Apie auksinę žuvelę girdėjo kiekvienas. Tautosakoje bei mitologijoje siejama su gausa ir išsipildžiusiais norais. Dėl nestandartinės išvaizdos sulaukia daug dėmesio, tačiau nėra žaisliukas ar talismanas. Neretai tampa pirmuoju gyvenime augintiniu, kurio likimas – ne visada laimingas.

 

Turtinga kilmėGoldfish,Fishbowl

 

Auksinių žuvelių mokslinis lotyniškas pavadinimas – Carassius auratus. Rūšis yra artima karpių giminaitė. Protėviai natūraliai gyveno vėsiuose ir gėluose vandenyse Kinijoje. Maždaug prieš tūkstantį metų pastebėta, kad kai kurie laukiniai karpiai, dažniausiai – sidabro ir pilkos spalvos, sulaukia ryškių raudonų palikuonių. Kinai ėmė auginti žuvis dirbtiniuose tvenkiniuose parkuose ir rūmuose. Patalpose laikė prabangiuose porceliano dubenyse.

 

Tangų, Songų, Mingų dinastijų laikotarpiais veislė toliau tobulinta siekiant įtvirtinti geltoną spalvą bei sukurti kuo daugiau kūno, pelekų, akių formos variacijų. Galiausiai auksinė žuvelė tapo imperatoriškosios šeimos simboliu. Į Japoniją pateko tik XVII a. Panašiu metu pasiekė Portugaliją ir išplito po Europą. Į JAV atgabenta dar po šimto metų.

 

Šiandien auksinės žuvelės – viena populiariausių dekoratyvinių rūšių, auginamų akvariumuose, nors kadaise buvo veisiamos ir vartojamos maistui. Nepaisant atmainų įvairovės (gali būti skirtingo dydžio, dekoratyvumo, spalvos), visos vadinamos auksinėmis. Ar žinojote, kad būna baltų, juodų ir margų auksinių žuvelių?

 

Gerovės simbolis

 

Daugelis legendų visame pasaulyje auksinę žuvelę sieja su turtais, nes blizgūs geltoni žvyneliai primena taurųjį metalą. Kinijos imperatoriai ir jų palikuonys manė, kad geltonos spalvos gyvis atneša gerovę ir klestėjimą, panašiai, kaip lietuviai tikėjo mitologinio aitvaro dosnumu.

 

Visiems, kurie nebuvo karališkosios šeimos nariai, uždrausta turėti geltonos spalvos žuvų. Paprasti gyventojai galėjo laikyti tik oranžinių ir raudonų atmainų. Auksinė žuvelė pradėta naudoti mene kaip imperatoriškosios dinastijos simbolis. Tokiu būdu tapo privilegijų, aukšto socialinio statuso, turto ženklu. Visi, kas slapčia norėjo pralobti, tikėjo, jog auksinė žuvelė gali pakeisti gyvenimą.

 

Imperatoriškosiomis žuvimis rūpinosi budistų vienuoliai ir žyniai. Viena legenda pasakoja apie Gailestingumo tvenkinį. Budistai nenorėjo, kad gražuolės spalvotos žuvys nukeliautų į rūmų virtuvę ir atsidurtų ant pietų stalo, todėl sugalvojo išgelbėti. Graibštais išgaudė iš tvenkinio visus gyvius ir perkėlė į laukinės gamtos vandens telkinį. Auksinės žuvelės dauginosi su kitomis žuvimis, todėl susidarė dar didesnė formų ir spalvų įvairovė.

 

Drakono palikuonys

 

Kinijoje populiarus mitas apie senovinius auksinius karpius, kurie yra koi karpių ir auksinių žuvelių protėviai. Kalbama, kad kalnuose esančioje sraunioje Geltonojoje upėje gyveno būrys karpių. Sykį jie sumanė plaukti prieš srovę ir yrėsi, kol pasiekė krioklį. Daugelis žuvų neišsigando ir bandė šokti į viršų. Bėgant laikui pavargo ir pasidavė, todėl srovė nunešė atgal į gimtuosius vandenis. Prie krioklio liko tik drąsiausios ir ryžtingiausios žuvys. Diena iš dienos šokinėjo į viršų ir bandė pasiekti viršūnę, tačiau pastangos buvo bergždžios. Demonai, ilgai stebėję vargstančias žuvis, sumanė pajuokauti, tad krioklį pakėlė dar aukščiau. Praktiškai buvo neįmanoma peršokti į kitą pusę. Vis dėlto kelios žuvys toliau siekė tikslo. Po šimto metų pagaliau pasiekė viršūnę. Dievai pastebėjo atkaklius gyvūnus ir pavertė juos auksiniais drakonais.

 

Ši legenda, vadinama „Drakono vartais“, atskleidžia, jog auksinės žuvelės buvo kultūriškai gerbiamos ir sudievinamos.

 

Fengšui filosofija

 

Nuo senų senovės kinai yra sukūrę sistemą, kaip laikyti žuvis tvenkinyje ar akvariume. Manoma, kad judantis vanduo prisipildo teigiamos ir gydančios energijos, o stovintis kenkia sveikatai ir stabdo vystymąsi. Telkiniuose, kuriuose nėra srovės, judantys karpiai ir auksinės žuvelės sukelia raibuliavimą ir pagerina energijos srautus.

 

Tradiciškai vandens telkinyje turi būti ne mažiau kaip 9 žuvys, nes tai laikoma „pilnu“ skaičiumi, pritraukiančiu sėkmę. Jei auginamas didesnis būrys, skaičius vis tiek turi dalintis iš 9. Mažame akvariume leidžiama laikyti 8 auksines žuveles, nes skaičius susijęs su pozityvumu. Norint į namus susigrąžinti harmoniją, rekomenduojama apgyvendinti apvaliame akvariume vieną auksinę ar juodą žuvelę. Apsaugo nuo blogos akies ir nužiūrėjimo.

 

Tikėtina, kad šie įsitikinimai kyla iš lengvumo jausmo, kurį jaučia žmonės, kai stebi žuvis, klauso vandens garsų. Grakštūs ir lėti judesiai panašūs į kvėpavimo dažnį, todėl mažėja streso hormonų lygis, padidėja atsipalaidavimas, normalizuojasi kraujo spaudimas, pagerėja nuotaika. Tai paaiškina, kodėl daugelio gydymo įstaigų laukimo salėse įrengiami akvariumai.

 

Nekvailos ir intelektualios

 

Žmonės nepaliauja kurti istorijų, kurios nebūtinai sutampa su realybe, todėl lemia klaidingus įsitikinimus. O labiausiai nukenčia augintinės.

 

Dekoratyvinių žuvų kūnas santykinai didelis ir apvalus, uodega – ilga, o pelekai – silpni, todėl nėra greitos plaukikės. Dažniausiai plevena vietoje arba juda melancholiškais judesiais. Ši savybė iškėlė teoriją, esą auksinėms žuvelėms nereikia didelio akvariumo ir galima laikyti net stiklainyje. Iš to gimė dar vienas mitas, jog augintinės yra… kvailos.

 

Dauguma žuvų yra aktyvios ir domisi aplinka, slepiasi, vaikosi viena kitą, todėl reikalinga įvairi aplinka. Akvariume įkomponuojami natūralūs arba dirbtiniai augalai, uolienų formos figūros. Remiantis teorija, jog auksinės žuvelės yra tingios ir negudrios, dažnai laikomos vienui vienos tuščiuose induose. Gyvūnai nusipelno aplinkos, kuri imituoja natūralią gamtą, taikiai bendrauja su kitomis žuvimis. Atvirkščiai, aktyvios ir agresyvios rūšys gali nuskriausti – apkramto puošnius pelekus ir uodegą.

 

Juokaujama, kad auksinių žuvelių atmintis tokia trumpa, jog viską pamiršta po 7 sekundžių. Tiesa ta, jog gyvūnai gana intelektualūs, smegenyse išvystytos zonos, atsakingos už erdvės suvokimą. Žuvys stebi aplinką anapus stiklo, įsimena dienos rutiną, atpažįsta šeimininką, išmoksta ėsti iš rankos, net po 5 mėnesių prisimena dalykus, kurie sukėlė pavojų.

 

Auga neribotai?

 

Kitas paplitęs mitas – teiginys, esą žuvis užauga tokio dydžio, koks yra akvariumas, o išleista į laisvę pasiektų karpio matmenis. Tai iš dalies gali būti tiesa, tačiau negalima laikyti labai ankštame stiklainyje ar vazoje. Augintinė liks maža ne tiek dėl akvariumo, kiek dėl vandens kokybės. Kuo mažesnė talpa, tuo greičiau užsiteršia ir sunkiau palaikyti optimalius aplinkos rodiklius. Žuvis susirgs ir nugaiš anksčiau laiko.

 

Žinoma, didesnė erdvė ir sotesnis šėrimas paskatina augimą, tačiau morfologiją lemia genetika, ne tik aplinka. Pati didžiausia auksinių žuvelių atmaina siekia 45 cm. Suaugusiam gyviui reikia 120 cm ilgio akvariumo ir ne mažesnio kaip 112 l talpos. Mažesnės atmainos gali gyventi 90 cm ilgio akvariume ir 75 l talpos. Jei auginamos kelios žuvys, kiekvienai reikia papildomai 40 l vandens.

 

Gali kilti pagunda paleisti žuveles į laukinį vandens telkinį, tačiau nerekomenduojama. Rūšis gali prisitaikyti, taps invazine ir nustelbs vietines populiacijas.

 

Nevienadienis augintinis

 

Amerikietiškuose filmuose dažnos situacijos, kai auksinė žuvelė, nupirkta vaikui kaip pirmas augintinis, greitai nugaišta dėl netinkamos priežiūros ir nuleidžiama į unitazą. Netekties dažnis toks didelis, kad beveik normalu, jog gyvūnas naujuose namuose išgyvena tik kelias savaites. Teisinamasi, kad vaikas mokosi rūpintis, todėl pavyksta ne iš pirmo karto.

 

Tiesa ta, kad auksinės žuvelės jautrios permainoms ir ligoms. Būtina sudaryti optimalias sąlygas. Ne tik daug ir godžiai ėda, bet ir atitinkamai tuštinasi. Akvariume būtina galinga filtracijos ir aeracijos sistema. Reikia periodiškai atnaujinti vandenį, tačiau nepakenkti natūraliai gerųjų bakterijų populiacijai. Visa tai sunku užtikrinti laikant auksinę žuvelę mažoje taroje. Gali skambėti keistai, bet didelį akvariumą prižiūrėti lengviau nei 3 l stiklainį.

 

Faktinė gyvenimo trukmė nėra trumpa. Gerai prižiūrimos augintinės išgyvena kelis dešimtmečius. Štai žuvelė rekordininkė sulaukė 49 metų. Gali būti, kad mitas dėl mažo išgyvenamumo atsirado būtent dėl to, jog gyvūnai žūva atsidūrę naujokų rankose.

 

Autorė Jurgita Ramanauskienė