Balandžio 23 dieną minimos Jurginės, šv. Jurgio arba Jorės diena. Pagoniškos baltų gentys garbino pavasario žalumos dievą Jorę. Nuo šios dienos gamta atgydavo, Žemė jau pakankamai įšildavo, todėl šventė žymėjo pavasario darbų, sėjos pradžią.

 

Baltai Jorę vaizdavo kaip grakštų ir linksmą jaunikaitį su varpų vainiku ant galvos. Jorė lietuvių mitologijoje dar vadinamas Trimpa, Patrimpa, Potrimpa, Drimba. Jorė – pavasario, laimės, ramybės, gausos dievas, gyvulių, oro ir javų globėjas.

 

Įvedus krikščionybę, Jorės diena sutapatinta su šv. Jurgio diena, Jurginėmis, tačiau ir tada išliko tikėjimas, kad nutirpus sniegui ir ledams, laukuose pasirodo Jorė. Jeigu pavasaris lietingas, sakydavo, kad atėjo šlapjurgis, jei būdavo sausa – sausjurgis.

 

Manoma, kad šv. Jurgis buvo romėnų karys. Legendose pasakojama, kad šv. Jurgis ietimi persmeigė slibiną Selenės mieste Libijoje ir išgelbėjo princesės gyvybę. Palestinoje ant šv. Jurgio kapo buvo pastatyta bažnyčia, į kurią keliaudavo piligrimai jau nuo IV amžiaus.

 

Šv. Jurgis tapo daugelio miestų ir valstybių globėju: Anglijos, Katalonijos, Aragonijos, Gruzijos, Lietuvos, Portugalijos, Ligūrijos, Genujos, Venecijos. Lietuvoje šv. Jurgis laikomas antruoju globėju po šv. Kazimiero. Šventasis – arklių ir visų kitų gyvulių globėjas, saugantis juos nuo visų ligų.

 

Šią dieną lietuviai ypatingą dėmesį skirdavo arkliams. Tą dieną dirbti su arkliais būdavo griežtai draudžiama. Tekant saulei arklius nuprausdavo, pirmą kartą šį pavasarį išgindavo iš tvarto visus gyvulius, smilkydavo verbomis ir kitomis apeiginėmis žolių puokštėmis, atlikdavo kitus ritualus.