Aurimo Valujavičiaus kelionę per Atlanto vandenyną irkline valtimi visa Lietuva sekė 120 dienų. Sėkmingai žygį įveikusį keliautoją sveikina žinomi visuomenės veikėjai ir net šalies prezidentas, o pakalbinti bando visi žiniasklaidos atstovai. Kaip visada kuklus Aurimas prisipažįsta tikėjęs sulaukti dėmesio, bet kiek mažiau.

 
Aurimas Valujavičius, Vytauto Dranginio_nuotrauka.

Aurimas Valujavičius, Vytauto Dranginio nuotrauka.

 

Aurimai, kaip sekasi susitvarkyti su padidėjusiu dėmesiu?

   

Dėmesys man nėra nauja, tačiau jo tikrai daugiau, nei grįžus iš ankstesnių kelionių. Susitvarkau, bet mažai laiko lieka sau pačiam, dėl to nelabai spėju atlikti kai kurių darbų, reikalų. Tačiau pamažu jis atslūgs, viskas grįš į savo vėžes.

 

Papasakokite, kokias jausmų karuseles išgyvenote net 120 dienų trukusioje kelionėje?

 

Iš pradžių buvo keista pati Atlanto aplinka, jaučiausi joje tarsi svetimkūnis. Viskas nauja, neįprasta, nečiupinėta. Paskui per tris keturias savaites pripratau, susiformavo rutina – kada keltis, kiek irkluoti, kada valgyti ir miegoti. Po kurio laiko tapo lengviau, bet adaptacija – tiek fizinė, tiek psichologinė – truko ilgiau nei anksčiau, kai leidausi į keliones dviračiu ar baidare.

 

Ar niekada nesigailėjote pradėjęs tokią ilgą kelionę?

 

Ne, nieko panašaus. Perplaukti Atlanto vandenyną irkline valtimi buvo mano svajonė. Žinojau, ką noriu padaryti ir net nekilo tokios minties, kad galėčiau nebaigti kelionės ar apsisukti atgal. Juolab ir galimybės tokios nebuvo: plauki ten, kur neša srovė – Majamio link, kitaip statysi savo gyvybę į pavojų.

 

Ar buvote rimtai išsigandęs, pakliuvęs į pavojų?

 

Netrūko visokių situacijų. Lūžo vienas irklas, tai buvo nemažas šokas, taip pat banguojant išvirtau iš valties. Bet Atlante nėra kada panikuoti, turi viską vertinti šaltu protu ir imtis veiksmų, kaip išspręsti situaciją. Tuo ši kelionė labiausiai skiriasi nuo bet kurios žemyne – vandenyne viskas priklauso tik nuo paties, pagalbos iš šalies nesulauksi, irklo servise nepasitaisysi. Viską reikia apgalvoti iš anksto dar prieš kelionę, o kilusius netikėtumus vertinti šaltakraujiškai.

 

Iš prigimties esate šalto, loginio mąstymo žmogus?

 

Tikrai nesu karštakošis (šypsosi). Mėgstu viską vertinti kritiškai ir būti viskam pasiruošęs. Žinoma, visiškai visko numatyti ir viskam pasiruošti neįmanoma, o tai, kam nebuvai pasiruošęs, vėliau virsta kelionės prieskoniais.

 

Kai už viską kelionėse visuomet esate atsakingas pats, vėliau nekyla sunkumų pasitikėti kitais?

 

Man tikrai sunku pasitikėti kitais. Manau, daug tiesos yra posakyje „niekas geriau nepadarys už tave patį“. Grįžęs po kelionės niekam neduodu atsakinėti į el. laiškus. Viską skaitau ir atrašau pats arba neatrašau, nes nespėju (šypteli). Mėgstu kontroliuoti padėtį ir žinoti, kad viskas priklauso nuo manęs, o ne nuo kito žmogaus.

 

Kokie įvykiai vandenyne labiausiai pradžiugino?

 

Turbūt šilčiausi momentai matant laukinę gamtą: šokinėjančius delfinus, nardančius banginius, vandenyje sklendžiančias medūzas, plaukiojančius ryklius. Gamta, kuri nenuspėjama, kurios negali sukontroliuoti, labiausiai nustebina ir suteikia daug džiaugsmo. Nemažai teko pabendrauti su paukščiais, kurie lydėjo visą kelionę. Kai kada juos ir pavaikiau, kad nedergtų įrangos.

 

Lengvesnė kelionės pradžia ar pabaiga, kodėl?

 

Kelionės pradžioje buvo sunku susitvarkyti psichologiškai, įsivažiuoti į rutiną. Kita vertus, fiziškai buvau stipresnis, prikaupęs jėgų, nesudeginęs lašinio. Kelionės pabaigoje pasilpau fiziškai, bet psichologiškai jau daug patyriau, pažinau Atlantą, išmokau, kaip jame elgtis. Sakyčiau, pabaiga lengvesnė nei pradžia.

 

Atskleiskite, kaip atrodė įprasta diena valtyje?

 

Keldavausi 5–6 val. ryto. Pavalgydavau pusryčius, įsijungdavau palydovinį internetą, paskaitinėdavau, atrašydavau į žinutes, pasižiūrėdavau vėją, bangas, nusistatydavau kursą, įsijungdavau muziką (kolonėlę arba ausinėse) ir čiupdavau irklus. Kas kiek laiko atsistodavau pasimankštinti, išsitiesti. Jei pamatydavau ką nors įdomaus, užfiksuodavau dokumentiniam filmui. Paskui papietaudavau ir priguldavau pusvalandį pamiegoti vadinamojo powernap. Porą valandų, kol karščiausia, ilsėdavausi pakeitęs poziciją, nes labai berdavo sėdmenis. Paskui grįždavau prie irklų ir irkluodavau iki 22 val. (tikslas buvo per dieną irkluoti 12–14 val.). Pavalgydavau vakarienę ir jau naktis – žvaigždės, mėnulis, romantika. Jei liūdna, skambindavau draugams, klausydavau muzikos. Apie 24 val. eidavau miegoti nusistatęs autopilotą, kad nepakistų kursas. Taip ir bėgo dienos.

 

Ką valgėte ir gėrėte kelionės metu?

 

Didžiąją maisto dalį sudarė šiltu arba šaltu vandeniu užpilami turistiniai daviniai, o papildomas kalorijas rinkau iš batonėlių, riešutų sviesto, džiovintų vaisių ir riešutų, vytintos jautienos. Žodžiu, visko, kas negenda. Taip pat vartojau maisto papildus su mikroelementais, nes irkluodamas daug prakaitavau, todėl reikėjo pagalbos organizmui atsigauti. Geriamąjį vandenį ėmiau iš gėlintuvo, kabinamo po valtimi. Kas antrą arba kas trečią dieną išsigėlindavau po 15 litrų vandens. Atlanto vanduo visai skanus, bet trūkumas tas, kad niekada negalėjau normaliai atsigaivinti, nes vandenyno paviršiuje vandens temperatūra siekė 26–27 laipsnius.

 

Kokio maisto pasiilgote labiausiai? Ką pirmiausia suvalgėte perplaukęs vandenyną?

 

Pasiilgau visko, ko neturėjau valtyje. Iš pradžių labai norėjau šaltibarščių ir apie tai pasakojau sekėjams, paskui buvo nebesvarbu. Visgi Amerikos lietuviai man pagamino šaltibarščių, tai pirmasis maistas krante.

 

Kada atėjo tikrasis suvokimas, kokį žygdarbį atlikote?

 

Visąlaik žinojau šios kelionės svorį. Visada suvokiau, ką dariau. Aišku, kartais būna momentų, kai visai nesureikšminu, o kartais pagalvoju, kad tikrai buvo rimta kelionė, įveiktas didelis atstumas. Jau prieš kelionę žinojau, kad bus reikalų, daugybė pasiruošimo klausimų. Iš anksto viskam atsakingai ruošiausi, kad nereikėtų paskutinę minutę. Manau, didelė dalis sėkmės – būtent tinkamai atlikti namų darbai. Skyriau laiko svajonei įgyvendinti, nes niekas per vieną naktį nepasidaro.

 

Papasakokite daugiau, kaip ruošėtės tokio masto žygiui?

 

Kelionei per Atlanto vandenyną skirtą valtį nusipirkau 2021 m. rudenį, o nuo 2022-ųjų liepos intensyviai ruošiausi – keičiau mitybą, treniravausi Kauno mariose ir Baltijos jūroje. Pasiruošimas buvo išskirtinis ta prasme, kad reikėjo ne mesti svorį, bet kaip tik maitintis kuo kaloringiau, nes irkluojant per Atlantą kasdien teks deginti kalorijas. Kiti per Atlantą plaukę keliautojai pasakojo, kad kelionės metu numetė 7–10 kg, grįžo išsekę. Taigi, planas buvo per dieną suvartoti kuo daugiau kalorijų, kad turėčiau iš ko mesti kilogramus.

 

Ar tiek laiko kasdien irklavus dabar netrūksta fizinio krūvio? O gal apskritai pasiilgote vandenyno?

 

Sporto šiek tiek pasiilgau, tik dabar salei nelieka laiko, bet pasportuosiu vėliau – nieko baisaus. Atlanto vandenynui jaučiu tik geras emocijas, švelnią nostalgiją. Esu dėkingas jam, kad suteikė galimybę nuirkluoti.

 

Jūsų žygis sulaukė ir užsienio žiniasklaidos dėmesio…

 

Taip, ir sakyčiau, kad amerikiečiai reagavo emocionaliai, užsivedę. Na, iš tiesų nekasdienis įvykis, kai į tavo kraštą svetimšalis atplaukia irkline valtimi per visą Atlantą. Jie siekė išsiaiškinti, kas ir kodėl. Buvo smagu sulaukti dėmesio iš užsienio žiniasklaidos.

 

Lietuvoje ypatingai buvote sutiktas ne tik oro uoste, bet ir gimtajame Kaune. Ar tikėjotės?

 

Nuojauta buvo, kad tautiečiai gražiai pasitiks. Tiesa, nemaniau, kad pasiklausyti mano pasakojimo susirinks pilna Kauno sporto halė. Tikrai faina.

 

Ar sutiktumėte, kad kiekviena ankstesnė kelionė buvo savotiškas pasiruošimas šiam žygiui?

 

Sunku pasakyti, nes ši kelionė – išskirtinė, jūrinė. Gal plaukimas baidare per Dunojų kažkiek prisidėjo, bet visos kelionės labiau vertingos ne dėl specifinių žinių ar įgūdžių, bet savęs pažinimo. Leisdamasis valtimi per Atlantą jau žinojau, kiek galiu save spausti, kiek poilsio man reikia. Tai padėjo susikurti rutiną.

 

Jūsų kelionė virs dokumentiniu filmu. Kaip kilo ši mintis?

 

Tai sugalvojau dėl kelių priežasčių. Visų pirma, mano kelionės nepavyktų užfiksuoti vaizdo tinklaraščiu, nes ji per daug monotoniška – kasdienis irklavimas. Antra, norėjosi stipriau paminėti plaukimą ir jo sąsają su S. Dariaus ir S. Girėno legendinio skrydžio per Atlantą 90-uoju jubiliejumi. Pamaniau, kad dokumentinis filmas bus tinkamesnis formatas ir pasieks didesnę visuomenės dalį. Filme bus pasakojama apie valties pirkimą, ruošimąsi kelionei, taip pat sudėti keliavimo kadrai. Viskas nuo pradžios iki galo, ką reikia praeiti ir ką daryti. Toks pusiau dokumentinis, pusiau mokomasis filmas kitiems keliautojams.

 

Kokie tolesni planai, kur keliausite?

 

Minčių jau turiu, bet dar reikia planavimo. Iki Naujųjų metų būsiu Lietuvoje, padirbėsiu prie dokumentinio filmo, kurį pristatysime kitų metų sausį. Laukia daug įvairių susitikimų. Be to, ruošiuosi pasistatyti plaukiojantį namuką ant vandens. Projektų yra ir, manau, laikas iki kitos kelionės greitai prabėgs.

 

Autorius Laima Samulė