Žirgų lenktynės šimtmečius buvo populiari sporto šaka, pritraukianti milijonus gerbėjų visame pasaulyje. Laikui bėgant technologijų pažanga ir taisyklių atnaujinimas viską pakeitė. Dabar tai kelių milijardų JAV dolerių vertės pramonė. Didelio masto renginiai, tokie kaip Kentukio derbis ir karališkasis Askotas, pritraukia daug žmonių ir generuoja gausias pajamas.

 

Įspūdinga lenktynių istorijaRace,Horses,With,Jockeys,On,The,Home,Straight.,Shaving,Effect.

 

Žirgų lenktynių ištakos siekia Graikijos olimpines žaidynes 700–40 m. pr. Kr. Netrukus paplito kaimyninėse šalyse – Kinijoje, Persijoje, Arabijoje, o galiausiai ir Artimuosiuose Rytuose bei Šiaurės Afrikoje. Norėdami sužavėti potencialius klientus, profesionalūs raiteliai viduramžių Anglijoje jodinėdavo žirgais demonstruodami greitį. Tuo metu pirmą kartą pasiūlytos beveik 5 km lenktynės su 40 svarų priziniu fondu ir riterių komanda. Valdant Liudvikui XIV atsirado poreikis ne tik stebėti lenktynes ir džiaugtis raitelių pergale bei piniginiais prizais, tačiau ir dalyvauti žiūrovams – statyti norimą sumą už būsimą laimėtoją. Šie raiteliai buvo žinomi kaip žokėjai, juos įdarbindavo turtingi didikai ir aristokratai – žirgų savininkai. Lenktynės vykdavo trumpais kelių šimtų metrų ar 1,6 km ilgio atstumu atviruose laukuose ar keliuose. Įvertinę žirgų greitį, ištvermę ir vikrumą potencialūs pirkėjai sprendė, ar juos įsigyti. Žokėjai, dažniausiai jauni berniukai, jodinėjo basi ir buvo įgudę prižiūrėti žirgus.

 

Turtingųjų privilegija

 

Garsios šeimos paveldėtojas Williamas Byrdas III vadovavo didžiuliam dvarui Virdžinijoje, kur klestėjo tabako plantacija. Pildydamas savo įgeidžius vyras nusipirko ir iš Anglijos atsivežė naują žaislą – žirgą Tryalą. W. Byrdas taip pat buvo nepasotinamas lošėjas, kurį žavėjo kauliukai, kortos, žirgų lenktynės, biliardas, nardai, loterijos – viskas, dėl ko 1752-aisiais galėjo lažintis amerikiečių kolonistas. Jaunasis aristokratas nenorėjo nieko daugiau, kaip tik puikuotis naujuoju žirgu ir tuo pat metu uždirbti iš azartinių lošimų – kuo daugiau, tuo geriau. Pinigų troškimas tų pačių metų gruodžio 5-ąją paskatino surengti pirmąsias istoriškai reikšmingas grynakraujų žirgų lenktynes Amerikoje: epišką penkių žirgų rungtį, ilgesnę nei 6 km.

 

W. Byrdo senelis apie 1669 m. atvyko į Ameriką iš Anglijos ir paveldėjo pelningą kailių prekybos verslą. Vaikino tėvas rinko knygas, rašė šmaikščius eilėraščius ir intymius dienoraščius, pastatė kvapą gniaužiantį dvarą ir padidino būsimą sūnaus turtą spekuliuodamas žeme. Jaunasis Byrdų šeimos turtų paveldėtojas norėjo išlaikyti statusą visuomenėje ir atrodė, kad jam sekasi demonstruoti turtus. Anot istorikų, save laikė turtingiausiu žmogumi pasaulyje ir būtent taip elgėsi. W. Byrdo manymu, žirgų lenktynės buvo dar vienas būdas pabrėžti didybę. Taip elgėsi turtingi to meto džentelmenai – lenktyniavo vienas su kitu. Jaunasis aristokratas šias lenktynes matė kaip galimybę parodyti savo pranašumą čia ir dabar, neskaitant ilgalaikės įtakos. Tačiau dar labiau viliojo galimybė laimėti pinigų. Nusipirkęs Tryalą paskelbė iššūkį, kuris buvo įžūlus net pagal jo standartus: sumokės 500 ispaniškų auksinių monetų, kurių grynoji vertė buvo nepaprastai didelė, kad bet kuris žirgas šalyje galėtų lenktyniauti su Tryalu, o nugalėtojas pasiimtų visą prizą. Viena auksinė moneta buvo verta karvės. Su penkiais šimtais įrengdavo dvarą arba nusipirkdavo keliolika vergų. Tuometinė Amerika buvo susiskaldžiusi. Daugiau nei milijonas žmonių gyveno užribyje, ligos pareikalaudavo daug vaikų gyvybių, kišenvagiai ir arkliavagiai be gailesčio žudyti. Gyventojai vis dar buvo per daug skirtingi, kad susitartų dėl įvairiausių dalykų, tačiau kolonistai nuo Rod Ailando iki Karolinos sutiko, kad nieko nėra nuostabesnio už greitą žirgą.

 

Eikliausio ristūno paieškos

 

Lenktynės Naujajame Pasaulyje prasidėjo 1665 m., kai Niujorko karališkasis gubernatorius, olandams atidavus teritoriją, suplanavo trasą Long Ailando lygumoje. Iki 1720-ųjų įprastos lenktynės apimdavo vos daugiau nei 6 km tarp dviejų žirgų. Dažniausiai kildavo ginčas tarp turtingų šalies ponų, įsitikinusių, kad jiems priklauso greitesnis žirgas. Varžovai, lėkdami siauromis gatvėmis, dažnai griebdavo ir mušdavo vienas kitą. Šios aršios lenktynės vykdavo priešais smukles, miestų aikštėse ar kaimo mugėse. Jos buvo ypač populiarios Virdžinijoje, Merilande ir Karolinoje. Įmantresnė sporto šaka, žinoma kaip lenktynės trasoje, Anglijoje atsirado XX a. pradžioje. Škotijos karalienė Anna atidarė karališkąją trasą Askote, o paskui sekė kiti hipodromai. Įprastos lenktynės tapo ilgesnėmis varžybomis tarp žirgų grupių, besivaržančių dėl pinigų ir trofėjų.

 

Amerikoje pirmasis žokėjų klubas, sudarytas iš turtingų žirgų savininkų, įkurtas 1734 m. Čarlstone, Pietų Karolinoje. Po penkerių metų „Williamsburg Virginia“ laikraštis paskelbė apie lenktynes, kuriose aštuoni žirgai rungėsi 1,6 km ilgio trasoje, o laimėtojas galėjo pelnyti 40 šilingų. Bėgant metams prestižas ir pinigai, susiję su lenktynių sėkme, įkvėpė veisėjus auginti greitesnius žirgus. Britų kareiviai, grįžę iš dykumų mūšio frontų, pasakojo apie priešininkų stulbinančius žirgus, sprunkančius per smėlį. Tai paskatino į Angliją importuoti Artimųjų Rytų žirgus ir lėmė vadinamųjų grynakraujų populiarumą. Lieknesni ir eiklesni ristūnai traukė aistringus žiūrovus bei smarkiai didino susidomėjimą šiuo sportu. Naujos ovalios trasos, kad žiūrovai geriau matytų, dar labiau kėlė jų patrauklumą.

 

Žinoma, tik turtingieji galėjo susimokėti už žirgą ir leistis į trijų mėnesių kelionę laivu per atšiaurų Atlanto vandenyną, kad rastų tai, ko ieško. Samuelis Gistas iš Hanoverio apygardos Virdžinijos valstijoje buvo pirmasis, kuris tai padarė. 1730 m. perdavęs 21 metų žirgą Bulle Rock, per seną lenktynėms, norėjo užauginti naują kartą greitesnių ristūnų, todėl ryžosi ilgai kelionei.

 

Ko nemato žiūrovai?

 

Žirgų lenktynės garsėja elegancija, pritraukia daug turtingų žirgų savininkų ir dar daugiau žiūrovų. Renginiuose matyti gausus būrys moterų puošniomis skrybėlėmis ir dizainerių kurtomis suknelėmis bei vyrų su prabangiais kostiumais. Visa tai dažnai slepia tamsias paslaptis. Daugelis slaptų gyvūnų teisių asociacijų tyrimų parodė kitokią šios sporto šakos pusę. Išsiaiškinta, kad į žirgus žiūrima tik kaip į prekes, panašiai kaip į galvijus ūkiuose. Arklius skriaudžia dresuotojai, siekdami priversti juos bėgti kuo greičiau, nesvarbu, kokios pasekmės sveikatai. Žirgų svaiginimas siekiant pagerinti eiklumą – įprasta tokių lenktynių pramonės praktika. Slapto tyrimo metu PETA (didžiausia pasaulyje už gyvūnų teises kovojanti tarptautinė organizacija) užfiksavo, kaip žirgų treneriai gyvūnams davė vaistų nuo hipotirozės, kad pagreitintų medžiagų apykaitą. Jiems taip pat duota furozemido, kuris leidžia ištverti varginančias treniruotes bei įveikti lenktynes. Šis preparatas maskuoja kitus vaistus, kurie gali būti žirgo organizme, todėl atrodo, kad nešertas niekuo, dėl ko lenktynės būtų nesąžiningos. Be to, skatina dehidrataciją, žirgai lieknėja ir gali greičiau bėgti. Ant daugelio ristūnų kojų pastebėta randų dėl skysto azoto, kuris padidina skausmingų raumenų kraujotaką. Šis procesas, vadinamas užšaldymu, skirtas nuraminti skaudančius raumenis, tačiau dažniausiai baigiasi giliomis paviršinėmis žaizdomis. Maža to, kasmet lenktynių trasoje žūsta 750 žirgų. Leidinys „New York Times“ pranešė, kad JAV lenktynių trasose per savaitę nugaišta 24 žirgai. Nuo 2007 m. Didžiosios Britanijos lenktynių trasų neatlaikė mažiausiai 2275 žirgai, neskaitant visų paskerstų. Net Kentukio derbio nugalėtojas Ferdinandas, sulaukęs 19-os, paskerstas 2002 m., kai nebetiko veisimui. Šie žirgai parduodami aukcione, sugrūdami į galvijams skirtus sunkvežimius ir vežami ilgas valandas, kol pasiekia skerdyklas.

 

Autorius Monika Budnikienė