Svarbu bent truputėlį tikėti stebuklais

Jelena Simonova šiandien pažįstama kaip filosofijos daktarė ir ragana. Visgi kadaise ji buvo tik maža negalios užklupta mergaitė, bandanti atrasti vidinę stiprybę ir įsitvirtinti iššūkių kupiname pasaulyje. Moteris įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus įgalintas pats rinktis savo gyvenimą, ir viskas prasideda nuo vidinio pasaulio – nusiteikimų, jausmų, minčių… Su Jelena kalbamės apie tai, kas lengvai neapčiuopiama, bet aktualu kiekvienam.

Jelena Simonova, asm. archyvo nuotrauka

Tiesa, kad galios suvokimas kartais prasideda nuo negalios?

Mano savotiškas atskaitos taškas yra dar gilioje vaikystėje diagnozuotas kairės pusės cerebrinis paralyžius. Dėl to pradinėse klasėse teko daug laiko praleisti gydymo įstaigose. Prireikė daug valios pastangų ne tik sustiprėti, išmokti vaikščioti, bet apskritai būti šiame pasaulyje kitaip nei dauguma žmonių. Kitaip jausti, kitaip matyti…

Tyliai stebėdavau sveikų vaikų bendravimą, žaidimus ir smėlio dėžėse besirutuliuojančius jų kuriamus gyvenimiškus siužetus. Beveik niekada nemėginau tapti džiaugsmingai klykaujančių vaikų žaidimų dalyve, nes jie, nors ir nepiktybiškai, visgi nedviprasmiškai leisdavo suprasti, jog kiek sunkiau bei kiek neįprastai judanti mergaitė nėra jų pasaulio dalis. Galbūt todėl nuo ankstyvos vaikystės turėjau savo pasaulį, kuriame buvo kitokių komunikacijos apraiškų. Man patikdavo sugalvoti prie smėlio dėžės augančioms gėlėms magiškai skambančius vardus. Mintyse prakalbindama jas, taip pat čia pat pro šalį skraidančius gelsvus ir šokoladinius drugelius bei skubančias skruzdėles, vaikiškai, kaip mokėjau, kompensuodavau bendravimo trūkumą.

Pirmieji užkalbėjimai ir ritualai buvo skirti man pačiai. Negėda pripažinti, kad nuo vaikystės svajojau būti ne tik sveika, bet ir graži. Jausdama dėl savo diagnozės ir riboto judėjimo nepakeliamą kaltės jausmą prieš tėvus ir brolį, įsivaizdavau, kad turiu būti pati protingiausia ir geriausia, jog jie galėtų manimi didžiuotis. Dabar nepamenu žodžių, kuriais užkalbėdavau mamos virtas pieniškas ir daržovių sriubas. Galbūt tik intuityviai suprasdama, kas yra moteriškas grožis, kiekvieną kartą vaizduotėje virš sriubos dubenėlio sukurdavau šviesos rutuliuką ir kartojau nežinia iš kur mano galvoje atsiradusias įmantrias sveikatos ir grožio užkalbėjimų eiles… Puikiai atsimenu, kaip begalinis tikėjimas tų žodžių galia paprastą sriubą paversdavo grožio eliksyru ar stebuklingu valgiu, kurį privalėjau suvalgyti. Kiekvienam anksčiau ar vėliau atsiveria galimybė bent prisiliesti prie prasmės, kurią slepia tampriai persipynusios žmogiškų patirčių priešybės: be sąstingio nebūna judėjimo, be ligos ir beviltiškumo nebūna vilties ir stebuklo, be žodžio ir minties – pasaulio…

Nepozicionuoju savęs kaip tarpininkės tarp įprasto bei racionaliai nepaaiškinamo, subtiliojo pasaulio. Mėgindama paaiškinti savo gyvenimiškos situacijos kitoniškumą ir pirmines priežastis to, ką šiandien darau, manau, jog galimai dėl CNS ir smegenų pažeidimo, kuris įvyko man gimus. Buvo sutrikęs fiziologinis vystymasis, bet lyg kompensacinis mechanizmas aktyvavosi kitos smegenų funkcijos, kurios šiai dienai nėra pažintos arba moksliškai paaiškintos. Esu tikra, jog šios funkcijos, paslėptos arba išreikštos, būdingos visiems žmonėms. Ir čia nėra mistikos. Taip jau yra, jog žmogus yra amžina mįslė. Bent dalis žmogiškos prigimties lieka iracionali ir nepagaunama, tad niekada neišsiskleidžia visiškai, net pasitelkus visas įmanomas mokslines paradigmas. Ieškodama atsakymų ir prasmių mokiausi muzikos, taip pat studijavau psichologiją ir filosofiją, galiausiai įgijau humanitarinių mokslų srities filosofijos krypties daktaro laipsnį.

Kaip galima išpranašauti ateitį? Ar visgi kuriame likimą savo rankomis?

Daugeliu atvejų susiduriame su kryžkelėmis, kurias lemia vidinės nuostatos, emocijos, nuotaikos ir mintys. Tam tikru momentu pasirenkame ir kiekvienas pasirinkimas išprovokuoja pasekmes, kurias galime numatyti, net jeigu jos nėra akivaizdžios arba logiškai išplaukiančios iš tam tikro pasirinkimo. Dar daugiau: gauname nepaprastai daug ženklų, kurie atspindi dominuojančią vidinę būseną bei praneša, kur link ši būsena veda. Mano giliu įsitikinimu, astrologiniai metodai, Taro Arkanų sistema, runos ir kitos mantinės (ateities numatymo) priemonės labiau skirtos tam, kad būtų galima iškelti tam tikras duotybes apie mus pačius į paviršių bei jų pagrindu bent iš dalies valdyti tai, kas su mumis vyksta ir – taip, kurti likimą savo rankomis.

Žmogui iš prigimties suteikta laisva valia atsakingai rinktis, kažką daryti dėl savęs ir artimųjų arba priešingai – pasyviai laukti. Tad apie šimtaprocentinį likimo scenarijų, regis, negali būti kalbos. Aklai nulemtų dalykų mūsų gyvenimuose – tik vienas kitas…

Tai reiškia, kad galime keisti gyvenimo įvykius?

Kiekviena galimybė yra tikimybės banga, turinti savąjį elektromagnetinį lauką. Šiuo atveju pritraukiamos kokybiškai identiškos duotybės. Niūrios mintys ir kraštutinis pesimizmas sukuria atitinkamą būseną ir priverčia sutelkti dėmesį į tai, ko nepageidaujame arba bijome. Ir tuomet paradoksaliu būdu įvyksta būtent tai, ko nenorime, nes nuolatinis galvojimas apie pavojus ir nesėkmes maitina jų išsipildymo galimybę bei galiausiai ištraukia iš galimybių lauko bei materializuoja būtent tai, ko labiausiai norime išvengti. Tik keisdami vidinę būseną (proto nuostatas, mintis ir emocijas) į gera, sukuriame naują elektromagnetinį lauką, kuris pritraukia laimingesnę ir sklandesnę kasdienybę bei pageidaujamų įvykių.

Jeigu savyje turime kažką toksiško, būtinai pritraukiame toksiškus santykius arba kitas toksiškumo apraiškas, pavyzdžiui, darbinėje srityje. Tad pirmiausia išvarome toksiškumą (menką savivertę, polinkį savęs gailėtis ir bausti) iš savęs ir tuomet pagrįstai tikimės atitinkamų permainų.

Jokiu būdu nesu perspausto pozityvumo šalininkė. Manau, kartais reikia mokėti nuoširdžiai liūdėti arba netgi išsiverkti, išjaučiant žmogiškos būties gylį. Tai taip pat mūsų prigimties dalis. Žmogaus būtis balansuoja tarp laimės ir tragizmo… Galiausiai kiekvienas esame čia, kad išmoktume savo pamokas. Todėl tenka susidurti su ribinėmis ir mūsų egzistenciją gerokai sudrebinančiomis situacijomis, kurios išstumia iš įprasto kasdienio bei savaime suprantamo pasaulio bei, griaudamos šį sustabarėjusį savaime suprantamumą, gerokai praplečia suvokimą apie žmogiško gyvenimo trapumą bei baigtinumą, atgręžia į mus pačius. Dažniausiai tik po rimtų ar sukrečiančių išbandymų pradedame iš tikrųjų gyventi ir vertinti kiekvieną akimirką kaip stebuklą bei unikalią, mums skirtą dovaną. Todėl nepaprastai svarbu įsisąmoninti, kad daugeliu atvejų mes patys atsakingi už savo pasirinkimus ir santykį su mūsų pačių gyvenimu. Netgi kritinės situacijos atveju labai daug priklauso nuo mūsų vidinės nuostatos jos atžvilgiu.

Svarbu suprasti: norėdami keisti savo gyvenimą iš esmės arba pritraukti kažką išties gražaus, pirmiausia turime atkurti savyje tą laimingą būseną, lyg tas pokytis ar nuostabus įvykis jau būtų įvykęs. Svarbu bent truputėlį tikėti stebuklais. Emocijos ir protas turi veikti išvien be įtampos bei laukimo. Tuomet mūsų pasikeitusi būsena, sukurdama rezonansą su atitinkamu trokštamu pokyčiu ar įvykiu, jį lyg magnetas pritraukia į gyvenimą. Jeigu mąstymas fiksuojasi ties liūdna praeitimi, sukursime tik tokius įvykius, kurie atkartos praeities dalykus ir vis tokį patį gyvenimą. Neretai patys to nesuvokdami negatyvius dalykus (kaltės jausmą, nepagarbą, pernelyg stiprias emocines reakcijas, skolas bei kt.) paverčiame savotiška gyvenimo norma, nuolat verkšlendami bei tam tikra prasme juos skatindami. Ne tik psichika, bet ir fizinis kūnas ląstelių lygmeniu pripranta prie mūsų puoselėjamų būsenų ir atitinkamai reaguoja. Todėl nepaprastai sveika ir konstruktyvu įsileisti naujas mintis bei aktyviai plėsti patirčių akiratį. Tik tokiu būdu perprogramuodami emocijas, mintis ir galiausiai kitokią vidinę būseną perrašome dabarties ir ateities įvykių scenarijų.

Jelena Simonova, asm. archyvo nuotrauka

Kaip pranašaujame, tarkime, pasitelkę kortas? Ar taip išpranašautus įvykius irgi galima pakeisti?

Kiekvienas kortos traukimas ištraukia iš kvantinio lauko vieną iš tūkstančių galimybių. Būtent tą, kuri šiuo metu atitinka Tavo vidinę būseną. Tai, ką Tu neva atsitiktinai ištrauki, iš tiesų nėra atsitiktinumas, nes Tu lyg magnetukas pritrauki tai, kas atitinka Tave šiame dabarties taške. Ištrauktas simbolis, kad ir kokiai sistemai priklausytų (Taro, Didžiojo Futarko runų ar kt.) parodo, kur Tu šiuo metu esi savo emocijomis bei protu. Beje, vidinę būseną atspindi netgi ląstelės bei cheminiai, endokrininiai bei kiti procesai, vykstantys kūne. Ištrauktas simbolis (pavyzdžiui, korta) taip pat atskleidžia, ką šiuo metu Tavyje dominuojanti vidinė būsena artimiausiu metu pritrauks į Tavo gyvenimą. Jeigu čia ir dabar nekeisi savo vibracijų, būtent tai ir išsipildys.

Taigi dauguma ateities numatymo įrankių atlieka įspėjamąją funkciją. Jie informuoja, ką turėtume koreguoti, kad savo rankomis bei tinkamu nusiteikimu keisdami savo būseną jau dabar, sukurtume savo gyvenime tai, ką norime, bei taptume naujų pozityvesnių įvykių priežastimi. Pasikartosiu: nulemtų įvykių nėra daug mūsų gyvenime. Jų kilmė – už mūsų supratimo ribų. O kartais juos tenka išpranašauti tik todėl, kad jau yra pavėluota. Bet net ir tokiu atveju savo vidinėmis nuostatomis galime sušvelninti tai, kas nutiks, bei kažką bent iš dalies pakeisti.

Kokiais principais vadovaujatės konsultuodama į jus besikreipiančius žmones?

Pirmiausia konsultuoju besikreipiančius su konkrečiais rūpimais klausimais, kurie šiuo metu žmogui yra aktualūs. Neturiu universaliai taikomo šablono, šimtaprocentinio raganiško „know how“, kurį taikyčiau kiekvienu atveju. Daugeliu atvejų nežinau, ką bei kaip pamatysiu. Kiekvienas žmogus nuskaitymo požiūriu yra visiškai unikalus. Kartais tenka skaityti pasitelkus emocinę prizmę bei transformuoti išjaustą turinį į konkrečius įvykius, kuriuos galima išpranašauti. O kartais tenka dirbti su konkrečiais vaizdiniais. Kiekvienas susitikimas su į mane besikreipiančiu žmogumi ir prisilietimas prie jo jautraus beribio pasaulio yra nepakartojamas išsipildymas. Jam neįmanoma iš anksto pasiruošti arba detaliai numatyti, koks jis bus, kokie bus pamatymai, simboliai, šešėliai, paribiai, pojūčiai, galiausiai – atsakymai. Taip jau yra, jog šie išjautimai reikalauja tam tikros vidinės nuostatos. Besiliesdami prie šios iracionalios žmogiškos realybės plotmės kažką svarbaus užčiuopiame tik tuo atveju, jei atsisakome ją vertinti per įprastą loginių priežasčių ir pasekmių ryšių bei dėsnių skalę ir atsiveriame tam suvokimui, besąlygiškam priėmimui bei matymui, kuris, kaip mokė Antuanas de Sent Egziuperi „Mažajame Prince“, įmanomas tik ŠIRDIMI…

Daugeliu atvejų tiesiogiai arba su pagalbinėmis (astrologinėmis, Taro ar kt.) priemonėmis pagaunu būseną, apie kurią čia pasakojau, bei išlukštenu įvykius (aktualių klausimų kontekste), kurie pritraukia (išpranašauja) bei parodo, ką ir kaip galima pakeisti į gera. Kartais toksiško būvio šaknų tenka ieškoti genealoginiame pavelde, vaikystės traumų rezervuare bei kituose negatyviuose įvykiuose. Visa tai galima (svarbu!) įsisąmoninti, bet jokiu būdu negalima užsibūti praeities analizėje. Kad ir kas nutiko praeityje, tikslinga keisti savijautą, įpročius, nuostatas ir pasirinkimus jau šią akimirką dėl dabarties, kuri Tave pagaliau pradės džiuginti, ir gražesnės ateities, kurios priežastimi privalome tapti jau šiandien!

Gal galite rekomenduoti efektyvią praktiką tinkamai vidinei būsenai sukurti, kad būtų lengviau įvykius pakreipti norima linkme?

Prieš gerą dešimtmetį, kai kartais tekdavo pristatyti įvairias raganiškumo pasaulėžiūros paslaptis vienoje ezoterinių mokyklų, nepaprastai patikdavo praktika, kurią atlikdavau kasdien. Be abejo, konsultacijų bei beprotiško užimtumo sūkuryje ir šiandien prie jos sugrįžtu.

Atsiriboju nuo išorinio pasaulio triukšmo, rūpesčių, dirgiklių ir užsimerkiu… Vos sulenktas rankas laikau prieš save, lyg laikyčiau rankose oro balioną. Tarp delnų, atsuktų vienas į kitą, vaizduotėje vizualizuoju švytintį energetinį šviesos kamuoliuką. Išlaikau jį kurį laiką tarp delnų ir pradedu švelniai minkyti, vis labiau jausdama jo tankį, šilumą, tekstūrą, kol jis jutimiškai tampa vis labiau apčiuopiamas, tikras…

Vaizduotėje įdedu į šį energetinį šviesos kamuoliuką mintį, kurią noriu materializuoti, svajonę arba artimiausios ateities konkretaus įvykio viziją. Viską reikėtų vizualizuoti kuo detaliau, spalvingiau, išjaučiant garsus, žodžius, kvapus…

Savo kūnu ir psichine duotimi reikia maksimaliai išjausti, jog tai, apie ką svajojame / galvojame, JAU išsipildė. Nepaprastai svarbu atkurti šį gerą jausmą, kad malonios šilumos banga pripildytų nuo pat kojų pirštų galiukų iki viršugalvio. Pajuskite tai visa esybe, kiekviena kūno ląstele bei emociniu karkasu! Greta išsipildymo jausmo nepaprastai svarbu savyje atkurti ir dėkingumo jausmą, kuris neabejotinai sustiprina vidinį magnetą, pritraukiantį gerus dalykus.

Galiausiai šį energetinį šviesos kamuoliuką, pripildytą svajone, su dėkingumu reikia paleisti į Visatą. Galima pasakyti: „Kaip Danguje, taip ir Žemėje. Viskas išsipildė. TEBŪNIE TAIP!“

Autorius Jūratė Survilė