Piratai nuo seniausių laikų plėšikavo jūrose. Nors daugiausia taikėsi į laivus, taip pat atakavo pakrantės miestus, grobė žmones. Žinoma nemažai legendų apie piratus ir lobių skrynias, tačiau koks iš tikrųjų buvo jų gyvenimas?

 

Funny,Pirate,Captain,On,A,Pirate,Ship

Sunki socialinė ir finansinė padėtis

 

1650-ieji laikomi piratavimo aukso amžiaus pradžia, kai atrodė, kad bebaimių, sąžinės ir moralės neturinčių jūrų plėšikų niekas negali sustabdyti. Siaubingos vėliavos su kaukole ir sukryžiuotais kaulais prekybinių laivų įgulai reiškė tik vieną – mirtį. Jūrose pavojingų piratų vis daugėjo dėl socialinių ir finansinių priežasčių. Smulkieji ūkininkai buvo išstumti žemvaldžių, o smulkūs prekybininkai negalėjo konkuruoti su stambesniais pirkliais, todėl nemažai žmonių liko be finansų šaltinio ir plūdo į miestus ieškodami darbo. Londone nedarbas pasiekė neregėtas aukštumas, vargšų vis daugėjo. Žmonės turėjo rasti išeitį, kaip papildyti savo kišenes. Vilties netekę vargšai greitai susigundė piratavimo idėja. Į laivus lipo ne tik vyresni vyrai, bet ir pabėgti troškę paaugliai. Iš jų reikalauta judrumo, žiaurumo ir jėgos. Paprasti jūreiviai, pripratę dirbti už kuklų atlygį, džiaugėsi galėdami greitai praturtėti ir demonstruoti galią prieš silpnesnius. Kai kurie istorikai piratų laivus apibūdino kaip unikalias respublikas. Piratų kapitonai būdavo renkami, o visi sprendimai priimami atsižvelgiant į naudą įgulai. Visi plėšikaujant užgrobti pinigai dalyti įgulai lygiomis dalimis. Piratų įgulos nariai buvo rečiau skirstomi dėl tautybės, religijos ir rasės nei bendruomenėse sausumoje. Tiesa, laive egzistavo griežta disciplina. Nepaklusęs taisyklėms, bet kuris įgulos narys galėjo būti nuplaktas arba nukankintas.

 

Priešinimasis reiškė mirtį

 

Nors piratai puldavo daugybę laivų, tik maža dalis grobio buvo išties vertinga. Dažnai vogdavo tai, kas pakliūdavo po ranka: maistą, vandenį, alkoholį, ginklus, drabužius, įrankius, virves, net inkarus. Kartais piratai pasilikdavo užgrobtą laivą, retsykiais parduodavo. Pavogtų daiktų dažniausiai prireikdavo nedelsiant, todėl prekyba užsiimdavo retai. Išgyventi piratų užpuolimą buvo įmanoma tik sutikus taikiai pasiduoti. Piratai puikiai žinojo, kad kruvinas susirėmimas su nusižiūrėto laivo įgula gali baigtis dideliais nuostoliais. Jūrų plėšikai naudojo vėliavas, kad išgąsdintų praplaukiančius laivus ir šie pasiduotų be kovos. Originalios vėliavos įprastai buvo raudonos spalvos, o tai reiškė, kad piratams įlipus ir prasidėjus mūšiui nebus jokio pasigailėjimo. Vystantis piratavimui, naudota daugiau vėliavų, o kiekvienas piratų laivas dažnai turėjo nuosavą. Kaukolės ir sukryžiuotų kardų derinys – garsiausia ir greičiausiai atpažįstama piratų vėliava. Pirmą kartą šiam tikslui panaudota apie 1700 m. ir greitai išpopuliarėjo.

 

Piratams reikėjo greitų ir galingų laivų, nes išpuoliui buvo svarbiausias netikėtumas. Jie turėjo sugebėti plaukti sekliuose pakrantės vandenyse, slėptis nuošaliose įlankose. Manevringi ir gana dideli laivai, kad galėtų sutalpinti daug ginklų ir gausią įgulą, buvo viskas, ko reikėjo piratams. Pirmieji jų, įlipę į grobiamus laivus, pirmiausia sugadindavo vairą, kad nepavyktų valdyti. Tuomet likusi įgula įlipdavo ginkluoti pistoletais, durklais ar kitais šaltaisiais koviniais ginklais. Piratai taip pat naudojo savadarbius ginklus, pavyzdžiui, rankines granatas, pagamintas pripildant vyno butelius parako, o padegę geltoną sierą gebėjo kurti dūmų uždangas. Užpulti jūreiviai bandydavo užkirsti kelią piratams įlipti – tepdavo denius slidžia medžiaga, pribarstydavo džiovintų žirnių ar stiklo duženų. Tačiau jie žinojo, kad jei priešinsis ir pralaimės, piratai jų nepasigailės. Jūrų plėšikai pasiimdavo visą laive gabentą krovinį: šilką, brangenybes, prieskonius, vyną, liną, pinigus ar net vergus. Kartais nusikaltėliai laivą nuskandindavo, norėdami atsikratyti bet kokių plėšimo įrodymų. Likę gyvi įgulos nariai tapdavo vergais arba prisijungdavo prie piratų įgulos.

 

Baisiausios egzekucijos

 

XVII–XVII a. piratams teko atsakyti už savo veiklą. Daugelis jų gyvenimą baigė kilpoje. Viešos egzekucijos tuo metu buvo pramoga, žmonės ateidavo jų stebėti. Laikraščiai skelbė tokias detales kaip pasmerktųjų paskutiniai žodžiai, kunigų maldos ir paskutinės akimirkos kartuvėse. Anglijoje dauguma šių egzekucijų įvykdytos doke prie Temzės upės Londone. Žymesni kaliniai, dažniausiai kapitonai, turėjo iškęsti kankinimus. Jų kūnus įkišdavo į geležinius narvus ir palikdavo siūbuoti ore, kol nukris mėsa – procesas kartais užtrukti net dvejus metus. Taip pasielgta su kapitonų Williamo „Captain“ Kidd, Charleso Vane‘o, Williamo Fly ir Jacko Rackhamo („Calico Jack“) kūnais.

 

Piratų įguloje – lytį slėpusios moterys

 

Nors per visą istoriją piratavimas daugiausia buvo vyrų užsiėmimas, pasitaikydavo ir moterų. Piratai moterų į laivus neįleisdavo, nes tikėta, kad jos prišauks nesėkmių. Be to, baimintasi, kad įgulos nariai pešis dėl damų. Daugelyje laivų moterų buvimas uždraustas bendra sutartimi, kurią turėjo pasirašyti visi įgulos nariai. Matydamos, kad į laivus negali patekti kaip moterys, tokios piratės kaip Anne Bonny rengėsi ir elgėsi kaip vyrai. Manoma, kad  per piratavimo aukso amžių kai kurios drąsuolės apsimesdavo vyrais, siekdamos pasinaudoti teisėmis, privilegijomis ir laisvėmis, pasiekiamoms tik stipriosios lytiems atstovams. Buvę net laivo kapitonių, o kai kurios vadovavo visam piratų laivynui. Tarp įtakingiausių piračių – Zheng Yi Sao ir Huang Bamei, jos abi vadovavo dešimtims tūkstančių piratų. Beje, moterys į piratavimą įsitraukdavo atlikdamos antraeilius vaidmenis. Dažniausiai bendraudavo su piratais kaip kontrabandininkės, pinigų skolintojos, vogtų prekių pirkėjos, tavernos prižiūrėtojos ir prostitutės. Kai kurios jų netgi ištekėjo už piratų ir savo namus ar įstaigas pavertė saugiu prieglobsčiu. Kadangi daugelio piračių lytis atskleista tik sučiupus, galbūt moterų piratavo daugiau, nei nurodo išlikę šaltiniai. Dvi garsios piratės A. Bonny ir Mary Reed buvo sučiuptos 1720 m. ir teisiamos Jamaikoje. Abiem paskirta mirties bausmė neįvykdyta, nes paaiškėjo, kad nėščios. Galiausiai M. Reed mirė nuo karščiavimo praėjus keliems mėnesiams po teismo, o A. Bonny paleista.

 

Vietoj aukso skrynių – vergai

 

Piratai taip pat įsitraukė į pelningą vergų prekybą. Parduoti laivų įgulas kaip vergus arba reikalauti už juos išpirkos buvo pelningiau nei pagrobti visą krovinį. Johnas Hawkinsas buvo pirmasis, supratęs, kad prekyba vergais itin pelninga. 1562 m. jis 3000 vergų nugabeno parduoti į Haičio salą. Piratų kapitonai Karibuose priimdavo pabėgusius vergus, jie sudarė net trečdalį kai kurių įgulų. Vergams prisijungti prie piratų laivo buvo patraukliau nei triūsti plantacijose be jokių teisių ir laisvių.

 

XIX a. piratavimo populiarumas ėmė mažėti, nes dauguma jūrinių valstybių pasirašė Paryžiaus deklaraciją. Įstatymui vykdyti buvo naudojami kiekvienos šalies kariniai jūrų laivynai, todėl jūrose nebeliko vietos nuožmiems plėšikams. Nors piratavimas jūrose sumažėjo, tačiau visiškai neišnyko. Išpuoliai iki šiol vyksta visame pasaulyje, daugiausia besivystančiose šalyse. Piratai kartkartėmis siautėja pakrantėse šalia Pietryčių Azijoje ir Karibų jūroje. Šiuolaikiniai piratai vis dar kliaujasi greičiu ir netikėtumu. Jie naudoja greitas valtis ir ginkluojasi automatiniais šautuvais, kad įveiktų plėšiamų laivų įgulas.

 

Autorius Monika Budnikienė