Keliaujant į Paryžių privalu aplankyti 3 ikoniškiausias šio nuostabaus miesto vietas – Eifelio bokštą, Luvro muziejų ir, žinoma, nepatingėti pavažiuoti autobusu norint pasigėrėti legendinių Versalio rūmų prabanga. Tai pasaulyje garsiausias baroko ir klasicizmo šedevras, pritraukiantis minias smalsuolių. Visgi tik nedidelė dalis lankytojų žino, kad klestėjimo laikais išpuoselėti sodai toli gražu nekvepėjo rožėmis, o čia įkurdinti aukštuomenės atstovai šiais laikais veikiausiai būtų palaikyti per daug išsipusčiusiais valkatomis.

 

Amžiaus projektasVersailles,Palace,Outside,Paris,At,Sunset,,France

 

Versalis, esantis už beveik poros dešimčių kilometrų nuo Paryžiaus, istoriniuose šaltiniuose pirmąkart paminėtas XI a. viduryje. Čia mėgo medžioti Henrikas IV. Vėliau šią vietovę įsigijo Liudvikas XIII, taip pat aistringas medžiotojas, įsakė tarp balų pastatyti nediduką medžioklės namelį, pašiepiamai vadintą kartonine pilimi. 1631–1634 m. pastatas padidintas, pradėti kurti sodai. Iš tėvo paveldėjęs žemes, Liudvikas XIV nusprendė pastatyti didžiulius erdvius rūmus. Jie turėjo tapti ne tik Karaliaus Saulės rezidencija, bet ir jo valdžios, šlovės simboliu. Architektai kraipė galvas klausydami Liudviko XIV pageidavimų apie prašmatnias sales ir įspūdingus parkus. Jie vieningai priešinosi šiam projektui: atstumas nuo Paryžiaus per didelis, vaizdas prastas, vietovė pelkėta, nėra švaraus vandens. Vargu ar visoje karalystėje būtų atsiradusi prastesnė vieta rūmų statybai. Tačiau karalius buvo neperkalbamas. Jį nepaprastai žavėjo mintis nugalėti gamtą turtais ir išradingumu. Pretenzingo valdovo sumanymo įgyvendinimas truko kelias dešimtis metų. Pirmaisiais metais Liudvikui XIV teko susidurti su aršiais iždininkų protestais, nes grandiozinis sumanymas beveik visiškai ištuštino valstybės iždą. Laimei, finansų ministras Jeanas Baptiste‘as Colbertas sugebėjo išspręsti kilusius ginčus. Darbai vyko sparčiai. Liudviko XIV svajonės pildėsi, nors turbūt kitaip ir negalėjo būti. Juk savo jėgas sutelkė garsiausi Prancūzijos kūrėjai: architektai Louisas Le Vau ir Julesas Hardouin-Mansartas, kraštovaizdžio architektas Andre Le Notre‘as, dailininkas ir dekoratorius Charlesas Le Brunas. Galiausiai 1666 m. Versalio rūmai, apsupti įstabių sodų, atvėrė duris, o dar po dviejų dešimtmečių tapo oficialia Prancūzijos karalių rūmų rezidencija. Čia rengtos milžiniškos puotos, megzti nuodėmingi romanai, regzti sąmokslai ir spręstas valstybės likimas. Tačiau toli gražu ne visi Versalio rūmų gyventojai mėgavosi patogiu gyvenimu.

 

Ne viskas auksas, kas auksu žiba

 

Stebėtina, tačiau tuomet, kai Versalio rūmuose surengta pirmoji puota, tūkstančiai darbininkų vis kasė kanalus, sodino medžius, o pačiuose rūmuose buvo įrengtos vos kelios pokylių salės ir kambariai svečiams. Likę 350 kambarių vargiai būtų tikę gyventi. Prabanga tviskėjo tik pačiame rūmų centre įkurdinti paties karaliaus ir jo šeimos apartamentai. Jų lubos buvo išdabintos paauksuotomis freskomis. Sienas puošė didžiuliai veidrodžiai su marmuriniais arba paauksuotais rėmais, aukštus langus pridengė damasto užuolaidos. Baldų kojos buvo pasidabruotos, lovas gaubė paauksuoti brokato baldakimai, o prašmatniuose salonuose didžiuliai nuo lubų kabantys sietynai skleidė magišką šviesą. Iš išorės visas rūmų ansamblis spindėjo neregėta prabanga, tačiau rūmų viduje šis spindesys blėso tolstant nuo karaliaus apartamentų. Anuomet būdavo įprasta, kad karaliaus svita lyg ištikimų medžioklinių šunų būrys keliauja visur, kur traukia valdovas. Ir kiekvienas dvariškis gauna tik tiek malonių, kiek leidžia jų rangas. Įtakingiausi ir aukščiausius titulus turintys didikai įsikurdavo geriau įrengtuose Versalio rūmų kambariuose arčiau karaliaus, o žemesnio rango svečiams tekdavo tenkintis nuošaliais ir beveik neapstatytais kambariais. Neretai patys turėdavo atsigabenti baldų, patalynės, net užuolaidų. Neįtakingų dvariškių šeimos kartais atsidurdavo mažučiuose kambarėliuose be langų. Tokiuose paprastai būdavo apgyvendinami kartu keliaujantys tarnai. Didžiajame Versalyje jie patys atsidurdavo patarnautojų vietoje. Deja, dvariškiai, juolab neįtakingi, neturėjo pasirinkimo. Karalius Saulė norėjo, kad Versalio rūmai būtų apgyvendinti ir klestėtų, net jeigu iš tiesų daugeliui dvariškių tai buvo tikra kankynė. Kartais pagyvenusios baronienės mažuose kambarėliuose numirdavo, tačiau jų kūnų dienų dienas niekas neaptikdavo.

 

Nekarališki tualeto reikalai

 

Tarnai nesugebėdavo aptarnauti visų svečių, nes jų tiesiog viešėdavo per daug. Pasitaikydavo laikotarpių, kai čia gyvendavo kone 5000 žmonių. Versalio gyventojus ištisus dešimtmečius kamavo žiurkės, sunkiai pakeliamas dvokas ir netvarka. Prabangiuose koridoriuose būdavo galima išvysti net karvių. Šias atvesdavo prie kambarių su mažais vaikais, čia pat pamelždavo, o šviežią pieną sugirdydavo didikų atžaloms. Dėl žmonių ir galvijų gausos Versalyje kartais sunkokai pavykdavo prasilenkti. Savotiškų spūsčių susidarydavo ir tuomet, kai aukščiausio rango dvariškiai iš savo kambarių į pokylių menes ar pusryčių kambarius nuspręsdavo keliauti ne tiesiog eidami, o nešami palankine (lengvuose dengtuose neštuvuose). Versalyje veikė savotiški taksi. Tarnų rankomis šampano ir brendžio padauginę didikai į kambarius būdavo nešami ir po puotų. Kartais toks improvizuotas taksi turėdavo sustoti, mat puotos dalyviui prireikdavo nusilengvinti. O to padaryti beveik niekas nesibodėjo čia pat, auksu išpuošto koridoriaus kampe. Higienos normos ir sanitarinės sąlygos XVII a. Prancūzijoje nė iš tolo nepriminė šiuolaikinių. Prabangiajame Versalyje, kur grūdosi tokia galybė žmonių, tualeto reikalai buvo rimta problema. Puotaudami svečiai tiesiog traukdavo nusilengvinti į pasakiško grožio sodus. Taip dažniausiai elgdavosi tarnaičių lydimos damos. Joms reikėjo šiek tiek privatumo, mat pakelti įspūdingas sukneles ne taip ir paprasta. Ne tokie kuklūs naudodavosi mažutėmis išvietėmis – kambarėliais su medine dėže ir skyle jos viršuje. Deja, šių dėžių būta nesandarių, tad jų turinys kai kada išvarvėdavo per grindis į apatinius aukštus. Tie, kurie nepakęsdavo negaivaus kvapo, kambariuose laikydavo naktipuodžius, o jų turinį tiesiog išpildavo per langą. Nors tai buvo griežtai draudžiama.

 

Paris,,France,-,May,2019:,Versailles,Formal,Park,(orangery),PanoramaStovintis su žvake

 

Veikiausiai kyla pagrįstas klausimas, kodėl tokia nepakenčiama situacija išvis susiklostė. Ir į jį atsakyti visai nesunku. Liudvikas XIV, absoliutus monarchas ir abejotinos nuovokos žmogus, gerai suprato vieną dalyką – tiek prancūzai kaip tauta, tiek jį supantys didikai nepasižymi begaline kantrybe. Vos tik pasitaikys proga, atsiras kažkas, kas pasirūpins jį pašalinti. Tad pasinaudojo sena išmintimi ir priešus nusprendė laikyti arčiau nei draugus. Versalio rūmų dienotvarkė buvo tokia užimta, kad Prancūzijos aukštuomenė neturėjo laiko nei maištauti, nei rengti sąmokslų. Jei hercogai ir markizai norėjo įgyti daugiau valdžios ir turtų, jie privalėjo kiekvieną dieną suktis aplink Karalių Saulę. Gyvenimas Versalio rūmuose prilygo rūpestingai surežisuotam spektakliui. Išrinktiesiems pirmoji dienos pareiga buvo dalyvauti rytiniame rituale, vadinamajame „Lever“. Kasryt apie 8 valandą Liudviką XIV pažadindavo atsargus rytinės svitos šnabždesys, kad laikas pradėti naują dieną. Prieš karaliui išlipant iš lovos, jį apžiūrėdavo asmeniniai gydytojai. Maždaug 100 dvariškių stebėdavo, kaip karalius atlieka savo rytinį tualetą. Tarnai nuvilkdavo jo naktinius marškinius, tada zuidavo aplink nuogą monarcho kūną skusdami ir šukuodami, kol galop aprengdavo. Prausimasis į rytinį tualetą neįeidavo. Tiesą pasakius, niekas Versalyje nesiprausdavo. Didikai tiesiog naudodavo kvepalus. Beveik visos dienos praeidavo vienodai. Būdavo rengiamos ceremonijos, karalius pramogaudavo, o apie pusę vienuoliktos eidavo ilsėtis. Tuomet vienam iš dvariškių būdavo suteikiama garbė karaliui pašviesti. Ir stovėti tekdavo ne tik rengiantis naktinius marškinius, tačiau ir užsiimant kitais lovos reikalais. Tad veikiausiai būtent iš Versalio atkeliavo posakis – stovėti su žvake.

 

Pabaigai

 
  •  Ir Karaliaus Saulės, ir vėlesnių valdovų valdymo laikais Versalis nuolat keitėsi. Karaliai perstatinėjo ir plėtė rūmų ansamblį, tad pamažu keitėsi gyvenimo sąlygos.
  •  Prieš mirtį (1715 m.) Liudvikas XIV nusprendė išspręsti amžino tvaiko problemą ir įsakė kartą per savaitę išnešti išmatas iš Versalio koridorių.
  •  Tvaikas iš Versalio iš tiesų išsivadėjo tik XVIII a. viduryje, kai įvesta kanalizacija.
  •  Deja, atsirado naujų erzinančių kvapų, nes XVIII a. pabaigoje daugelyje būstų įrengtos krosnys ir virtuvėlės. Į koridorius skverbdavosi maisto kvapai ir dūmai. O rūmai skendėjo maisto atliekose.
  •  Tiesa, tuometiniam karaliui Liudvikui XVI ir karalienei Marijai Antuanetei tai nerūpėjo. Mat prie jų artinosi įtūžusi ir alkana minia. 1789 m. sukilėliai privertė karališkąją šeimą palikti Versalį. Vėliau lėkė didikų galvos, o dauguma Versalio turtų tiesiog išparduoti aukcione. Tik moderniais laikais pavyko dalį vertybių susigrąžinti ir įkurti įspūdingą muziejų, kurį dabar gali aplankyti kiekvienas.
 

Autorius Eglė Stratkauskaitė