Indijos mitologija unikali tuo, kad moteriška energija yra lygiavertė, o gal net galingesnė nei vyriškos lyties dievybių. Dieviškąją trejybę sudaro Brahma, Višnus ir Šiva, moterišką – Lakšmė, Sarasvatė ir Durga. Kiekviena iš jų įkūnija skirtingus energijos srautus. Lakšmė – tai laimės, likimo deivė, Sarasvatė – žinių, o Durga – naikinimo, destrukcijos deivė. Ko gero, visos šios trys induistų deivės ir įkūnija tai, kokia yra ar turėtų būti ideali moteris.

 

trys moterys

Klaidinga būtų teigti, kad ideali moteris yra nepriekaištinga ir miela, visada suprantanti ir atleidžianti. Pamiršus bent vieną jos asmenybės dalį, atsiranda daug problemų tiek jai pačiai, tiek mylimiems ir artimiems žmonėms. Vedose moteriška energiją sudaro trys elementai, vadinami trijų deivių vardais.

 

Kai didelis dėmesys skiriamas žinioms ir kūrybingumui, suaktyvinama indų deivės Sarasvatės energetika. Mene ir literatūroje ji dažnai vaizduojama sėdinti ant akmens. Akmuo simbolizuoja žinias arba tai, kas visada išlieka. Ji moko iš gyvenimo pasiimti visa, kas teigiama ir paleisti tai, kad neigiama. Deivė Sarasvatė taip pat yra menų, muzikos ir kitų mokslo šakų globėja. Tikima, kad iš deivės Sarasvatės atsirado išmintingosios indų religinės vedos. Sarasvatė – tai absoliuti tiesa. Jos spalva balta, simbolizuojanti sielos ir kūno tyrumą.

 

Meilę, rūpestį, šeimos gerovę (tiek materialinę, tiek nematerialią) atstovauja ir šeimos vyrus įkvepia atlikti žygdarbius deivė Lakšmė. Ji dažniausiai vaizduojama sėdinti ant lotoso vandenyje. Lotosas – stabilumo elementas – papildo vandenį – nuolatinio judėjimo elementą. Lotosas – tai nepaprastas vandens augalas, kuris net pačiame purviniausiame vandens telkinyje, išlieka švarus ir be jokių teršalų. Jis moko, kad eiti per gyvenimą galima taip, kad net pėdos nesusiteptų. Plačiąją prasme tai mokėjimas gyventi pagal dvasinius principus. Lakšmė moko ne tik, kaip įgyti turtą, bet ir jį išsaugoti. Kartais indų mitologijoje Lakšmė būdavo vaizduojama kaip nakties iš išminties paukštis pelėda.

 

Apie mistinę deivės Durgos energiją kalbama retai. Neretai ji atrodo nepriimtina žmonėms, išauklėtiems taip, kad gyvenimą reikia paskirti aukojimuisi dėl kitų. Durga – drąsos ir stiprybės deivė, kuri gyvena kiekvienoje dailiosios lyties atstovėje. Tačiau dažnai klaidingai manoma, kad tai vyriška savybė, todėl neleidžiama jai atsiskleisti. Galima būtų teigti, kad tai tamsioji sielos pusė, bet nepaisant to, labai būtina tikrajam moteriškumui. Durgos energija padeda apsisaugoti nuo visokiausio blogio. Durgos energiją galima palyginti su kopimu į aukštą kalną – tam reikia labai daug pozityvios energijos, kad nenugalėtų neigiamos jėgos. Deivė mene ir literatūroje vaizduojama jojanti ant liūto su daug rankų, vienoje iš jų ji laiko kilpą, kitoje – dyglį, trečioje – kardą, ketvirtoje – šventąjį raštą ir t. t. Toks įvaizdis demonstruoja, kad deivė gali įveikti bet kokias jos kelyje pasitaikiusias kliūtis.

 

Kuo vyriška jėga skiriasi nuo moteriškos pagal indų vedas? Vyriška energija – tai konkurencija, kova, žemių užkariavimas ir lyderystė. Vyriška energija visada nukreipta į išorinį pasaulį. Vyras saugo mylimus žmones, yra pasiruošęs kalnus nuversti dėl jų. Moteriška Durgos energija – tai savigyna, išsigelbėjimas iš nepatogių situacijų, savisaugos jausmas. Moteriška energija visada nukreipta į vidinį pasaulį. Globodama vaikus moteris atranda save. Patekusi į pavojų, ji nebijo greitai ir teisingai reaguoti, kad apgintų save, vaikus ir nuosavybę. Tikriausiai todėl yra sakoma, kad kiekviena moteris, kai jos vaikas patenka į pavojų, tampa tigre, kuri pasiruošusi jį apginti ir apsaugoti bet kokia kaina. Istoriškai ši moterų savybė padėjo išlikti žmonijai. Motinos instinktyvus rūpinimasis padėdavo pačioms išsaugoti savo gyvybę, bet ir išgelbėti nuo pražūties savo vaikus, kai netekdavo šeimos maitintojo, kai neužaugdavo derlius, kildavo karai ir badmečiai.