Žolelės dar nuo Avicenos laikų…
2013-02-15 11:41Senovėje iš kartos į kartą buvo perduodamos vaistažolių rinkimo ir naudojimo paslaptys. Dabar tikrųjų žolininkų lieka vis mažiau, o neišmanantieji šių dalykų gali sukelti visišką nepasitikėjimą šiuo senoviniu gydymo menu. Gerai, kad dauguma receptų išsaugoti specialioje literatūroje.
Istorijos labirintais
Dar tarybiniais metais viena moteris, lankydamasi Uzbekijoje, susipažino su šios šalies žolininku Ganibeku Nabijevu, kuris garsėjo kaip žmogus, gebėjęs gydyti nepagydomas ligas. Ganibekas pasakojo, kad jo senelis turėjęs senovinių rankraščių, parašytų arabų kalba, tarp kurių būta ir žinių iš filosofo Avicenos (Abu Ali Ibn Sino) parašyto žinyno „Medicinos kanonas“. Trisdešimtaisiais XX amžiaus metais pas G. Nabijevo senelį atvyko raudonieji komisarai ir įsakė sudeginti „burtų“ knygas, kitaip jis pateksiąs į kalėjimą. Senovinius medicininius rankraščius komisarai vadino „burtų“ knygomis dėl to, kad šis žmogus pagal jų receptus gydydavo neišgydomas ligas, o tokie sugebėjimai tais laikais būdavo laikomi kriminaliniu nusikaltimu.
Filosofas ne sudegino knygas, o sudėjo jas į didelį ąsotį, dangtį padengė derva ir užkasė darže. Pro ąsočio poras drėgmei prasismelkus į vidų rankraščiai buvo sugadinti nepataisomai.
Tąsyk G. Nabijevas moteriškei davė didelį ryšulį vaistažolių, skirtų bronchinei astmai gydyti, ir pasakė, kad jos itin padeda vaikams. „Kodėl būtent jiems?“ – paklausė moteris. Žolininkas paaiškino: „Jeigu sergančio bronchine astma vaiko šios ligos priepuoliai neištiks metus dvejus, jo organizmas, būdamas iš esmės sveikas, pereis į kitą amžiaus tarpsnį ir jame jau pasijus sveikas. Suaugusieji neturi tokio „plastiškumo“, ir jeigu šią ligą gydome jiems, tą turime daryti visą gyvenimą. Kol suaugusieji vartoja vaistus, jie jaučiasi sveiki, nustoja – ir vėl negalavimai užpuola“.
Žolelės (ne)padeda visiems?
Pasak G. Nabijevo, chroniškų susirgimų gydymo vaistažolėmis principas yra toks. Žolelių pagrindą visuomet sudaro augalai, stiprinantys žmogaus organizmą. Vaistažolės, tiesiogiai veikiančios ligą, imamos minimaliomis dozėmis. Tarkime, litrui mikstūros jų tenka po 100–150 miligramų. Kūnui tarsi siūloma pačiam prisiminti imuniteto ugdymo mechanizmą ir pasirinkti jį tokį, kuris naudingas tik jam vienam. Ne veltui atskiri organizmai, esant vienam ir tam pačiam gydymui žolelėmis, „paleidžia į darbą“ skirtingus imuniteto ugdymo būdus.
„Ar žinote, kodėl šiuolaikiniai chroniškų ligų gydymo cheminiais vaistais metodai dažnai nebūna veiksmingi? – tęsė G. Nabijevas. – Žolelės į organizmą „kreipiasi“ iš įvairių pusių, tuo tarpu tabletės „nekreipia dėmesio“ į kūno poreikius, jos „veikia“ tik ligą. Toks metodas nepadeda išgydyti chroniškų ligų, nes organizmas iš esmės lieka neveiksnus, o kartais netgi ir mažiau pajėgus, negu iki gydymosi. Tarkime, sergantiesiems bronchine astma skiriama inhaliacija, tačiau ji tik prislopina pačios ligos simptomus. Su skausmu stebiu, kaip dabar jau ir patys susirgimai paliekami ramybėje – reklamuojamas tiesiog „galingas smūgis per skausmo pojūčius“.
Žolelių pagalba
Ganibekas pripažino, kad šiuolaikiniai medikai, esant dideliam pacientų antplūdžiui, kartais tiesiog neturi laiko įsigilinti į vaistažoles, galinčias (ir turinčias) papildyti jų skiriamus medikamentus. „Labai gaila, nes, tarkime, vien cheminiais preparatais neįmanoma išgydyti pagrindinių inkstų ligų. Itin praverstų medikams atsiversti kad ir garsios rusų žolininkės N. Kovaliovos knygą „Gydymas vaistažolėmis“. Aš ja visada remiuosi ir esu padėjęs daugeliui žmonių. Taigi jūsų skaitytojams galėčiau pateikti vieną garsų šios žolininkės receptą, minėtoje knygoje pažymėtą penktuoju numeriu. Jis labai padeda sergantiesiems inkstų ligomis.“
Receptas Nr 5.
10 g levandų žiedų
10 g rožių žiedlapių (galima ir erškėtrožių)
10 g baltojo beržo lapelių, surinktų gegužės mėnesį
10 g juodųjų serbentų lapų
10 g tramažolių lapų ir žiedų
10 g kadagių uogų
10 g paprastųjų apynių spurgų
20 g arkliauogių lapų
20 g bruknių lapų
20 g didžiųjų gysločių lapų, surinktų jų žydėjimo metu
30 g dvimečių dilgėlių lapų
40 g grūstų rudųjų erškėtrožių vaisių
60 g miško žemuogių
60 g asiūklių ūglių
Dėmesio! Sergant chronišku glomerulonefritu, asiūklių dozę reikėtų sumažinti dvigubai.
Šaukštą šio susmulkinto mišinio užpilti termose pusę litro verdančio vandens. Po 20 minučių mišinį jau galima vartoti. Geriamas jis šiltas po 150 ml tris kartus per dieną, likus pusvalandžiui iki valgio. Šis mišinys tinka sergantiesiems pielonefritu, glomerulonefritu, inkstų akmenlige. Pastaruoju atveju gydymą pravartu papildyti miško ar daržo žemuogių sultimis – iš ryto nevalgius po 100 ml per dieną. Galima suvalgyti 100 g žemuogių arba 100 g su medumi virto moliūgo. Cukrų derėtų pakeisti medumi arba uogiene.
Pasak G. Nabijevo, visų N. Kovaliovos receptų veikimo principas paremtas tuo, kad ligą jie veikia iš įvairių pusių ir ją „užpuola“ intensyviai. Visi augalai, įeinantys į šio recepto sudėtį, ne tik kovoja prieš mikroorganizmus, bet ir stimuliuoja visų organų veiklą. „Šį receptą jums duodu dėl to, kad N. Kovaliovos knygą ne visi gali perskaityti, o sergančiųjų inkstų ligomis daug“, – prisipažino žolininkas.
Kvėpavimo susirgimams gydyti
Minėtasis vaistažolių žinovas tąsyk davė ir patarimą, kaip gydyti respiracinius kvėpavimo takų susirgimus. Pasak jo, šias ligas gali sukelti bakterijos arba virusai. Esant bakterinei ligos kilmei, ją išgydyti lengviau, kartais pakanka vienos dienos, tuo tarpu virusinės ligos taip greitai neišgydomos, dažnai prireikia cheminių medikamentų. Tačiau ir esant bakterijos sukeltai ligai, po 3–4 dienų gydymą žolelėmis derėtų pakartoti.
Vaistažolės, gydančios kvėpavimo takus
20 g rožių žiedlapių
30 g baltojo beržo lapelių, surinktų gegužę
30 g aviečių lapų ir žiedų
30 g pušų pumpurų, surinktų gegužės pabaigoje
20 g kraujažolių
20 g raudonųjų dobilų galvučių
10 g pastarnokų sėklų
3 šaukštus mišinio užpilti termose pusę litro verdančio vandens ir sandariai uždaryti. Po 20 minučių atsukti dangtelį, kad gėrimas pamažu atvėstų. Pirmą kartą reikėtų išgerti 100 gramų. Per dieną šio gėrimo patartina išgerti 3 kartus tuo pačiu metu po 100 gramų (nepriklausomai nuo maisto vartojimo laiko).
Kitą rytą iš nosies pasišalina du tiršti gleivių kamščiai, ir žmogus pasveiksta. Tokio „stebuklo“ medikamentais tikrai neįmanoma pasiekti.
„Manau, kad esama dar vieno didelio skirtumo tarp žolelių ir medikamentų. Gerdami vaistažolių nuovirus, gauname ir daugybę mūsų organizmui naudingų medžiagų, esančių augaluose. Todėl ir pasireiškia toks stiprus organizmo atsparumas ligai, kartu su visiškai nekenksminga kūnui kova prieš bakterinę infekciją.“