie kaltę metė į vargšų pusę. Manoma, kad nužudytų moterų vardų tikriausiai niekas nebūtų įsiminęs, jei ne lemtingasis XIX a. laikotarpis. Ankstų 1888 m. rugpjūčio 31 d. rytą aptikta Mary Anna Nichols, dar žinoma kaip Polly. Ji buvo 43 metų penkių vaikų motina ir pirmoji patvirtinta Džeko Skerdiko auka. Kalvio dukra, didžiąją jaunystės dalį praleido įvairiuose Londono vargšų namuose. Palikta vyro pragyvenimui užsidirbo tvarkydama kitų namus, parduodama savo kūną ir vagiliaudama. Po savaitės, t. y. rugsėjo 8 d., kylant saulei viename Hanburio gatvės kieme aptikta 47-erių našlė ir motina Annie Chapman. Jos sužalojimai atrodė panašūs į M. A. Nichols, tačiau jai trūko kai kurių vidaus organų. Mėnesio pabaigoje žudikas per vieną naktį nužudė dar dvi moteris – 45-erių Elizabeth Stride ir 46-erių Catherine Eddowes. Paskutinė oficiali auka mirė 1888 m. lapkričio 9 d. – 25-erių Mary Jane Kelly kūnas rastas žiauriai nužudytas nakvynės namuose. Kai lapkritį žmogžudystės staiga baigėsi, paslaptis tik gilėjo ir augo, žmonės vieni kitų klausė, kas šis serijinis žudikas? Tačiau atsakymas iki šiol nerastas.

 

Įvairios nužudymo teorijos

 

Nuo pat pradžių tyrimas Skotland Jardo pajėgoms nebuvo lengvas. Manyta, kad žudikas galėjo veikti vienas, mat aukos – skurde gyvenusios moterys, su kuriomis susidoroti tikrai nereikėjo ypatingos jėgos ir sumanumo. Detektyvas inspektorius Edmundas Džonas Džeimsas Reidas, dirbęs Metropoliteno policijos H skyriaus viršininku tuo metu, kai 1888 m. įvykdyti žudymai, teigė, kad bylai tirti buvo žinomi vos keli faktai. Visos moterys – tuo metu dirbusios arba buvusios prostitutės, gyveno ne toliau kaip keli šimtai metrų viena nuo kitos, o žmogžudystės įvykdytos pasibaigus aludės uždarymo laikui. Be to, vienas faktų dar labiau glumino tyrėjus – niekas niekada negirdėjo nė vieno riksmo ar pagalbos šauksmo, o tai buvo neįprasta tokiam tankiai apgyvendintam rajonui. Nė ant vieno iš kūnų neaptikta gynybinių žaizdų, tokių kaip įpjovimai ar kraujosruvos. Vienintelis liudijimas, kuris vargiai galėjo palengvinti sudėtingos mįslės sprendimą, – tą ankstų rugsėjo 8-osios rytą žmonės pamatė Annie Chapman su vidutinio ūgio vyru, apsigaubusiu tamsiu apsiaustu. Manoma, kad jiedu susitiko apie 5.30 val., o moters kūnas rastas vos po pusvalandžio. Kaip ir visos kitos jo aukos, moteris jam nesipriešino ir nešaukė. Akivaizdu, kad visos moterys nužudytos peiliu, tiesa, ne įprastai įpjovus konkrečią vietą, o sumaitojus kūną. Mažiausiai trims žudiko aukoms pašalinti vidaus organai.

 

Visuomenės susidomėjimas šia byla dar labiau išaugo, kai 1888 m. rugsėjo 27 d. Centrinė naujienų agentūra ir policija gavo laišką, kurį neva pasirašė tikrasis žudikas, pasivadinęs Džeku Skerdiku. Laiške jis tyčiojosi iš nužudytų moterų ir pareigūnų, kurie netinkamai tiria bylą, bei perspėjo, kad nesiliaus žudyti. Po trijų dienų rasti žiauriai nužudyti Elizabeth Stride ir Catherine Eddowes kūnai. Daugelis manė, kad šis laiškas yra apgaulė, tačiau dabar nežinomas žudikas bent jau turėjo vardą ir pravardę. Vėliau sekė šimtai kitų laiškų, kurių dauguma buvo melagingi, siuntėjai siekė populiarumo ar bent jau pasijuokti iš bylą tiriančių pareigūnų. Žinoma, kai kurie nemenkai išgąsdino. Pavyzdžiui, laiškas, atsiųstas su žmogaus inkstu, galimai priklausiusiu nužudytai moteriai. Lapkritį atradus Mary Jane Kelly kūną, seras Robertas Andersonas, antrasis Londono Metropoliteno policijos komisariato padėjėjas, pakvietė anglų chirurgą Tomą Bondą atlikti jos palaikų skrodimą ir išanalizuoti kitų nužudytų moterų duomenis. Anot chirurgo, visos penkios žmogžudystės, be jokios abejonės, įvykdytos ta pačia ranka. Moterys nužudymo metu turėjo gulėti ir kiekvienu atveju pirmiausia buvo perpjauta gerklė. Kaip chirurgas patikino, taip staigiai, kad moterys negalėjo nei priešintis, nei verkti. Nors policijos pareigūnai svarstė teoriją, kad šis žudikas buvo gydytojas ar net chirurgas, tačiau T. Bondas tikino, kad sužalojimus padarė asmuo, kuris neturėjo nei mokslo, nei anatominių žinių, tikriausiai dar prieš nužudymus net nebuvo bandęs mėsinėti nugaišusio gyvūno. Tiesa, žudikas turėjo būti stiprus, pasižymėti šaltu protu ir būti drąsus. Duomenų, kad turėjo bendrininką, nėra. Gydytojas tvirtino manantis, kad šis žmogus nuolat kentėjo nuo žmogžudystės ir erotinės manijos. Žinoma, gali būti, kad žmogžudystės impulsas galėjo atsirasti dėl keršto ar nerimą keliančios proto būklės.

 

Galybė įtariamųjų ir nė vieno kalto

 

Policija kėlė įvairias nužudymo teorijas, todėl net bandyta patikėti, kad žudikas galėjo būti pro šalį keliaujantis jūreivis ar paprastas krovikas, į Vaitčapelį užsukęs tik trumpam. Tiesa, tyrėjai taip pat nenuleido žvilgsnio į vietinius gyventojus. Jų akiratyje atsidūrė du darbininkų klasės žydai – Aaronas Kosminskis ir Johnas „Jackas“ Pizeris, tačiau galiausiai jie niekuo nebuvo apkaltinti. Francisas Tumblety, Amerikoje gimęs gydytojas, kuris turėjo žmogaus organų kolekciją ir, kaip pranešama, nekentė prostitučių, taip pat buvo akylai stebimas policijos pareigūnų. Montague’as Johnas Druittas, kilęs iš turtingos šeimos, bet išgyvenęs sunkius laikus, laikytas seksualiai iškrypusiu ir galimu žudiku. Policijos dėmesys krypo ir į galimus nuodytojus, nors nužudytų moterų kūnai nerodė jokių nunuodijimo ženklų. Tiesa, netoliese esančiame Lambeto miestelyje siautėjęs ir jaunas prostitutes nuodijęs gėrimais su strichninu Thomas Neillas Creamas prieš jam atliekant mirties bausmę spėjo sušukti: „Aš esu Džekas…“ Tačiau policijos tai nesudomino, nes Džeko Skerdiko žmogžudysčių metu T. N. Creamas sėdėjo JAV kalėjime.

 

Bylos prieš pirmuosius įtariamuosius žlugo dėl įrodymų trūkumo arba dėl to, kad įtariamieji turėjo tvirtą alibi. Policijos pajėgos vis dažniau buvo puolamos spaudoje, 1888 m. spalį leidinyje „Cork Examiner“ žmonės klausė, ar Skotland Jardo vadovas seras Charlesas Warrenas yra nusikaltėlis ar silpnaprotis? Lapkritį, likus dienai iki Mary Ann Kelly nužudymo, Ch. Warrenas atsistatydino, o sprendimas sutiktas plojimais Bendruomenių rūmuose. Nors naujasis pagrindinis tyrėjas Melville’is Macnaghtenas buvo mėgstamas žmonių, tačiau net ir jis neišsiaiškino nusikaltimo.

 

Nepaisant oficialių policijos tyrimų, žmonės bandė patys išsiaiškinti kaltuosius. Kai kurie manė, kad įtariamaisiais reikėtų laikyti įtakingus gydytojus, įskaitant serą Williamą W. Gullą, asmeninį karalienės Viktorijos gydytoją. Taip pat atkreiptas dėmesys į Rusijos carinės slaptosios policijos agentą Aleksandrą Pedačenką, kuris tariamai įvykdė nusikaltimus, kad suteptų Skotland Jardo reputaciją. Tarp įtariamųjų atsidūrė amerikiečių serijinis žudikas H. H. Holmesas, geriau žinomas kaip daktaras Henry Howardas Holmsas. Liūdnai pagarsėjęs žudikas pats prisipažino įvykdęs beveik tris dešimtis šiurpių žmogžudysčių, nors tikrasis skaičius, manoma, kur kas didesnis. 1896 m. gegužės 7 d. jis pakartas. Viena neįtikėčiausių teorijų susijusi su 1841 m. rašytojo Edgaro Allano Poe pagrindinės novelės „Žmogžudystės Morgo gatvėje“ siužetu. Teigta, kad Džekas Skerdikas buvo visai ne žmogus, o iš zoologijos sodo pabėgusi beždžionė, tačiau greitai ši teorija atsidūrė tyrimo paraštėse.

 

Realūs žudiko pėdsakai

 

Russellas Edwardsas, daug metų tyrinėjęs bylą, paskelbė, kad DNR, išskirta iš krauju suteptos skaros, rastos vienos iš Skerdiko aukų Catherine Eddowes nusikaltimo vietoje, sutampa su Lenkijoje gimusio kirpėjo Aarono Kosminskio DNR. R. Edvardsas, dirbdamas kartu su genealogais, atsekė gyvą A. Kosminskio giminaitį, kuris sutiko pateikti DNR mėginį. Pranešama, kad tyrimo rezultatai su genetine medžiaga, rasta ant skaros, sutapo su giminaičio pateiktu mėginiu. Aukų palikuonys paragino pradėti oficialų tyrimą, kad būtų teisiškai patvirtinta žudiko tapatybė. Manoma, kad skara, kuri įsigyta aukcione 2007 m., rasta šalia C. Eddowes kūno. Teismo ekspertizė patvirtino, kad joje yra nukentėjusiosios ir A. Kosminskio DNR, o tai dar labiau sustiprino įtarimus, kad jis yra taip ilgai ieškotas žudikas. Pasakojama, kad A. Kosminskis, imigrantas iš Lenkijos, sirgo psichikos ligomis ir galiausiai paguldytas į psichiatrijos ligoninę, kurioje mirė 1919 m. Nors daugelis istorikų bei ekspertų ir toliau skeptiškai vertina DNR įrodymus iš tokio seno daiktinio įrodymo nusikaltimui išaiškinti, neabejingi mokslininkai mano, kad tai žymi lūžio tašką šioje istorinėje byloje.

 

Autorė Monika Budnikienė