Puikiai iš televizijos ir kino ekranų pažįstama aktorė Sandra Daukšaitė-Petrulėnė jau kone dvidešimt metų dirba pedagoginį darbą – veda anglų kalbos kursus ir moko viešojo kalbėjimo. Žinoma moteris supranta visuotinį susirūpinimą švietimo sistema ir patikina, kad šioje srityje tikrai reikia esminių pokyčių. „Gyvename ekonominėje santvarkoje, todėl, be dvasinio bei moralinio pasitenkinimo, mokytojo darbas turi suteikti ir orų atlyginimą“, – sako pašnekovė.

 
Sandra Daukšaitė, Eglės Gendrėnaitės nuotrauka.

Sandra Daukšaitė, Eglės Gendrėnaitės nuotrauka.

 

Sandra, kaip jūsų gyvenime atsirado pedagoginis darbas?

 

Nutiko gana standartinė situacija – kai žmogus sako, kad kažkuo tikrai nebus, atsitinka būtent taip, kad jis tuo ir tampa (šypsosi). Mokyklos laikais sakiau, kad niekada nebūsiu mokytoja, bet įstojau į anglų kalbos filologiją ir trečiame kurse pradėjau dėstyti šią kalbą privačiuose kursuose. Tai puikus uždarbis studentei, be to, patogu, nes kursus organizavusi įmonė buvo įsikūrusi universiteto kieme. Greitai pajutau, kad ta veikla, kuria sakiau niekada neužsiimsianti, man teikia didžiulį džiaugsmą. Iki šiol ja mielai užsiimu. Galbūt, jei anglų kalbą dėstyčiau kasdien ir dirbčiau tik šį darbą, kalbėčiau kitaip, bet dabar turiu keletą pamokų per savaitę ir esu labai laiminga.

 

Su kokiais pedagoginio darbo iššūkiais teko susidurti?

 

Pradžia buvo nedrąsi, nes į kursus ateina suaugę žmonės. Atrodė, ką galiu pasakyti dvigubai už mane vyresniems, daug pasiekusiems, turintiems savo verslus ir pan.? Prireikė laiko susitvarkyti pirmiausia su savimi ir savo baimėmis. Džiaugiuosi, kad viskas pavyko.

 

Ką manote apie mokytojų / dėstytojų situaciją Lietuvoje?

 

Visada maniau, kad mokytojo profesija – viena svarbiausių, kertinių, norint kurti sveiką visuomenę. Privalome vertinti mokytojus, nes be jų nebūtų nei gydytojų, nei architektų, nei buhalterių, nei aktorių, dainininkų ar kitų sričių specialistų. Be mokytojų, mokyklų, švietimo sistemos nebūtų nieko. Deja, vyrauja požiūris, kad mokytojas turi dirbti vien iš pašaukimo. Mano nuomone, mokytojo darbas, kaip ir bet kuris kitas, turi būti orus, kad žmogus gautų ne tik moralinį ir dvasinį pasitenkinimą (kuris irgi svarbus), bet ir orų atlyginimą – juk gyvename ekonominėje santvarkoje.

 

Girdėjau, kad sudėtinga situacija su 25–49 metų mokytojais, nes jie uždirba dar mažiau. Suprantu, kad su amžiumi kyla kvalifikacija, mokytojas įgyja vis aukštesnį pedagoginį laipsnį, todėl auga atlyginimas. Tačiau ir jaunam mokytojui reikalingas deramas atlygis, kuris skatina dirbti geriau, suteikia galimybių ieškoti įdomesnės medžiagos, galiausiai – pakeliauti. Juk visai kas kita, kai geografijos mokytojas dalinasi savo kelionių patirtimi, o ne per televizorių matytos laidos nuotrupomis. Manau, kad švietimo sistema labai šlubuoja.

 

Ar dirbdama dėstytoja geriau suprantate savo mokytojus, galbūt ir tuos, kurių nemėgote?

 

Visokių mokytojų buvo ir bus, bet, žinoma, atsidūrus kitoje barikadų pusėje paaiškėja daug dalykų, apie kuriuos anksčiau nesusimąstei arba kurie galbūt net piktino. Man juokingiausia buvo suvokti, kad mokytojas visada mato, kada mokinys nepasiruošęs pamokai. Nesvarbu, ar kalbame apie vaikus, ar suaugusiuosius. Mokiniai ir studentai galvoja, kad pasislėps, kad mokytojas nepastebės – jei norės, tikrai pastebės (šypsosi).

 

Iš mokyklos prisimenu mokytojus, kurie buvo tikri šviesuliai, sugebėję ne tik mokyti to, ko reikalaujama pagal programą, bet ir atrasti vaikuose tai, ko patys nesuprato turintys ar bijojo sau tai pripažinti. Esu labai dėkinga, kad nemažai sutiktų Mokytojų suteikė pasitikėjimo savimi, žinių, gebėjimo atsirinkti, ko man iš tiesų reikia.

 

Kokia mokytoja pati esate?

 

Dirbdama su studentais pirmiausia bandau pajusti žmogų, atrasti, prisitaikyti (ko gero, tai vertingiausios pedagoginio darbo pamokos). Vienas labai nori kalbėti, kitas – pasislėpti už kalbančio, taigi, reikia rasti būdą, kaip padaryti, kad ir tam, ir tam būtų gerai. Į auditoriją einu kaip į sceną – palikusi viską, kas su manimi vyksta ir susitelkusi į aplinką, kurioje esu. Noriu, kad pamokos būtų pozityvios, nes ne viskas pavyksta iš karto, kažkas sekasi sudėtingiau. Laikausi požiūrio, kad kiekvienas išmoktas naujas žodis – nors ir mažas, bet pasiekimas. Jau vien mūsų susitikimas paskaitoje suteikia tam tikrą naudą, nes dalinamės žiniomis, patirtimi, emocijomis. Jei tie abipusiai mainai įvyksta, pamoka pavyko.

 

Kokias gyvenimo pamokas vertinate labiausiai?

 

Galvoju, kad gyvenimiška pamoka būna tada, kai įvykis priverčia susimąstyti, kas buvo ne taip arba suvokti, kaip panašioje situacijoje galėčiau pasielgti kitaip – teisingiau, išmintingiau. Mano nuomone, visada svarbiausia – neskubėti, įkvėpti oro pačiam ir leisti tai padaryti aplinkiniams, nedarant skubotų, emocionalių sprendimų. Skaudžius išgyvenimus stengiuosi palikti praeičiai, o išmintingą suvokimą pasiimti su savimi ir pasinaudoti susiklosčius sudėtingoms situacijoms.

 

Ko jus išmokė ar vis dar moko motinystė?

 

Vienas gražiausių dalykų, ką patyriau dėl motinystės, yra besąlygiška meilė, kurios išmokau žiūrėdama į savo Elzytę. Pradžioje, kai vaikiukas dar visai mažas, jis su tokia atvira širdimi, tyra siela ir besąlygiška meile žiūri į tave, kad supranti, jog negali būti blogas žmogus. Turi viską padaryti, kad tam vaikučiui būtų gera, o kai kitam darai gera, ir pats tampi geresnis.

 

Elzė jau paauglė ir be galo smagu matyti ją kitokią, besikeičiančią, bet vis dar jausti, kad jai labai reikia mamos, tėčio, šeimos. Šeima jai – svarbiausia. Jei kur nors važiuojame, švenčiame, Elzei svarbiausia, kad būtume mes, mano sesė su šeima ir mano tėvai. Jokių daugiau žmonių nereikia, nes jai tai geriausia kompanija, kokia gali būti.

 

Ar lengvai randate bendrą kalbą su paaugle?

 

Kadangi turiu vieną vaiką, negaliu palyginti. Žinoma, su draugėmis pasikalbame apie motinystės džiaugsmus, iššūkius, pasidaliname nuogąstavimais, bet beldžiu tris kartus į medį – kol kas su Elze tikrai randame bendrą kalbą. Neretai pastebiu, kad ji mane moko labiau nei aš ją. Kartais sudrausmina, padeda aiškiau sudėlioti mintis ir iš namų niekada neišleidžia atrodančios nestilingai (šypsosi). Visada išeinu tik sulaukusi dukros patvirtinimo mano pasirinktai aprangai. Drauge leidžiame laiką, klausomės muzikos. Aišku, ir pasibarame, ir duris patrankome, bet kol kas tikrai smagu, kad jai svarbi mano ir tėčio nuomonė. Laikausi požiūrio, kad tėvai neturi būti vaikų draugai, bet turi būti draugiški tėvai.

 

Ar labai dukra skiriasi nuo jūsų, kai buvote panašaus amžiaus?

 

Be abejo, į šį klausimą geriausiai atsakytų mano mama, bet man atrodo, kad esame panašios. Elzė, kaip ir aš, yra aktyvi, mėgsta visur dalyvauti, su visais bendrauti, greitai randa bendrą kalbą, nebijo klausti, gražiai sutaria su mokytojais, turi gerą humoro jausmą, linksma, smalsi, energinga. Va, kiek gražių dalykų apie save pasakiau (juokiasi). Be abejo, turi ir kaprizų, charakterio aštrumo, bet tai normalu – reikia turėti savo nuomonę ir gebėti ją apginti.

 

Kokias tradicijas puoselėjate šeimoje?

   

Turime vakarienės tradiciją – visi susirenkame namuose, vakarieniaujame prie bendro stalo, žiūrėdami žaidimą „Kas ir kodėl?“. Patinka tarpusavyje pasivaržyti, pasijuokti, pabūti kartu. Žinoma, prieš tai pasikalbame, pasidaliname dienos įspūdžiais, aptariame einamuosius reikalus. Taip pat su Elze turime tradiciją kelis kartus per mėnesį (vasarą dažniau) išeiti į miestą ir dviese išgerti kavos, suvalgyti desertą, pasikalbėti mergaitiškai. Mėgstu ir viena pabūti mieste, mėgautis kava ar pažiūrėti filmą, bet jei ne viena – dukra yra geriausia kompanionė.

 

Dažnai manome, kad pažįstame aktorius, nes matome juos ekranuose kaip personažus. Su kokia iš vaidintų herojų labiausiai nenorėtumėte būti tapatinama?

 

Visi mano personažai įdomūs, ryškūs, nėra vienareikšmiai: kiekvienas turi savo istoriją, dėl vienos savybės ar poelgio yra mėgstami, dėl kitų – ne. Man itin malonu, kai žmonės po ilgo laiko vis dar prisimena vaidintų personažų vardus. Neseniai vienas žmogus praleido pro duris ir jas atidarydamas pasakė: „Ingai tai tikrai padėsiu.“ Iš pradžių pasimečiau, kodėl Ingai, o tada prisiminiau, kad mano pirmas televizijoje sukurtas personažas buvo Inga seriale „Nemylimi“. Tai buvo prieš šešiolika metų, o kažkas dar prisimena ir tapatina. Labai miela, nes jei nepamiršta, vadinasi, kažką padariau teisingai kurdama tą vaidmenį.

 

Kur artimiausiu metu jus pamatysime?

 

Visada galime pasimatyti „Domino“ teatro spektakliuose. Spalio pabaigoje pasirodys filmas šeimai „Pranašystė Lietuvai“, o vasarį – „Draugų lažybos“, skirtas Valentino dienai. Toliau filmuojuosi seriale „Rimti reikalai“. Maloniai kviečiu į „Oratorių mokyklos“ rengiamus viešojo kalbėjimo arba anglų kalbos kursus, kur gyvai galima pamatyti tikrą Sandrą. Su dainininke, mano labai gera bičiule Vaida Genyte paruošėme kelias muzikos ir poezijos sintezės programas, su kuriomis važinėjame po Lietuvos miestų ir miestelių kultūros bei bendruomenių centrus. Visada malonu matyti savo žiūrovus gyvai. Man labai patinka filmuotis, be galo mėgstu šį darbą, bet gyvi susitikimai tiesiog nuostabūs. Kai susilieja akys, kūnai, siela – būna be galo gera ir gražu.

 

Autorius Laima Samulė