Ne paslaptis, kad viduramžiais santuoka buvo socialinis, ekonominis ir politinis sandoris, lėmęs šeimų, giminių ar net valstybių likimus. Moteris būdavo tik įrankiu giminės turtui ir statusui sustiprinti, o jos pagrindinės pareigos – tekėti už tinkamo jaunikio, susilaukti palikuonių, neretai dėl to paaukoti sveikatą ar net gyvybę.

 

Santuoka be moters valiosA,Beautiful,Aristocratic,Girl,In,An,18th,Century,Scottish,Dress

 

Dauguma viduramžiais vykusių santuokų buvo tik politiniai susitarimai tarp šeimų, verslo sandoriai dėl derlingos žemės ar turto. Vyrų galia buvo beribė, jie rinkosi tokią moterį, kurios troško, savo ruožtu ji privalėjo paklusti šiam troškimui. Vyrai ir žmonos paprastai nepažinodavo vienas kito, kol pirmą kartą susitikdavo. Vienintelė proga įsimylėti partnerį arba bent jau užmegzti draugystę – tik sudarius santuoką. Tarnaitės, norėdamos tuoktis, turėdavo gauti šeimininko leidimą ir sutikimą. Santuoką rengė jaunosios tėvai. Paauglės būdavo tekinamos už dvidešimtmečių ir vyresnių vaikinų. Bet kurios santuokos susitarimas buvo pagrįstas pinigine verte – sutuoktuvių metu jaunosios kraitį įteikdavo jaunikiui. Suderinus santuoką, ant bažnyčios durų kabindavo pranešimą apie vestuves. Taip siekta įsitikinti, kad nėra jokių priežasčių, dėl kurių kiltų pagrindas uždrausti santuoką. Dėl kokių priežasčių galėdavo neįvykti jungtuvės? Viena iš jų – giminystės ryšys. Jei vaikinas ar mergina davė vienuolišką ar religinį įžadą, santuoka taip pat drausta. Kitos priežastys, dėl kurių neleisdavo tuoktis: išžaginimas, svetimavimas ir kraujomaiša. Pora taip pat negalėjo tuoktis pasninko ar advento metu. Įžadų sakyti neleista ką nors nužudžiusiam asmeniui.

 

Gyvybę kainavęs gimdymas

 

Viduramžiais moterys paprastai gimdydavo namų aplinkoje. Gimdymai būdavo pavojingi, moterys rizikuodavo susidurti su gimdos prolapsu ar infekcija. Komplikacijos gimdant arba jo pasekmės lemdavo didelį mirčių skaičių – tiek gimdyvių, tiek naujagimių mirtingumas siekė 30–60 %. Nėščios pirklių ar aristokratų žmonos likus mėnesiui iki tikėtino gimdymo pasirinkdavo praleisti laiką tamsiame kambaryje su minkštais, patogiais baldais. Būsimą gimdyvę lankydavo draugės, giminaitės ir pribuvėjos. Vyrų dėmesys buvo kreipiamas tik į gimdymo kokybę ir geriausių gydytojų pasirinkimą. Svarbiausia – bet kokia kaina pratęsti šeimos liniją, net jei tai reikštų moters mirtį. Gimdymo diržai, pagaminti iš šilko, su maldomis ir užkalbėjimais už saugų gimdymą, buvo viena labiausiai paplitusių priemonių, kuriuos vienuolynai skolino parapijiečiams. Nors po reformacijos vyskupai uždraudė juostis šiuos diržus, moterys juos slapta naudojo iki XVII a. pradžios.

 

Viduramžių ligoninės teikdavo medicininę pagalbą sergantiems vargšams, tačiau priežiūros taip pat labai reikėdavo vienišoms moterims, kurių nestabili socialinė padėtis lėmė kūdikių palikimą, o maitinti juos tekdavo kitoms moterims. Vienoje iš tokių įstaigų, Santa Maria della Scala Florencijoje, sienoje buvo įtaisyta pasukama dėžė, kurioje kūdikius galėdavo palikti anonimiškai. Ligoninėje taip pat veikė platus žindyvių tinklas, kurio pagalba buvo svarbi kiekvienam pamestinukui. Tiesa, šios maitinančios moterys ne tik savanoriškai aukodavo savo pieną, bet ir gaudavo nemenką honorarą, jei pasamdydavo turtinga šeima. Manyta, kad moters vaisingumas greičiau sugrįš, jeigu nežindys, vadinasi, galės greičiau susilaukti kito potencialaus įpėdinio.

 

Viduramžiais kūdikio gimimas laikytas natūraliu procesu, o ne medicinine problema. Tiesa, medicinos tekstų autoriai šios temos visiškai neaplenkė. „Trotula“ – pagrindinis moterų sveikatos tekstas, išplitęs nuo XII a. Jame nagrinėtos gimdymo komplikacijos, pavyzdžiui, aptarta, kaip šilko siūlu trijose ar keturiose vietose susiūti įplyšimą tarp makšties ir išangės. Taip pat patarta iki gimdymo likus dviem ar trims savaitėms išsimaudyti žolelėmis pabarstytame vandenyje, o šlaunis ir makštį sutepti ramunėlių aliejumi arba vištų riebalais, kad būtų lengviau gimdyti. Vėlesniais viduramžiais atsirado daugiau rašytinių patarimų šaltinių. Viename angliškame XV a. rankraštyje patariama vaistažoles sumaišyti su stebuklingais religiniais vaistais, skirtais saugiam gimdymui užtikrinti. Gimdyvei siūlyta išgerti vaistinių juozažolių, užpiltų vynu arba karštu vandeniu (prieš tai nuplovus dubenį, ant kurio užrašyta „Tėve mūsų“ malda).

 

Žinoma, ne visi nėštumai baigdavosi laimingai. Įtarus, kad vaisius mirė, gimdyvei duodavo žolelių gėrimo su taškuotosiomis mėtomis. Šis augalas plačiai naudotas persileidimui sukelti. Pribuvėjos taip pat turėjo būti pasirengusios imtis veiksmų, jei motina mirė, bet kūdikis vis dar gyvas. Tokiu atveju atlikdavo cezario pjūvį. Naujagimio virkštelę nupjaudavo ir surišdavo minkštu vilnoniu siūlu, o vaiką tuoj pat suvystydavo. Ši praktika buvo skirta palaikyti šiltą aplinką ir apsaugoti lanksčias kūdikio galūnes.

 

Dėmesys kūdikiui, bet ne motinai

 

Europos moterų gimdymo statistika viduramžiais buvo niūri. Dėl netinkamos mitybos ir gimdymo pavojų valstiečių moterų gyvenimo trukmė būdavo trumpesnė nei vyrų, siekdavo vos 25 metus. Tad kai kuriose vietovėse trims moterims tekdavo keturi vyrai. 1420 m. Florencijoje gimdymas lėmė maždaug vieną iš penkių ištekėjusių moterų mirčių, o viduramžių Šiaurės Jorkšyre atlikti archeologiniai įrodymai rodo, kad 19 % kūdikių mirė nesulaukę dvejų metų. Manoma, kad viena pagrindinių mirties priežasčių buvo infekcija. Tikėta, kad nuo galimų infekcijų kūdikį apsaugos koralo ir gintaro amuletai. Motina namuose išbūdavo 4–6 savaites, kad pailsėtų ir atgautų jėgas. Manyta, kad pagimdžiusios moters kūnas nešvarus, kaip per menstruacijas, ir turi išsivalyti.

 

Autorius Monika Budnikienė