Naujosios Anglijos psichikos tyrimų draugijos įkūrėjai Edas ir Lorraine Warrenai tyrė kraupiausius Šiaurės Amerikos demoniško apsėdimo atvejus. Kol Holivudas istorijas apie vaiduoklius stengėsi paversti populiariais filmais, Edas ir Lorraine išgarsėjo tirdami tikrus įvykius.

 

Tūkstančiai vaiduoklių bylų _methode_times_prod_web_bin_16a0b082-719b-11e9-a116-49ac88679a93

 

Edwardas Warrenas Minney’us gimė 1926 m. Bridžporte. Mažiau nei po metų tame pačiame mieste gimė Lorraine Rita Moran. Pora susituokė 1945 m., o 1951 m. susilaukė dukters Judy. Lorraine pasakodama savo gyvenimo istoriją ne kartą minėjo, kad būdama 7-erių ar 8-erių metų aplink žmones ji matė auras. Kiekvieną kartą bandymai pasakyti apie savo gebėjimus tėvams baigdavosi ginčais. Jie manė, kad mergaitę kamuoja psichikos liga. Tad galiausiai jaunoji Lorraine nustojo dalintis išgyvenimais. Sulaukusi 16-os sutiko būsimą vyrą Edwardą Warreną ir suprato, kad tai yra tas žmogus, kuris ją supras. Pasakojama, kad Edas užaugo namuose, kuriuose nuolat vaidenosi, todėl buvo savamokslis demonologas. Jis nuolat susidurdavo su antgamtiniais reiškiniais. Temperatūra kambaryje staiga nukrisdavo, jis girdėjo žingsnius ir sunkų kvėpavimą. Kai Edas tai papasakojo tėvui, jam pasakė, kad viskas turi logišką paaiškinimą, todėl nėra prasmės imtis tolesnių veiksmų. Antrojo pasaulinio karo metais Edas tarnavo kariniame jūrų laivyne, o grįžęs namo studijavo meną Jeilio meno mokykloje. Pora keliavo po Naująją Angliją bandydama pasipelnyti iš Edo paveikslų, tačiau jiedu dažnai sustodavo vietose, kuriose vaidenosi. Šios vietos padėdavo Edui semtis įkvėpimo naujiems darbams.

 

1952 m. Warrenai įkūrė Naujosios Anglijos psichikos tyrimų draugiją. Savo tyrimų centro rūsyje įsteigė okultizmo muziejų, siaubingai dekoruotą šėtoniškais objektais ir demoniškais artefaktais. Pasak sutuoktinių, per savo karjerą jie ištyrė daugiau nei 10 000 atvejų, padedami gydytojams, slaugytojams, tyrėjams ir policijai. Edas mirė nuo komplikacijų po insulto 2006 m. rugpjūčio 23 d. Lorraine netrukus pasitraukė iš aktyvių tyrimų, tačiau iki savo mirties 2019 m. konsultavo žmones.

 

Nesutramdoma lėlė

 

Okultizmo muziejuje rakinamoje stiklinėje spintoje laikoma lėlė, vardu Annabelle. Ant spintos durų įspėjamasis ženklas „Neatidarykite“. Lėlė gali neatrodyti grėsmingai, bet iš visų muziejaus daiktų daugelis labiausiai bijo būtent šio artefakto. 28-erių slaugytoja, 1968 m. gavusi lėlę dovanų, pastebėjo, kad ji pradėjo keisti pozicijas. Tada slaugytoja ir jos kambario draugė pradėjo rasti pergamentinio popieriaus skiaučių su rašytiniais pranešimais, pavyzdžiui: „Padėk man, padėk mums.“ Lyg tai nebūtų keista, merginos tvirtino savo namuose net neturinčios tokios rūšies popieriaus. Tada lėlė pradėjo rodytis skirtinguose kambariuose ir palikti kraujo pėdsakų. Nežinodamos, ką daryti, abi moterys kreipėsi į demonologus, kurie pasakė, kad lėlę apsėdusi jaunos mergaitės, vardu Annabelle Higgins, dvasia. Edas ir Lorraine susidomėjo šia byla ir susisiekė su moterimis. Įvertinę lėlę padarė išvadą, kad pati lėlė iš tikrųjų nebuvo apsėsta, o manipuliuojama nežmoniškos esybės. Anot jų, lėlės dvasia norėjo turėti žmogišką kūną. Galiausiai nuspręsta lėlę iš namų išvežti. Jiems važiuojant su lėle, kelis kartus sugedo jų automobilio stabdžiai. Jie apipylė lėlę švęstu vandeniu ir automobilio bėdos liovėsi. Parvežta į demonologų namus lėlė toliau vaikščiojo, todėl ją užrakino ir visa tai užtvirtino specialia malda. Tačiau net ir dabar muziejaus lankytojai teigia, kad lėlė ir toliau krečia piktadarystes, netgi gali atkeršyti skeptikams. Pranešama, kad viena netikinčiųjų pora netrukus po apsilankymo muziejuje pateko į motociklo avariją, o išgyvenusioji sakė, kad prieš pat avariją juokėsi iš Annabelle.

 

Perronų šeimos tragedija

 

Po siaubingos lėlės bylos, Edas ir Lorraine sulaukė daugiau kvietimų gelbėti vaiduoklių kamuojamas šeimas. Nors Perronų šeima įkvėpė sukurti filmą „Išvarymas“, tačiau demonologų pora tai matė kaip realią ir siaubingą situaciją. 1971 m. sausį Perronų šeima, Carolyn ir Roger bei penkios jų dukterys, persikėlė į didelę sodybą Harisvilyje, Rodo saloje. Šeima iš karto pastebėjo keistų įvykių, kurie bėgant laikui tik blogėjo. Tai prasidėjo nuo lūžusios šluotos, bet peraugo į piktųjų dvasių persekiojimą. Tyrinėdama namą Carolyn teigė atradusi, kad jis priklausė aštuonioms tos pačios šeimos kartoms. Per tą laiką daugelis mirė paskendę, buvo nužudyti ar pasikorė. Kai demonologai atvyko į Perronų šeimos namus, iškart suprato, kad namuose siautėja piktoji dvasia, vardu Batšeba. Iš tiesų tai buvo moteris satanistė, kaip įtariama, prisidėjusi prie kaimyno vaiko nužudymo. Ji šiame pastate gyveno 1800-aisiais. Pasak vienos iš dukterų, Andrea Perron, šeima namuose susidūrė su keliomis dvasiomis, dėl kurių jų lovos levitavo ir skleidė pūvančios mėsos kvapą. Šeima vengė eiti į rūsį dėl neapsakomo dvoko. „Dalykai, kurie ten vyko, buvo neįtikėtinai bauginantys“, – prisiminė Lorraine. Domonologai šiuose namuose lankėsi gana dažnai, kol gyveno Perronai. Tačiau, skirtingai nei filme, jie neatliko egzorcizmo. Vietoj to jie surengė seansą, kurio metu Carolyn prabilo įvairiausiomis kalbomis, kol ją per kambarį nusviedė dvasios. Sukrėstas seanso ir susirūpinęs dėl žmonos psichinės sveikatos, Rogeris Perronas paprašė demonologų išvykti ir nustoti tirti namą. Pasak Andrea, tik po 9-erių metų šeima pagaliau sutaupė pinigų, kad galėtų išsikraustyti iš siaubą keliančių namų, ir dvasių persekiojimai liovėsi.

 

Amitvilio siaubo byla

 

Nors ir kiti Lorraine ir Edo Warrenų tyrimai intriguojantys, Amitvilio siaubo byla pavertė juos garsiausiais pasaulyje demonologais. 1974 m. lapkričio 23 m. Ronaldas „Butchas“ DeFeo jaunesnysis, vyriausias DeFeo šeimos vaikas, sušaudė visą savo miegančią šeimą. Po šios tragedijos imta kalbėti, kad Amitvilio namą persekiojo piktosios dvasios. 1976 m. George’as ir Kathy Lutzai bei jų du sūnūs persikėlė į šį namą ir netrukus įtikėjo, kad su jais gyvena demoniška dvasia. George’as sakė matęs, kaip žmona virsta 90-mete moterimi ir levitavo virš lovos. Jiedu tvirtino matę iš sienų besiveržiančias gleives, į kiaulę panašią būtybę. Dar labiau išsigando, kai nuo virtuvės stalo nuskriejo į šeimos narius nukreipti peiliai. Šeima po namus vaikščiojo su kryželiais, skaitė Viešpaties maldą, bet nesėkmingai. Galiausiai, neištvėrę įtampos, po 28 dienų pabėgo iš namų. Edas ir Lorraine šiuose namuose apsilankė praėjus 20 dienų po Lutzsų šeimos išvykimo. Anot demonologų, Edas buvo fiziškai nustumtas ant grindų, o Lorraine pajuto didžiulę demoniškos esybės galią. Kartu su savo tyrimų grupe užfiksavo dvasią, mažo berniuko pavidalu sėdinčią ant laiptų. Istorija sulaukė tokio didelio atgarsio, tad visi pradėjo kurti savo sąmokslo teorijas, knygas ir filmus, įskaitant 1979 m. klasikinį filmą „The Amityville Horror“. Nors kai kurie skeptikai mano, kad Lutzsų šeima išgalvojo savo istoriją, pora puikiai išlaikė melo detektoriaus testą. Jų sūnus Danielius prisipažįsta, kad vis dar sapnuoja košmarus apie siaubingus dalykus, kuriuos patyrė šiuose namuose.

 

Hodgsonų šeimos apsėdimas

 

1977 m. rugpjūtį Hodgsonų šeima pranešė apie keistus dalykus, vykstančius jų namuose Enfilde, Anglijoje. Beldimas girdėjosi visame name, todėl Hodgsonai pagalvojo, kad po juos slankioja įsilaužėliai. Iškviesta policija matė, kaip kėdė savaime pakyla ir juda. Vėliau žaidimo kaladėlės skraidė po kambarį, o galiausiai įkaito. Sulankstyti drabužiai krito nuo stalviršių ir skraidė po kambarį. Mirgėjo šviesos, sukosi baldai, o iš tuščių kambarių sklido lojančių šunų garsas. Tada visų nuostabai židinys atitrūko nuo sienos. Būtent šie faktai labiausiai patraukė paranormalių reiškinių tyrėjų iš viso pasaulio dėmesį, įskaitant Warrenus. 1978 m. Enfielde apsilankiusi demonologų pora buvo įsitikinusi, kad tai tikras poltergeisto atvejis. „Tie, kurie kasdien susiduria su antgamtiniais dalykais, žino, kad tokie reiškiniai egzistuoja – dėl to nėra jokių abejonių“, – tirdamas šį įvykį sakė Edas. Praėjus dvejiems metams nuo tyrimo pradžios paslaptinga veikla, žinoma kaip Enfieldo apsėdimas, staiga nutrūko. Tačiau šeima tvirtina, kad nieko nepadarė, kad tai sustabdytų.

 

Nepamatuota skeptikų kritika

   

Demonologų pora paranormalių reiškinių tyrimus atlikdavo nemokamai, pragyvendavo vien iš knygų, filmų teisių, paskaitų ir ekskursijų po muziejų. Remiantis 1997 m. interviu „Connecticut Post“, mokslininkas Steve’as Novella ir tinklalaidės autorius Perry DeAngelis tyrė demonologų poros darbus. Jie suprato, kad poros teiginiai apie demonus ir vaiduoklius ginčytini, o jie patys, geriausiu atveju, yra beprasmių vaiduokliškų istorijų pasakotojai, o blogiausiu – pavojingi sukčiai. Buvo peržiūrėti Warrenų turimi dvasių ir vaiduoklių įrodymai, vaizdo įrašai. Skeptikų išvada negailestinga – viskas melas. Straipsnyje „The Sydney Morning Herald“, kuriame nagrinėta, ar antgamtiniai filmai tikrai grįsti realiais įvykiais, šis tyrimas buvo naudojamas kaip šaltinis.

 

Autorius Monika Budnikienė