Mokslininkai jau seniai su išgąsčiu stebi tendenciją išsivysčiusiose šalyse susilaukti vaikų kuo vėlesniame amžiuje arba iš viso planuoti gyvenimą be jų. Išimčių yra tik kai kuriose, nedidelėse ir labai religingose etninėse grupėse. Pasaulyje vaikų skaičius, kiek per gyvenimą susilauks statistinė moteris, sparčiai krenta kiekvienais metais. Įvairių šalių vyriausybės imasi iniciatyvų, tačiau jos bejėgės visiškai sustabdyti šią tendenciją ir pažadėti, kad mūsų ateitis nebus bevaikė.

 

zmonija

Žmonės ne tik nebenori turėti daug vaikų, jie taip pat ir nebėra tokie vaisingi kaip prieš porą šimtų metų. 1992 amerikiečių tyrimas atskleidė tiesą apie tai, kad pastebimas spermos tankio mažėjimas visame pasaulyje. Vėliau atlikti tyrimai šis faktas buvo patvirtintas. 2002 – 2004 metais Danijoje vienas iš penkiolikos vaikų gimdavo per dirbtinio apvaisinimo procedūras arba tėvai nuspręsdavo įsivaikinti vaiką iš užsienio valstybės.

 

Prastesnę spermos kokybę lemia daugybė faktorių, tačiau labiausiai – hormonai, esantys mūsų maiste. Dėlto daugėja sėklidžių vėžio atvejų, anomalijų lytiniuose takuose ir apsigimimų.

 

Moterų motyvacija turėti vaikų ir galimybės tapti motina taip pat yra sumažėjusios. Moterys susilaukia pirmo vaiko vėliau ir daro didesnę pertrauką, susilaukdamos antro ar trečio. Nuo mažų dienų joms teigiama, kad nereikia skubėti gimdyti vaikų ir, kad panorėjusios, jos be jokių problemų, bet kada galės susilaukti kūdikio. Taip formuojama klaidinga nuomonė, nes vis daugiau moterų negali pastoti ir išnešioti kūdikio. 2002 metų duomenimis JAV viena iš septynių moterų pateko į padidintos rizikos grupę, nes joms grėstų nėštumo ir gimdymo komplikacijų. Manoma, kad galimybę pastoti, labiau nei amžius, gali sumažinti opi nūdienos pasaulio problema – antsvoris ir nutukimas, ypač klubų ir pilvo srityse.

 

Vaisingumo mažėjimas kelia bene didžiausią grėsmę žmonijos išlikimui, bet yra ir kitų veiksnių, kurie gali mus sunaikinti. Galbūt mus sunaikins dirbtinis intelektas – robotų armija, kuris laikys žmoniją brokuota, todėl neverta egzistuoti. Jie bus tokie protingi, kad galės patys išsitaisyti savo programinio kodo klaidas ir mechaninius gedimus. Nedidelės grupelės geriausiu atveju slėpsis kur nors požemiuose arba vergaus robotams, kuriuos patys sukūrė.

 

Atominis karas žmonijai gresia nuo tada, kai buvo išrastas atominis ginklas 1945 metais. Prognozuoti kada tai nutiks, neįmanoma, nes jo panaudojimas priklauso nuo pačių žmonių. Galbūt žmonių planetą vieną dieną praris juodoji skylė, kuri gali atsirasti iš niekur.

 

Galbūt Žemė taps žmonėms gyventi nebetinkama vieta dėl klimato atšilimo, nes tirpstantys ledynai pakels vandens lygį ir apsems visą žmonių apgyvendintą sausumą. Epidemijų, ligų, atsparių gydymui antibiotikais, daugėja kiekvienais metais. Pasaulis yra kosmopolitiškas kaip niekada anksčiau, todėl užsikrėsti pavojingais virusais yra labai realu, net, jei epidemijos centras, kol kas yra už tūkstančių kilometrų.

 

Genetikų nuomone, žmonijai ateitų galas, jei pasikeistų, degeneruotų žmogaus DNR grandinė. Šiuolaikinių žmonių imuninė sistema yra silpnesnė ir imlesnė ligoms bei infekcijoms negu prieš kelis šimtus metų. DNR grandinėje jau yra mutacijų ir niekas nežino, ar ateityje jų dar padaugės, ar jos bus lemiamos.

 

Nanotechnologijos šiuolaikinėje medicinoje – didelis žingsnis į priekį. Tačiau ji gali atsigręžti prieš mus. Kaip ir dirbtinis intelektas, nanotechnologijos gali mus palaikyti pernelyg netobulais ir sunaikinti iš vidaus. Be to, mokslininkai dar nėra ištyrę galimų tokių atomų ir molekulių kenksmingų poveikių, todėl kol kas nežinoma, kaip jas reikėtų kontroliuoti.

 

Pasaulio pabaiga gali ateiti ir dėlto, jei populiacija sumažės arba pernelyg išaugs. Yra net manančių, kad dėl per didelės populiacijos žmonija gali išnykti nuo pasaulio paviršiaus per maždaug 100 metų. ilgainiui pradės trūkti vandens ir maisto išteklių. Nuolatinis trūkumas taps konfliktų ir karų priežastimi. Pagal šį scenarijų, kaip ir pagal daugelį kitų, žmonės patys save susinaikins.