Žiemos saulėgrįža prasideda gruodžio 21 dieną. 2020-taisiais metais ji piką pasieks 12 val. 4 min. Manoma, kad tai ypatingas laikas, tinkamas meditacijai, susikaupimui, maldai ar pokalbiui su savimi. Nežinantiems reikia paaiškinti, kad žiemos saulėgrįža yra astronominis reiškinys, kai Saulė yra žemiausiame aukštyje virš horizonto. Saulė pasiekia šį aukštį arba piką maždaug per pietus. Šiauriniame Žemės pusrutulyje tada būna trumpiausios metų valandos. Kiekvienais metais žiemos saulėgrįžos data gali šiek tiek skirtis. 2020 metais, kaip jau minėta, ji įvyks tiksliai gruodžio 21-ąją.

 

ziemos saulegriza

Žiemos saulėgrįža

 

Žiemos saulėgrįža 2020 metais įvyks 12 val. 4 min. Lietuvos laiku. Saulė, judėdama palei ekliptiką, šiuo metu pasieks tolimiausią vietą nuo dangaus pusiaujo link Pietų Ašigalio. Taigi, šiauriniame mūsų planetos pusrutulyje ateis astronominė žiema, o Pietų pusrutulyje – vasara. Ilgiausia naktis Šiaurės pusrutulyje bus stebima nuo gruodžio 20 iki gruodžio 21 dienos, o gruodžio 21-ąją bus trumpiausia diena. Po to dienos nustos trumpėti ir pamažu pradės ilgėti.

 

Žiemos saulėgrįžos dieną galima stebėti žemiausią Saulės padėtį virš horizonto Žemės Šiaurės pusrutulyje. Taigi, šią dieną Saulė tekės pietryčiuose ir leisis į pietvakarius ir taip pabus trumpiausiai matoma per visus metus.

 

Virš poliarinio rato gruodžio dienomis prasideda poliarinė naktis. Tai nereiškia, kad visą dieną tamsu. Pagrindinis poliarinės nakties bruožas yra tas, kad Saulė nepakyla aukščiau horizonto. Pavyzdžiui, poliarinė naktis Murmanske trunka 40 dienų – nuo gruodžio 2 iki sausio 10 dienos. Jos pikas yra maždaug gruodžio 21 – 22 d. Šiaurės ašigalyje nematoma ne tik Saulė, bet ir prieblanda, o žvaigždės vietą galima atpažinti tik pagal žvaigždynus. Visiškai kitoks vaizdas šiuo metu Antarktidoje: ten šiuo metu diena trunka visą parą.

 

Tradicijos ir prietarai

 

Žiemos saulėgrįža buvo labai svarbi mūsų protėviams. Nuo pat seniausių laikų žmonės garbino Saulę, suprasdami, kad gyvenimas priklauso nuo jos šviesos ir šilumos. Jiems žiemos saulėgrįžos diena įkūnijo šviesos pergalę prieš tamsą. Žmonės ta proga rengdavo šventes ir paminėjimus.

 

Lietuvoje šią dieną būdavo švenčiame Elnio devyniaragio šventė, kai Mėnulis eina aukštai ir tada naktys būna ilgos. Germanų tautos saulėgrįžos dieną švęsdavo Julę arba Jolę, senovės romėnai iki III amžiaus – Sol Invictus (Vrumalijos pabaiga).

 

Protėviai tikėjo, kad žiemos saulėgrįžos dieną pasirodo piktosios dvasios, kad galėtų pasimaitinti gyvą energiją, todėl aplink namą kabindavo eglių šakas. Buvo tikima, kad jų aštrus kvapas išgąsdins nepageidaujamus svečius. Sutemus lauke būdavo pakuriamas didžiulis laužas.

 

Žmonės gamino vieni kitiems dovanas, eidavo nuo vienų namų durų iki kitų giedodami kalėdines giesmes, šoko rateliu, varžėsi, kas stipriausias.

 

Pagal tai, kokia būdavo per žiemos saulėgrįžą, senoliai spėdavo, koks bus derlius kitais metais. Jeigu medžiai būdavo apšerkšniję, bus gausus derlius. Buvo tikima, kad kuo įdomesnė šventė, tuo ryškiau naujas Saulės dievas nušvies jo garbintojų gyvenimus.

 

Žmonės taip pat tikėjo, kad noras gali virsti tikrove, jei jis bus užrašytas ant popieriaus lapo ir sudegintas žiemos saulėgrįžos dieną. Mūsų protėviai norėdami pagerinti savo finansinę būklę, šią dieną padėdavo monetų prieš veidrodį, o norėdami pritraukti sėkmę, ryte padėdavo stiklinę vandens, bet ją išgerdavo tik vakare.