Tarptautinė vyrų diena kasmet švenčiama lapkričio 19 d., minima maždaug 80 šalių. Kai kurie žmonės klausia, ar mums apskritai reikia vyrų dienos? Tiesa ta, kad mums reikia lygiai tiek, kiek reikia ir moterų. Juk tai puiki proga pakalbėti apie vyriškumą, vyrų problemas, net apskritai apie žmogiškumą!

 

vyrai_800x533

Moterys ne visada supranta vyrus, kaip ir vyrai nesupranta moterų. Tačiau jei žinosime vyriškos ir moteriškos psichologijos ypatybes, tarpusavio supratimas ateis greičiau. Vyrų ir moterų skirtumas slypi ne tik fizinėse ir fiziologinėse, bet ir psichologiniuose savybių skirtumuose. Anksčiau buvo manoma, kad vyriškumas ir moteriškumas yra polinės, vienas kitą papildančios sąvokos. Todėl bet koks nukrypimas nuo standarto buvo vadinamas nenormaliu ir patologiniu. Pavyzdžiui, jei kalbame apie kultūrinius ir vyriškumo ir moteriškumo stereotipus, tai čia pastebima tokia tendencija: vyro įvaizdis neatsiejamai siejamas su darbu ir aktyviu visuomeniniu gyvenimu, o moters idėja neįmanoma be šeimos, buities ir kasdienybės. Todėl noras dominuoti, bebaimiškumas, racionalumas, aktyvumas, pasirenkimas rizikai tradiciškai laikomi grynai vyriškais bruožais. Moterims labiau būdingas jautrumas, gerumas, meilė vaikams, noras rūpintis.

 

Tačiau ne visos psichologinės savybės skirstomos į moteriškas ir vyriškas. Remiantis šiuolaikinių psichologų nuomone, kiekvienas žmogus turi savo vyriškumo ir moteriškumo puses. T. y. vyriškumas ir moteriškumas nėra dvi priešingybės (binarė opozicija), kaip šios sąvokos buvo aiškinamos anksčiau. Tiek moteriškas vyriškumas, tiek moteriškumas vyrams yra normalios psichologinės apraiškos, nepriklausomai nuo pasirinktos lytinės tapatybės, taip pat seksualinių ir socialinių vaidmenų atlikimo.

 

Vyriškumas – tai elgsenos ypatybių, galimybių ir lūkesčių kompleksas, lemiantis vyriškos grupės socialinę praktiką, vienijantis lyties pagrindu. Kitaip tariant, vyriškumas yra tai, kas kartu su anatomija sukuria vyrišką lyties vaidmenį. Moteriškumas – savybės, susijusios su moteriška lytimi, arba būdingos elgesio formos, kurių tikimasi iš moters tam tikroje visuomenėje, arba socialiai apibrėžta išraiška to, kas laikoma moteriai būdingomis pozicijomis.

 

Nėra vieno moteriškumo ar vyriškumo įvaizdžio, kuris būtų įprastas visur. Skirtingos kultūros ir skirtingi istorijos laikotarpiai skirtingai konstruoja lytį. Įvairovė nėra tik skirtumų tarp grupių klausimas: kiekvienoje grupės egzistuoja įvairovė. Pavyzdžiui, senovėje su fizine jėga ir galingu stiprios valios pradu buvo laikomos privalomos žinios ir meilė poezijai, filosofijai, kūrybai. O Viduramžiais tikro vyro savybės buvo negailestingumas, autoritetas, griežtumas ir net priešiškumas.

 

Vyriškumo sampratoje galima išskirti du kraštutinius variantus – hegemoninį ir prigimtinį vyriškumą. Hegemoninis vyriškumas yra gyvenimas pagal vyrišką vadovavimo, galios, viršenybės įprotį. Natūralus vyriškumas – tai gyvenimas pagal vyrišką pasaulėžiūrą, kurioje panaikinami bet kokie suvaržymai, kuriuos nustato hegemoninis vyriškumas (teisė būti emocingam, pripažįstant vyro teisę būti nesaugiam, nerimauti dėl ateities ir galimybė turėti kitokį požiūrį į šeimą, vaikus).

 

Vyras, turintis hegemoninį vyriškumo tipą, labiausiai linkęs pastatyti moterį į nuo jo priklausomą padėtį, taip pat į agresijos pasireiškimą santykiuose, iki pat smurto. Vyras, turintis natūralų vyriškumo tipą, sutikęs normatyvinio moteriškumo moterį, gali su ja užmegzti harmoningus santykius, kuriuose bus žemas konfliktų lygis ir maža priklausomybės bei smurto tikimybė lyčių santykiuose (kadangi santykius užmezga lygiaverčiai partneriai). Jie nekonkuruoja, o papildo vienas kita. Jų sąjunga remiasi bendradarbiavimu, o ne kova.