Tvarkydama spintas, surinkau nemažai drabužių, kurių nei aš, nei vyras nevilkėsime. Dar visai geri drabužiai, gaila išmesti. Bendradarbė sakė, kad ji tokius padeda šalia šiukšlių konteinerio – kam reikia, tas pasiima. Sudėjau į kartoninę dėžę ir išnešiau į kiemą. Kaip tik šalia konteinerio sukiojosi vienas „klientas“. Išsitraukė megztinį, kurį, atrodo, prieš tūkstantį metų numezgiau savo pirmajam vyrui.

 

istorija

„Gražinute, tu neatpažįsti manęs?“ Išpurtęs raudonas veidas, apšepęs, nešvarus, iš po megztos kepurės draikosi į žilas sruogas susimetę plaukai. Nejaugi Remigijus?

 

Mane augino močiutė. Mama tam neturėjo laiko, visuomet buvo užsiėmusi, o kai nežmoniškai pasiilgdavau ir, pabėgusi nuo močiutės, pas ją užsukdavau, visada jos namuose rasdavau kokį nors vyriškį. Kaskart vis kitą. Mama mane pasitikdavo koridoriuje, pašnibždomis paklausdavo, kaip sekasi mokykloje ir stumdavo lauk, liepdama bėgti namo. Taip, mano namai buvo pas močiutę, kuri, nesugebėdama kontroliuoti savo dukros, t. y. mano mamos, išsiliedavo ant manęs. Kur buvau, su kuo buvau, kodėl pavėlavau, jokių vakarėlių, jokių lūpdažių ir trumpų sijonų, o svarbiausia – iki 18-os nesitrainioti su bernais. Kartodavo tai kaip priedainį – iki 18-os net nebandyk prasidėti su bernais!

 

Tuo metu jau draugavau su Remigijumi, kuris dirbo statybose. Vakarais sėdėdavome ant suolelio po alyvomis, kurio nesimatė pro močiutės langus. Jis mane vaišindavo ledais ir šokoladais, sakydavo, kad būsiu jo žmona, tvirtomis rankomis apkabindavo, o aš, prisiminusi močiutės priesaką, gyniausi, kad tos rankos neklydinėtų ten, kur negalima.

 

18-ojo gimtadienio proga Remigijus padovanojo pakabuką su keistai susiraizgiusiais ženklais, o paskui važinėjomės jo draugo automobiliu. „Mano mergaitė dabar suaugusi“, – kartojo jis, sukdamas iš kelio į vis siaurėjančius kelelius, apaugusius gluosniais.

 

Dieve mano, nemaniau, kad būti suaugusia taip skauda! Sustabdęs automobilį, mano mylimasis pavirto į garsiai šnopuojantį, nieko negirdintį, nieko nepaisantį žvėrį, stipriomis statybininko rankomis pašalinantį bet kokią kliūtį, trukdančią siekti tikslo. Mano prašymų liautis, maldavimų būti švelnesniam, atsargesniam, verkimo, kad skauda, net negirdėjo.

 

Kai laikiau abitūros egzaminus, nėštumo dar nesimatė. Per vestuves jis jau buvo akivaizdus. Persikėliau gyventi pas Remigijų. Netikėtai daug pagalbos ir paramos suteikė jo mama. Ir kas sugalvojo, kad anyta – velnio pramanyta? Sūnus gimė stiprus ir sveikas, Remigijus neblogai uždirbdavo, buvo geras, išskyrus… Išskyrus naktis, kuomet lyg baisiausioje pasakoje pavirsdavo į svetimą, žiaurią pabaisą, grobuonį, be pasigailėjimo niokojantį mano kūną. Ko tik nedariau! Apsimesdavau mieganti arba serganti, vakarais delsdavau gulti į lovą, plaudama ir perplaudama švarius indus, pasiguldydavau šalia savęs vaiką, iki pat kulnų įsisupdavau į bjaurius flanelinius marškinius – niekas negelbėjo. Beveik kasnakt baisusis žvėris reikalaudavo vedybinės pareigos atlikimo. Stipriai sukandusi antklodės kampą stengdavausi slopinti verksmą, kad nepažadinčiau sūnaus, ir laukdavau finalinio krioktelėjimo, su kuriuo kankynė baigsis. Po metų gimė antras sūnus. Susiradau naktinės budėtojos darbą studentų bendrabutyje, kad bent kai kuriomis naktimis išvengčiau kankynės. O klausydamasi kaimynių, bendradarbių pokštų, negalėjau atsistebėti vienu dalyku: nejaugi yra moterų, kurioms tai patinka?!

 

Pastebėjau, kad skausmą ištveriu lengviau, jeigu būnu šiek kiek išgėrusi. Virtuvės spintelėje už maišelių su kruopomis laikiau butelį degtinės, iš kurio įpratau prieš miegą gurkštelėti. Remigijui parnešdavau alaus, į kurį įmaišiusi degtinės, kartais iš tiesų pasisekdavo – jis užmigdavo ant sofos prie įjungto televizoriaus, o aš iki pat ryto turėdavau ramybę.

 

Degtinės butelis ištuštėdavo vis greičiau. Remigijui prasidėjo nemalonumai darbe – kažkokios neaiškios istorijos su dingusiomis medžiagomis ir netinkamai atliktais darbais. Manęs neapleido mintis, kad gyvenimas rieda į duobę, tačiau nežinojau, ką daryti. Labiausiai nerimavau dėl vaikų, kurie jau buvo paaugliai. Atrodė, kad jie vengia namų. Puikiai juos supratau, aš pati savo namų vengiau! Kai mirė močiutė ir jos butas atiteko man, nusprendžiau Remigijų palikti. Nebegalėjau daugiau gyventi bijodama kiekvienos artėjančios nakties.

 

Tik po kelerių metų iš baugščios pelytės vėl tapau moterimi. Dabar žinau, kad mano dvylika metų trukęs košmaras, beveik kasnakt pasikartojanti egzekucija, visai nebuvo vedybinė pareiga. Teisininkai tai vadina prievartavimu, ir aš patyriau tai tūkstančius kartų. Tik su dabartiniu gyvenimo draugu atradau, kad vedybinė pareiga yra mylėtis, ir dabar esu iš tų moterų, kurioms tai patinka. Mano buvęs vyras sukiojasi prie šiukšlių konteinerių. Galbūt jo smukimas prasidėjo nuo alaus ir degtinės kokteilių, kuriuos jam maišiau. Bet juk turėjau kaip nors gintis!

 

Gražina