Viktoro ir Dalios sėkmės istorija: apsaugotame būste atrado gyvenimo džiaugsmą

Dalia (viduryje) ir Viktoras. Asmeninio arch. nuotr.

Viktoras ir Dalia daug metų praleido įvairiose globos įstaigose, tačiau visą gyvenimą svajojo atrasti vietą, kurią galėtų vadinti savo namais. Prieš gerus metus jų svajonė išsipildė – pora persikėlė į apsaugotą būstą ir džiaugiasi savarankišku gyvenimu. „Šiuo metu svajojame rasti darbą, kad galėtume pradėti taupytis pinigus savam būstui,“ – teigia pora.

Apsaugotas būstas – paslauga, kai intelekto ar psichosocialinę negalią turintys žmonės apgyvendinami jiems suteiktame būste, kuriame jie tvarkosi savarankiškai, gaudami minimalią atvejo vadybininko pagalbą. Apsaugotame būste gyventojai daug ko išmoksta – jie patys gaminasi maistą, apsiperka, lankosi kultūriniuose renginiuose, poliklinikoje. Atvejo vadybininkas pataria iškilus problemoms, padeda tvarkyti finansus, pajamas, ugdo savarankiškumą. Jis taip pat stebi gyventojų sveikatos būklę, prižiūri, ar vartojami paskirti medikamentai. Viename tokiame būste gali gyventi iki 4 žmonių.

Viktoras įvairiose įstaigose gyveno nuo 24 metų, Dalia – nuo pirmos klasės. Pora pasakoja su kokiais iššūkiais jie susidūrė, ko turėjo išmokti, persikėlus gyventi savarankiškai bei kaip pasikeitė jų gyvenimas.

Kokia buvo jūsų gyvenimo apsaugotame būste pradžia? Su kokiais iššūkiais susidūrėte?

Dalia: Iki apsaugoto būsto mūsų abiejų su Viktoru gyvenimo kelias buvo ilgas, daug metų gyventa įvairiose įstaigose. Apsaugotą būstą vadinu – namais. Tai vieninteliai tikri mano namai per ne trumpą penkiasdešimties metų gyvenimą (šypsosi).

Viktoras: Pirmąją dieną, tik apsigyvenus apsaugotame būste, nuotaika buvo pakili ir džiaugsminga, kraustėmės bei dėliojomės daiktus į jaukius ir šiltus namus. Buvo smagu dėliotis viską taip, kaip patys norime, be jokių nurodymų. Patiko laisvės ir nepriklausomybės jausmas nuo kitų žmonių, darbuotojų. Nuolat stengiamės būti draugiški ir bendruomeniški su kaimynais, mums labai pasisekė, kad su dauguma iš karto pavyko užmegzti draugiškus santykius, deja, ne su visais. Su vienu kaimynu turėjome nesutarimų, jis mus užgauliojo. Norėjosi tai išspręsti patiems, parodyti, kad galime su kylančiomis problemomis bei iššūkiais susitvarkyti patys ir mums pavyko šį nedidelį konfliktą išspręsti be socialinės darbuotojos.

Kokių dalykų turėjote išmokti atsikrausčius į apsaugotą būstą?

Dalia: Atsikrausčius turėjome išmokti daug naujų dalykų – tvarkytis buitį be priežiūros, naudotis banko kortele, susidaryti pirkinių sąrašą, paskaičiuoti, kiek kas kainuoja ir pažiūrėti, kad užtektų turimų lėšų. Taip pat reikėjo išmokti reguliariai be priežiūros nuvykti pas gydytojus.

Kada apsigyvenote apsaugotame būste? Kaip jaučiatės persikėlę čia?

Viktoras: Apsaugotame būste gyvename nuo 2021 m. spalio. Jausmas geras, nejaučiam streso, nejaučiame įtampos (šypsosi). Turime savo rutiną kada keliamės, kada einame miegoti. Patys planuojame į kokias užimtumo veiklas norime eiti, taip pat galime patys planuoti savo laisvalaikį. Nė už ką nebenorėtume abu su Dalia grįžti gyventi į įstaigą, žinant, koks jausmas gyventi namuose. Tas jausmas nėra nupasakojimas.

Kur gyvenote prieš pereinant į apsaugotą būstą?

Viktoras: Adakavo socialinės globos namuose, reabilitacijos centre, vėliau – grupinio gyvenimo namuose. Gyvendami ten jautėme įtampą, nes reikėdavo derintis prie kitų žmonių, dėl to pasitaikydavo ir konfliktinių situacijų. Apsaugoto būsto paslauga mums labai reikalinga, kad galėtume gyventi laisviau, norime jaustis patys atsakingi už savo sprendimus.

Dalia: Jei gerai atsimenu, Pabradės vaikų namuose atsidūriau būdama pirmos klasės mokinė. Į juos persikėliau, nes mama su manimi nebesusitvarkė. Buvau sunkus vaikas – nenorėjau mokintis, mušdavausi, buvau nevaldoma. Tiek atsimenu apie savo vaikystę. Vasaros metu grįždavau pas tėvus, padėdavau dirbti, tačiau ir jaunystėje buvau sunkaus būdo, ne visada norėjau dirbti. Neklausiau patarimų, įstaigose susiradau tokių draugų, su kuriais gerdavau, o išgėrę eidavome ieškoti „nuotykių“. Tačiau dabar viskas pasikeitė, nebeturiu jokių žalingų įpročių.

Kokią pagalbą gaunate iš darbuotojų?

Viktoras: Pamoko gyvenimo įgūdžių, kurių nelabai mokame, elementariausiai – kaip naudotis elektrine orkaite, kaip nurašyti vandens ar elektros skaitiklius. Taip pat padeda dėl darbo pokalbių, suorganizuoja laisvalaikį, pagelbėja planuojantis išlaidas. Kartais tiesiog norisi susitikti ir pasidžiaugti, pasidalinti pasiekimais, taip pat pasitariame dėl įvairių sprendimų, kai turime dvejonių.

Adakavo socialinių paslaugų namų apsaugoto būsto socialinė darbuotoja, Vitalija Šlepavičienė,  pasakoja apie Dalios ir Viktoro pokyčius.

Kaip pasikeitė paslaugos gavėjai, apsigyvenę apsaugotame būste?

Nors Dalios ir Viktoro iki persikėlimo į apsaugotą būstą nepažinojau, tačiau matau, kad šie žmonės ir vėl atrado gyvenimo džiaugsmą. Atsirado naujų norų, pavyzdžiui, dirbti ir uždirbti, lankytis renginiuose, išmokti naujų dalykų. Jie suprato, ką reiškia bendrystės jausmas su kaimynais, ką reiškia dalintis. Labai džiaugiausi, kad jie prisidėjo nupirkdami ilgai negendančių produktų, kai Tauragėje buvo renkama parama Ukrainai.

Kaip sprendimų priėmimo laisvė atrodo praktikoje?

Iš pradžių Viktoras ir Dalia kiekvieną savaitę konsultuodavosi, ką pirkti, kaip planuoti pinigus, skaičiuodavome savaitės balansą. Dabar jau patys kiekvieną savaitę tai daro, o drauge aptariame tik mėnesio gale, kaip jiems sekėsi, ką reikėtų keisti ar tobulinti. Taip pat patys sprendžia, į kokias užimtumo veiklas bendruomenėje eiti. Pirmaisiais mėnesiais dažnai klausdavo įvairių buitinių patarimų, šiai dienai sprendimus priima patys (šypsosi).

Su kokiais iššūkiais dažniausiai tenka susidurti paslaugos gavėjams persikėlus į apsaugotą būstą?

Vienas iš didesnių iššūkių, mano nuomone, yra darbo susiradimas. Vieniems trūksta motyvacijos dirbti, nes dalis niekada nėra dirbę ir nenori to daryti. Kiti, atvirkščiai, labai nori dirbti, bet darbdaviai nenori priimti žmonių su intelekto negalia. Kol kas pas mus mieste nėra socialinių dirbtuvių, bet, kiek žinau, planuojamos. Socialinės dirbtuvės būtų pats geriausias dalykas įtraukiant šiuos žmones į darbo rinką.