„Nusimetusios fizinį kūną sielos atsiduria subtilesniame, pomirtiniame pasaulyje. Kai kurioms sieloms susitaikyti su fizine mirtimi būna sunku, jos nenori palikti šalia materialios realybės esančio grubiausio astralinio pasaulio. Dėl to bando jame užsibūti trikdydamos artimuosius. Kai kurie žmonės geba pajusti sielų buvimą ar net užmegzti su jomis ryšį. Juk kartais šiuos pasaulius skirianti riba tampa labai plona“, – sako dvasinio ugdymo ir sveikatingumo centro „Udumbara“ vadovė, astrologė Nijolė Gabija Wolmer.

 

sielos

Ką jaučia siela, kai mirštame, tiksliau – po fizinio kūno mirties?

 

Svarbu suvokti, kad siela nemiršta. Tačiau jei žmogus iki fizinio kūno mirties buvo prie jo prisirišęs, su juo susitapatinęs, jai šio grubiausio kūno praradimas tampa drama. Dvasingiems žmonėms, kurie save tapatino su subtilesniu sielos arba idėjų pasaulio gyvenimu, fizinio kūno pabaiga gali būti išsivadavimas iš sunkių, kaustančių materijos pančių.

 

Tačiau santykį į tai, kas vyksta, lemia ir daugelis kitų dalykų: kokio amžiaus žmogus mirė, kokia buvo mirtis (staigi ar lėta, priverstinė ar natūrali). Ir tai, kokios brandos yra pati siela. Dažniausiai mažiau patyrusios sielos sutrinka, nesusivokia, kad numirė, nes jų egzistencija tęsiasi. O juk jos įsivaizduoja, kad fizinio kūno mirtis – visa ko pabaiga. Tai jas trikdo. Jos akivaizdžiai jaučia, kad gyvena, tik kažkaip neįprastai. Nors siela nebeturi fizinių smegenų, tačiau mąstymo procesai, įprasti asmenybės elgesio modeliai veikia toliau. Tai padeda susikurti iliuziją, kad niekas nepasikeitė. Nėra tik vieno dalyko – fizinio kūno, kuris galėtų atkreipti anksčiau pažintų žmonių dėmesį bei padėti bendrauti su jais. Visgi, kad ir kaip save apgaudinėtų, pakitusios realybės skirtumai ima vis labiau ryškėti.

 

Filmuose dažnai galime išvysti, kai mirusios sielos išgyvena, kad mirtingi artimieji jų nemato ir negirdi… Ar tai iš tiesų vyksta?

 

Jeigu siela nesusivokia, kad neteko fizinio kūno, be abejo, ji sutrinka. Jaunesnė siela stengiasi ignoruoti tai, jog naujoje pomirtinėje realybėje daug kas yra kitaip nei buvo ankstesniame gyvenime. Tuomet ji išgyvena, kad artimieji jos negirdi, kad norėdama paliesti juos praeina kiaurai, užuot apkabinusi artimąjį. Taip būna mažiau brandžioms sieloms. Joms taip pat keista, kad staiga gali atsidurti kitoje vietoje vos apie tai pagalvojus, arba keisti pavidalus. Daug kas panašu į sapną, todėl sielos neretai galvoja, kad sapnuoja. Dar keisčiau būna suvokti, kad astraliniame pasaulyje nėra fizinės saulės, įprastos dienos ir nakties kaitos, laiko tėkmės. Tuomet sielos tiesiog sugeba to nepastebėti, ignoruoti. Dažnai čia gali būti prieblanda, kurią apšviečia keistas švytėjimas, einantis iš nematomo šaltinio. Taigi, kol siela susivokia, praeina skirtingas laiko tarpsnis čia, Žemėje. Išmatuoti jį sudėtinga, bet dažnai jis atitinka 49 dienas, arba 7 savaites. Visgi susivokimas gali trukti mažiau arba gerokai daugiau laiko. Paskui daugelis sielų, kurios nelinkusios savęs apgaudinėti, ima regėti tikrąją aplinkinio pasaulio astralinę realybę. Kai ateina susitaikymas su esama padėtimi, siela iš jos dvasinių globėjų gauna užduotis, susijusias su praeitu įsikūnijimu, padedančias jį įsisąmoninti.

 

Kokios tai gali būti užduotys?

 

Jos būna įvairios, bet norėčiau paminėti vieną atvejį iš savo darbo praktikos. Mirus senam vyrui, jo sūnus paprašė padėti susisiekti su tėvo siela. Praėjus maždaug mėnesiui po tėvo išėjimo, jo siela perdavė žinią: „Šiuo metu negalėsiu kaip anksčiau su jumis bendrauti. Gavau svarbią užduotį ir būsiu labai užsiėmęs. Globėjai man įteikė mano gyvenimo knygą. Turiu surinkti į ją visus praėjusio gyvenimo momentus, kada išgyvenau tikrą, gilią, nuoširdžią meilę. Turiu surinkti juos visus iki smulkmenų, nepamiršdamas nė vieno – su visais išgyvenimais, garsais, spalvomis, jausmais. Tai bus mano sielos brangenybių knyga, tai svarbu padaryti dabar, kol iš atminties neišsitrynė prisiminimai apie tai, ką patyriau. Kai baigsiu šį darbą, galėsiu keliauti toliau, į tolimus švytinčius pasaulius. Todėl dabar be svarbaus reikalo manęs netrukdykite, nes negalėsiu atliepti…“

 

Kai praėjo beveik 7 savaitės po jo išėjimo, susisiekusi su mumis ši siela pasakė, kad jau atliko savo darbą, surinko visas praėjusio gyvenimo tikros meilės brangenybes ir pasirengusi keliauti toliau. Atsisveikino su sūnumi ir manimi. Po 49 dienų pajutome šios sielos nutolimą, juntamas ryšys nutrūko. Jis atsinaujindavo tik svarbiais sūnui gyvenimo momentais. Tuomet išėjusi tėvo siela priartėdavo jam geranoriškai patardama ar įspėdama prieš lemtingus įvykius.

 

Ar yra koks nors fiksuotas gimimų skaičius, kiek kartų siela turi įsikūnyti Žemėje?

 

Mano įžvalga bei asmeninė patirtis rodo, o ir budistiniai šaltiniai teigia, kad nėra fiksuoto skaičiaus, kiek kartų siela turi arba gali įsikūnyti čia, Žemėje. Žmogiškoji siela, jei nesiekia išsivaduoti iš priklausomybės nuo gimimų mirtinguose pasauliuose, gali neįtikėtinai ilgai klajoti mirtinguose pasauliuose vėl įsikūnydama ir vėl mirdama. Tai gali trukti tūkstančius įsikūnijimų, panyrant tai į geresnės karmos, geresnio įsikūnijimo aplinkybes, tai gimstant nelaimingoje, skurdžioje šeimoje, nelaimingoje šalyje, tai vėl palankesnėmis aplinkybėmis.

 

Po kiek laiko siela vėl gali įsikūnyti?

 

Mažiau brandžios sielos gana greitai veržiasi įsikūnyti. Jas vilioja galimybė vėl turėti fizinį kūną, patirti intymaus gyvenimo malonumus, nuotykius… Brandžios ar senos sielos priešingai – neskuba atgimti fiziniame kūne, nes nori suvokti, ar atlikti karmines užduotis, įprasminti ankstesnįjį įsikūnijimą. Taip pat tokiai sielai svarbu įvertinti, kuriose situacijose elgėsi tinkamai, dorybingai, sustiprino dvasios jėgą bei sielos švytėjimą, o kuriose klydo, degradavo.

 

Kartais sielos iš naujo reinkarnuoja tik praėjus 100 metų nuo ankstesnio įsikūnijimo žmonių pasaulyje. Tokiu atveju sielai sunku prisiderinti prie pasikeitusios visuomenės, civilizacijos pažangos. Įsikūnijimas po ilgos pauzės tampa sudėtingu išbandymu, o toks žmogus gali jaustis svetimas, nepritampantis visuomenėje. Tokius aplinkiniai neretai vadina keistuoliais, atsiskyrėliais it nukritusiais iš dangaus. Bet ir tuomet jie ateina ne šiaip sau, o įprasminti savo buvimą ir išmokti sielai skirtas pamokas, kad ji patobulėtų.

 

Tai sielai naudingiau įsikūnyti kaip galima greičiau?

 

Nėra vieno atsakymo. Jei siela įsikūnija per greitai, ji taip pat patiria stresą, nes neturi laiko suvokti, kas ir kodėl įvyko, ar tinkamai praėjusiame gyvenime išnaudojo įsikūnijimo galimybes. Dažniausiai greitai įsikūnija, tiksliau, priverstos tai padaryti savižudžių sielos. Jų užduotis – nerti į naują gyvenimą ir tęsti sielos evoliucines užduotis nuo ten, kur jos buvo nutrauktos, bet dar griežtesnėmis aplinkybėmis, joms neleidžiama manipuliuoti savo gyvybe. Tada žmogus gali gimti kūne, kur net neturės fizinės galimybės ar valios vėl žudytis, bet ugdys nuolankumą, kuklumą, kantrybę… Tokiu atveju gali gimti neįgalus: aklas, luošas, kurčias. Tuomet ir pretenzijų, kad kažkas jo nemyli arba kažko nedaro, lieka mažiau. Svarbu žinoti, kad rankos pakėlimas prieš savo gyvybę niekada neišsprendžia problemų, tik jas pagilina, nukelia į ateitį. Ypač jei tai susiję su nelaiminga meile, autoriteto ar finansų, artimųjų netektimi. Vienintelė išimtis – jei žmogus sunkiai serga ir patiria didelius fizinius skausmus. Tuomet, ir tai su išlygomis, savižudybė suteikia ne tokias griaunančias pasekmes.

 

Anapusiniame pasaulyje laikas teka kitaip?

 

Taip, ten nėra įprastos laiko tėkmės. Sielai gali atrodyti, kad praėjo vos kelios dienos, o čia, žmonių pasaulyje, jau bus praėję nemažai laiko, gal net keleri metai, arba priešingai. Galima sakyti, kad sielų pasaulyje neegzistuoja linijinis laikas. Ten viskas vyksta kitaip.

 

Išėjusi siela iš pradžių ignoruoja pokyčius, kurie po truputį neišvengiamai ima ryškėti, kol to nebeįmanoma nuo savęs slėpti. Tačiau kol tai įvyksta, praeina skirtingas laiko tarpsnis čia, Žemėje. Išmatuoti jį sudėtinga, bet, kaip minėjau, dažniausiai tai įvyksta per 7 savaites nuo išėjimo.

 

Ir kas vyksta toliau?

 

Sielos ima suvokti, regėti supančio astralinio pasaulio realybę. Joms siunčiama ir pagalba – padedama įprasminti nugyventą įsikūnijimą, duodamos tam tikros užduotys.

 

Išsikūnijusi siela, t. y. atsiskyrusi nuo fizinio kūno po žmogaus fizinės mirties, jei to fakto neignoruoja, sutinka nemažai pagalbininkų. Jie padeda sielai susivokti, kas nutiko, bei tęsti gyvenimą be sutrikimo ir kančios.

 

Teigiama, kad sielos gali imti maištauti, nenorėti palikti materialaus pasaulio. Kas tuomet su jomis vyksta?

 

Dažniausiai su mirties faktu ir kita atsivėrusia aplinka nenori susitaikyti žmonės, kurie buvo materialistai, itin prisirišę prie fizinio, materialaus pasaulio. Taip pat tie, kurie turėjo aiškią nuostatą, įsitikinimą, kad po mirties nieko nėra – tik nebūtis. Esmė ta, kad po materialaus kūno mirties sielai atsidūrus astralinėje realybėje, ypač svarbios tampa emocijos, įsitikinimai ir vaizduotė. Kur siela sukoncentruoja žvilgsnį, mintį, apie ką pagalvoja, tai iš karto tampa jos realybe. Tai, kokias emocijas siela išgyvena, tokioje realybėje ir atsiduria. Juk astralinis pasaulis atitinka tai, iš ko nuausta pomirtinė išėjusiojo realybė, t. y. vibruojamų emocijų dažnį. Netekus materialaus kūno, jis lieka tankiausias. Būtent todėl emocijos tampa tokios svarbios.

 

Jei žmogus gyveno pozityviai, stengėsi visur įžvelgti šviesius, džiuginančius dalykus, jis ir po mirties darys tą patį, išgyvens teigiamas emocijas, ieškos šviesių pusių to, kas vyksta. Jei amžinai ko nors bijojo, visur įžvelgė tik blogį, išgyvens astralines baimes, iš jų ir bus nuausta jo realybė.

 

Kaip tos baimės gali pasireikšti?

 

Tai gali realizuotis kaip monstrų, demonų, priešų regėjimai arba kaip realybė, kupina sergančių, badaujančių ar agresyvių būtybių. Siekis regėti šviesias, džiugias būtybes paskatina atsiverti angeliškiems pasauliams. Tuomet siela gali išvysti aukštesniojo pasaulio realybę, kupiną to, kas kelia džiaugsmą, palaimą, pasitikėjimą, grožį bei meilę. Šiai astralinei realybei net labiau nei materialiai tinka posakis „kaip šauksi, taip ir atsilieps“. Kokiu dažniu vibruoja sielos emocijos, kokias ji linkusi dažniausiai patirti, tokią realybę ji ir pritraukia. Verta paminėti, kad džiaugsmas, tikėjimas, meilė vibruoja gerokai aukštesniais dažniais nei baimė, liūdesys, siaubas, agresija, įtarumas…

 

Dėl to materialiame pasaulyje, kol turime fizinį kūną, svarbu išmokti vertinti bei pastebėti gerus dalykus?

 

Taip. Reikėtų mažiau telkti dėmesį į negeroves, stengtis pakelti savo sąmonės vibracijas, nes pomirtiniame pasaulyje tai tampa ypač svarbu. Jei stengsimės skleisti meilę, šviesą, gėrį, tuomet ir po mirties neteks išgyventi pragaro, kurį sukelia vidiniai demonai. Išgyvensime tokią realybę, kokią esame įpratę nešioti savo viduje. Jeigu tai pragaras, jis pasitiks mus persikeldamas iš vidaus į išorę. Jei tai vidinis grožis, jis apglėbs mus, suteikdamas palaimą, šviesų prieglobstį apsuptyje būtybių, kurioms brangūs panašūs dalykai kaip ir mums patiems. Mirtis teisinga ta prasme, kad palieka tarp panašių į save būtybių. Atsijoja nuo atsitiktinių prašalaičių, kurių vertybės priešingos, čia nėra apsimetėlių. Todėl po fizinio kūno mirties galime pasijusti tarsi grįžę namo. Juk čia sups mūsų vidinį pasaulį atitinkanti tikrovė. Sielai tai tikra palaima, nes ji turi galimybę jausti tai, ką ir kasdienybėje…