Teku per gyvenimą kaip upė

Vieną populiariausių – Medos iš serialo „Moterys meluoja geriau“ – vaidmenį sukūrusi Inga Norkutė šiuo metu daugiausia dėmesio skiria darbui Valstybiniame Šiaulių dramos teatre, kur ne tik vaidina, bet ir režisuoja spektaklius. Talentingos moters veiklas papildo dramos pamokos vaikams Šiaulių kultūros centre. Inga pasakoja, kad visos šios veiklos ją praturtina įvairiapuse patirtimi ir susilieja į bendrą meilę – vaidinti.

Inga Norkutė, TV3 archyvo nuotrauka.

KOKIE darbai iki šiol jums buvo reikšmingiausi?

Negalėčiau išskirti. Kad ir kiek patirties būtum sukaupęs, kiekvieną darbą, vaidmenį, projektą pradedi nuo nulio. Turi daug ruoštis ir dirbti, kad viskas pavyktų gerai, kad nenuviltum žiūrovų, darbdavių ir pačios savęs. Svarbiausia, žinoma, nenuvilti žiūrovų.

AR dar jaudinatės eidama į sceną?

Kiekvieną kartą jaudulys tas pats, bet su metais neliko baimės.

KAIP jaučiatės, jei kažkas nepasiseka?

Nesėkmės gimdo sėkmę. Pasitaiko momentų, kai ne viskas pavyksta, bet išsisukti iš situacijos padeda patirtis, gebėjimas improvizuoti. Nebūna, kad išsigąsti ir nežinai, ką daryti (šypteli). Be to, žiūriu filosofiškai: galbūt tai, kas neįvyko, ir neturėjo įvykti? Darbas teatre ir kine skiriasi tuo, kad teatre gali pakartoti, jei kažkas nepavyksta, patobulėti kitam spektakliui, o kine – užfiksavo, sumontavo ir viskas.

KADA įdomiau vaidinti – kai personažas artimas ar visiškai kitoks?

Kiekvieną personažą paverti artimu perprasdamas jo psichologiją, elgesį, mintis, įpročius. Visiškai apsivelki kaip rūbą ir nebebūni Inga, gyveni kitokį gyvenimą. Tuo ši profesija labai žavi, kad gali laisvai pasislėpti personaže ir daryti stebuklus – per savo organiką „apgauti“ žiūrovą.

AR nesudėtinga tapti neigiamu personažu?

Kaip minėjau, kiekvieną personažą paverti artimu. Turiu suprasti ir pateisinti, kodėl jis taip elgiasi, nors elgesys prieštarauja mano pačios asmenybei. Turiu pagrįsti jo meiles, klaidas, tikslus, nesvarbu, ar vaidinčiau žudikę, ar įsimylėjusią kvaišę. Tai tikrai reikalauja nemažai psichologijos žinių. Tiesa, aktoriai turime žinoti visų profesijų ypatumus, kad tinkamai atliktume jų atstovų vaidmenis.

AR aktorystėje įgyjami įgūdžiai praverčia asmeniniame gyvenime?

Netaikau aktorinių dalykų kasdienybėje. Esu Inga Norkutė ir gyvenu savo gyvenimą. Nesinaudoju tuo, kad galiu greitai pravirkti ar pan. Aktoriaus darbe daug psichologijos, taip pat dėl savo profesijos tapau labai pastabi tiek aplinkai, tiek kitiems žmonėms.

KAS jūsų veiklose yra didžiausi iššūkiai?

Iššūkiai būna tada, kai per trumpą laiką reikia išmokti kažką, ko visiškai nemoki. Pavyzdžiui, man būtų didelis iššūkis, jei pakviestų Latvijoje atlikti pagrindinį vaidmenį ir reikėtų išmokti latvių kalbą. Arba į mūsų dramos teatrą atvažiuotų režisierius statyti judesio spektaklio, kuriam per du mėnesius tektų išmokti akrobatikos ar šokio.

GAL turite ritualų, kuriuos atliekate eidama į sceną?

Niekada neprašau Dievo, kad pasisektų, nes jis visada šalia. Jei sąžiningai ir nuoširdžiai dirbi savo darbą, jis visuomet šalia ir padeda. Namuose atlieku rytinį ritualą – rankose laikydama rožantėlį kiekvieną dieną padėkoju už viską.

AR jums reikalinga pabūti visai vienai?

Dažnai pabūnu viena. Net dideliame būryje žmonių sugebu tai padaryti. Kiekvienam reikia pabūti tik su savimi, pailsėti. Nuolat bėgi, leki, daug darai dėl kitų, daug savęs išdalini aplinkiniams, tad reikia pabūti ir vienam.

KAIP atrodo jūsų laikas sau?

Visiška tyla. Erdvė pastebėti ir pasidžiaugti tuo, ką turi, nepamiršti artimų žmonių. Laikas sau nėra apie tai, kad visi turi palikti ramybėje. Vienumoje prisimenu, ką turiu pasveikinti su gimtadieniu, ko seniai klausiau „kaip gyveni?“. Taip pat pabuvimas su šunimi, kuriam irgi reikia dėmesio. Vienatvė man padeda susidėlioti, ko nepadariau dėl kitų.

AR sutiktumėte, kad žmogui nebūtina ieškoti antrosios pusės, jog jaustųsi visavertis?

Manau, kiekvienam žmogui ir kiekvienu gyvenimo etapu skirtingai. Pasitaiko situacijų, kai pajaučiu, kad gal reikia vyro ar draugo. Pavyzdžiui, kai draugų pora ar šeima pakviečia per didžiąsias šventes į svečius. Atrodo, būtų fainiau ateiti ne vienai. Laikausi principo – turi būti puiki harmonija arba geriau nereikia nieko. Seniau galbūt buvo nepatogu prieš kitus, kad esu viena, o dabar man nesvarbu, ką žmonės pasakys.

AR su amžiumi ateina toks pasitikėjimas?

Norėčiau akcentuoti ne metus, bet patirtį. Tiesiog su laiku nekreipi dėmesio į tai, ką pasakys žmonės, nesivaikai jokių madų. Man visai nesvarbu, ar madingais baldais apstatyti mano namai, ar esu apsirengusi pagal naujausias mados tendencijas. Tai mano erdvė, mano gyvenimas. Svarbiausia, kad man būtų patogu, kad gerai jausčiausi. Taip pat man nesvarbu kito žmogaus buitis, svarbūs jo darbai, veiksmai, o svarbiausia – ar jis laimingas.

KOKIE žmonės žavi?

Mane žavi visi žmonės: ir tie, kurie manęs nekenčia, ir tie, kurie myli. Jei visi mylėtų, nebūtų harmonijos, todėl turi būti kažkas, kas nekenčia. Man bet koks žmogus įdomus, su unikaliomis savybėms, su (ne)sąmonėmis. Aš kaip upė: jei man kažkas kliudo, apteku aplink kliūtį ir ramiai vingiuoju toliau. Per daug nieko nesureikšminu, tiesiog gyvenu.

KO norėtumėte išmokti?

Norėčiau mokėti daugiau kalbų. Nežinau, ko vis pritrūksta – ryžto ar laiko. Tikriausiai, jei labai norėčiau, tai ir laiko atrasčiau, bet vis kažkas sulaiko. Save dėl to pabaru.

KAS jūsų gyvenime buvo svarbiausias mokytojas?

Klaidos ir laikas.

KAIP sekasi žinias ir patirtį perduoti jaunajai kartai?

Šis darbas gražiai papildo kitas mano veiklas. Dirbdama su vaikais supratau vieną svarbų dalyką – kad nuoširdžiai jiems linkiu gerų tėvų ir gerų pedagogų. Labai norėtųsi, kad suaugusieji suprastų, jog reikia ne auklėti vaikus, bet juos auginti. Ne reikalauti iš vaikų, bet jiems duoti.

KAS įkvepia gyventi, kurti?

Gamta, besikeičiantys metų laikai, humoro jausmas, gebėjimas pasijuokti iš savęs. Taip pat pastabumas viskam, kas vyksta aplink. Nieko pernelyg nesureikšminu. Matau, kvėpuoju, einu, girdžiu, liečiu… Ko daugiau reikia?

Autorius Laima Samulė