Suomių rašytojas Tommi Kinnunenas: „Kas tą laikotarpį išgyveno, paslaptį nusinešė į kapus“

Buvo laikas, kai suomių rašytoją Tommi Kinnuneną literatūros kritikai kaltino tuo, kad savo romanuose jis rašo tik apie silpnus vyrus ir vyrus homoseksualus. Lyg atsakydamas į kritiką rašytojas sukūrė romaną, kuriame veikia tik moterys. Moterys ir karas yra svarbiausia neseniai lietuvių kalba pasirodžiusio romano „Nesakė, kad gailisi“ tema. 

 

 

Fotografas - Joonas Brandt

 

Istorija, kurią pasakoja lietuvių skaitytojams iš ankstesnių romanų „Namas kryžkelėje“ ir „Šviesa tavo akyse“ pažįstamas rašytojas, prasideda Norvegijos jūros pakrantėje. Čia Suomijos sieną peržengia iš Norvegijoje įrengtos nacių stovyklos grįžtančios penkios suomių moterys. Visų jų galvos skustos plikai – tai ženklas, kad moterys bendradarbiavo su naciais.

 

Keliaudamos per Laplandiją, paguodą jos randa viena kitos draugijoje. Moterys supranta, kad bent kažkuo yra panašios ir nėra visiškai vienos. Apleistame kraštovaizdyje jos turi daug laiko pagalvoti, prisiminti ir apmąstyti savo pasirinkimus. Vokiečiams nebereikalingos, šios moterys nėra tikros, ar bus reikalingos namuose.

 

„Suomijoje ši tema ilgus metus buvo nutylima“, – sako knygos autorius, 2020-aisiais už savo romaną gavęs literatūrinę skaitytojų „Finlandia“ premiją. Į lietuvių kalbą romaną išvertė Aida Krilavičienė, išleido leidykla „Alma littera“.

 

Rašytojas Tommi Kinnunenasatsakė į žurnalistės Laisvės Radzevičienės klausimus.

 

Pastaruoju metu rašytojai savo knygose daug kalba apie karą. Ar šis kalbėjimas yra tarsi misija – neleisti, kad karai pasimirštų? 

 

Kai gimiau, paskutinis Suomijos karas, Laplandijos karas, buvo pasibaigęs vos prieš 28 metus. Vaikystėje vis dar pastebėdavau jo paliktus randus – gamtoje mačiau apkasus ir bunkerius. Kai persikėliau gyventi į Pietų Suomiją, supratau, kad niekas ten nežino to, kas vyko Šiaurės Suomijoje. Pasakoti žmonėms apie jų pačių istoriją yra svarbu.

 

Moterys ir naciai yra slidi, pavojinga tema. Sakėte, apie tai Suomijoje daug nekalbama. Kaip atradote šią temą, kur apie tokias moteris išgirdote pirmą kartą?

 

Apie šias moteris sužinojau Kūsame, kur gyveno mano prosenelė. 1945 metais ji buvo nusisamdžiusi devyniolikmetę namų tvarkytoją, kuri tariamai į Suomiją atkeliavo pėsčiomis iš Norvegijos. Šia tema buvo parašyta viena knyga, ją išleido XX amžiaus 9-ojo dešimtmečio pradžioje. Paaiškėjo, kad rasti daugiau informacijos yra labai sudėtinga. Tie, kas tą laikotarpį išgyveno, tylėjo ir nusinešė paslaptis į kapus.

 

Nuskustos buvusių moterų kalinių galvos bylojo, kad jos buvo priešo pusėje. Naciai žmonėms sukėlė daug skausmo. Kaip šios moterys bandė išpirkti savo nuodėmes? Ir kas laukė tų, kurios palūžo? 

 

Laikotarpiu tarp Tolesnio karo (Sovietų Sąjungos ir Suomijos karas, vykęs 1941 m. birželio 25 d.–1944 m. rugsėjo 19 d.) ir Laplandijos karo (Sovietų Sąjungos ir Suomijos karas, vykęs 1944 m. rugsėjo 15 d.–1945 m. balandžio 25 d.) Suomijoje įvyko daugybė pokyčių. Iš pradžių Suomija buvo nacistinės Vokietijos sąjungininkė, tačiau šalys greitai tapo priešėmis. Moterys, apie kurias kalbu savo knygoje, naciams padėjo įgyvendinti siaubingus jų sumanymus, tačiau tai darė ir kiti. Kodėl buvo nubaustos tik jos, o suomiai vyrai, tarnavę SS grupuotėse, ne?

 

Kur ieškojote informacijos savo knygai? Ar šia tema atlikta istorinių tyrimų?

 

Tyrimų yra, be to, susisiekiau su Oulu universiteto istorike Marianne Junila, kuri geranoriškai sutiko man padėti. Ištisas savaites praleidau Suomijos nacionaliniuose archyvuose skaitydamas moterų, kurios po karo buvo pervežtos iš Norvegijos į Suomiją, tardymų įrašus.

 

Literatūrinė „Finlandia“ premija, skirta jūsų romanui, tarsi patvirtino, kad šis kūrinys visuomenei yra reikalingas. Kaip jums sekėsi nubrėžti ribą tarp reikalingas ir skandalingas? 

 

Manau, kad apie Antrąjį pasaulinį karą iš moterų perspektyvos yra rašoma per retai. Mano nuomone, šių moterų istorijos nėra skandalingos. Tos moterys tiesiog norėjo išgyventi. Dabar, kai praėjo 70 metų, galime sakyti, kad tada jos priėmė netinkamus sprendimus. Bet ar tais laikais galėjai būti tuo tikras?

 

Karas ir vėl čia. Kaip jums atrodo, kodėl žmonės nesugeba pasimokyti iš istorijos ir patirto siaubo?

 

Tauta, apsupta melo, priversta kartoti tas pačias klaidas tol, kol jos piliečiai nepasimokys iš praeities. Čia, Suomijoje, irgi bandome daug ką pamiršti – vienas tokių įvykių yra bendradarbiavimas su nacistine Vokietija.

 

Ar Suomijoje juntama karo grėsmė? Ar žmonėms rūpi, kas šiuo metu vyksta Ukrainoje? 

 

Suomija palaiko Ukrainą. Mes, kaip ir Baltijos šalys, žinome, ką reiškia kovoti su tokiu dideliu priešu. Bet aš labai tikiuosi, kad Dovydas Galijotą nugalės ir šį kartą!

 

Pirmajame savo romane „Namas kryžkelėje“ pasakojate apie sunkumus, su kuriais susiduriama ieškant savojo kelio, ypač šioje greitai teisti linkusioje visuomenėje. Kaip atradote savąjį?

 

Oi, mano gyvenimas yra nuobodus, aš nieko nesu atradęs. Nesugebu priimti sprendimų, dažniausiai tiesiog sėdžiu ir laukiu, kas šiandien nutiks. Bet man labai pasisekė: turiu nuostabią žmoną, puikią dukrą ir prastos būklės šimto penkiasdešimties metų senumo namą. Pirmosios dvi daro mane laimingą, paskutinis neleidžia tinginiauti.

 

Vis dar dirbate mokytoju ir sudarinėjate vadovėlius, iš kurių mokosi moksleiviai?

 

Vis dar dirbu suomių kalbos ir literatūros mokytoju Luostarivuori vidurinėje mokykloje Turku mieste. Nebesudarinėju vadovėlių, tačiau parašiau kelis operos libretus ir radijo spektaklį.

 

Į kokią temą esate pasinėręs šiuo metu? Kokius žmogiškuosius santykius painiojate? 

 

Rugsėjo 1 dieną Suomijoje pasirodė nauja mano knyga. Tai pasakojimas apie seną mokytoją, 1947- aisiais apleistose kareivinėse įkurtoje mokykloje prie Sovietų Sąjungos sienos mėginantį išgyventi šaltą žiemą. Mėginu išsiaiškinti, ką reiškia mokyti karo traumas patyrusius vaikus.

 

Iš rašytojų dažnai girdime: esu čia tik tam, kad pasakočiau istorijas. Kaip atrasti istorijas, kurios sužavėtų skaitytojus?

 

Ieškodamas naujų istorijų mąstau tik apie save: kas mane patį jaudintų, gąsdintų ar keltų baimę. Kokią istoriją pats norėčiau išgirsti. Džiaugiuosi, jei skaitytojai mano atrasta istorija irgi susidomi.

 

 

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

 

I

 

Pavakarėj moterys jau stovėjo uosto gatvėse, o ir atokiau – ten, kur nuo jūros kylantis šlaitas virsta stačiu Narvikfjeleto kalnu. Irenė buvo radusi vietą, iš kurios gerai matyti. Ji stovėjo ant aukšto akmens ir žiūrėjo į uostą. Visos moterys stebėjo tą patį vokiečių kreiserį ir jo gilumoje prapuolančius kareivius. Irenė ir pati svarstė, ko čia atėjo. Gal norėjo dar sykį pamatyti Klausą ir palinkėti jam gero kelio. Galbūt padėkoti, nors pati nesugalvojo, už ką.

 

Ji žinojo, kad karas eina į pabaigą, nors balsu šito nebuvo galima sakyti. Visa šiaurė nusiaubta, Laplandija ir Finmarkas evakuoti, sudeginti, vėjas į miestą seniai neša dūmų tvaiką ir supleškintų namų pelenus. Kariai sušaukti į šį Norvegijos jūros uostą, iš čia plauks į Vokietiją ginti Berlyno, kurį dabar spaudžia tiek Rytai, tiek Vakarai. Anksčiau į laivus paimdavo ir jas, kariuomenę lydinčias moteris, – tik po kelias dešimtis, bet vis dėlto paimdavo. Dienoms bėgant į laivus patekdavo vis mažiau moterų, o su paskutiniaisiais, sako, neišplaukė nė viena.

 

Nuo jūros pūtė šaižus vėjas. Prie pat kranto stovinčiosios sunėrė rankas ant krūtinės, glaudžiau susisupo paltais. Irenė pasistatė karakulio apykaklę, kad nesupūstų. Apsižvalgė aplinkui. Ant kranto jų buvo daugybė, bet visos tylėjo.

 

Didžiuma laukiančiųjų jau anksčiau mėgino patekti į laivus. Atbėgusios į prieplauką verkė, šaukė, prašė štabo karininkų ir laivų vadų gerai pagalvoti. Ar Vokietijos kariuomenė apsieis be šitų slaugytojų, mašininkių, maisto tiekėjų, skalbėjų? Nejaugi tų moterų indėlis staiga tapo bevertis ir joms visoms bus rasta pamaina?

 

Kai kurios prisipažino bijančios ateinančių sovietų, o ir suomių, nes šie jau nesibroliauja su vokiečiais ir stovi priešingoje fronto linijos pusėje. Kas bus, jeigu jas užeis sovietų kariuomenė? Dar prieš Kalėdas Irenė žiūrėjo kino kroniką apie Raudonosios armijos kareivių išprievartautas ir išžudytas Nemersdorfo kaimo moteris. Bet apie tai niekas garsiai nekalba.

 

Ne vien dėl to joms reikėjo palikti šią šalį. Kai kurių moterų nėštumas jau buvo gerokai įpusėjęs, o ar tie kurtai, hansai, oliveriai ir fricai turi teisę mesti šiaurėje sukurtą šeimą ir prašapti toli Vokietijoje? Juk tiek metų jie planavo ateitį ir drauge svarstė, ką pasakys Kelne gyvenanti mama, kai jai bus pristatyta marti iš Taivalkoskio.

 

Apvalų pilvą kaip priežastį išplaukti štabas suprato. Nėščiosioms rasdavo vietą laive iš karto arba veždavo į Oslą laukti kitokių transporto priemonių, nes naujajai šaliai reikėjo vaikų. Kitas palikdavo prieplaukoje. Nevertėjo joms kalbėti apie savo darbo svarbumą, pasakoti apie nepaprastą prisirišimą. „Meilė tėra smegenyse kilusi iliuzija“, – paaiškindavo laivų vadai ir liepdavo jūreiviams nešti į prieplauką rankas grąžančias moteris.

 

Vis dėlto dauguma moterų noro išvykti meile neteisino, nes būtų sakiusios netiesą. Į Norvegiją jas atvedė ne meilė, o amato išmanymas ir darbo pasiūla, bet tokie pasiaiškinimai joms nebūtų padėję patekti į laivą. Kelionės bilietu buvo laikomas tik pilve besispardantis mažytis fricas.

 

Valgykloje Irenė buvo girdėjusi apie jaunesniųjų mėginimus jėga veržtis į laivą. Moterys tekinos puldavo pakeliamuoju tilteliu, įsikibdavo į turėklus, verkdavo, šaukdavo, kad bijo artėjančio priešo. Tuo karo tarpsniu raudos jau niekam širdies nespaudė, tad jūreiviams buvo daugiau darbo. Sklido kalbos, jog jie išmesdavo moteris į uosto baseiną, o tos, kurioms pavykdavo pasislėpti laive, vėliau atsidurdavo atviroje jūroje, bet Irenė abejojo, ar tai tiesa. Kas galėjo tai patvirtinti? Atrodė, kad gandai apie vokiečių žiaurumus skleidžiami tyčia. Tas, kurios bijo, lengviau valdyti.

 

Prieš kurį laiką ir Irenė tikėjosi išplaukti, kaip juodu su Klausu buvo nutarę. Ji pasiteiravo apie tokią galimybę pažįstamo karininko, bet atsakymo nesulaukė, ir daugiau neklausinėjo. Jeigu jaunos ir vaisingos neišplaukia, kaip išplauks ji? Ji net nenumanė, ką galėtų veikti Vokietijoje. Šiaip ar taip, čia, šiaurėje, viskas greit baigsis. Tada teks spręsti, ko imtis ir kuria kryptimi keliauti, o dabar dar nežinia. Irenė neturėjo jokio tikslo.

 

Pakeliamuoju tilteliu užkopę į laivą, kareiviai daugiau nesirodė. Tik vienas kitas išėjo į denį, pasirėmė turėklų, ir moterys pakrantėje ištempė kaklus, žvalgydamosi pažįstamų tarp jų. Nors dauguma jų neieškojo. Vyrai laive juokėsi, siuntė oro bučinius. Ich liebe dich. Moterų pamojavimus jie suprato kaip jausmingus meilės ženklus, o ne kaip neviltingus prašymus ištraukti iš to miesto, kuriame jas įkalino karas. Kareiviai nesuprato, kokia baimė gniaužia pasiliekančiųjų širdis. Per karą vyrais visad kas nors rūpinasi, į moteris visi žiūri kaip į laimikį.

 

Irenė jau nebeieškojo Klauso, juolab kad nuo kranto nebūtų įžiūrėjusi jo veido. Būtų atpažinusi iš eigasties ar galvos laikysenos, bet kas iš to. Klausas jos nepamatytų net tuo atveju, jei sugalvotų ieškoti.

 

Moterys stovėjo lyg žuvėdros ant pakrantės akmenų, tik vyrai vaikščiojo šen ten. Laikas tartum sustingo ir būtis susitelkė vien šiame uoste. Už nugaros stūksojo kalnai, anapus buvo Irenės gimtoji šalis, bet ji neįsivaizdavo, kas ten vyksta, nes dabar jokiom žiniom negalėjai tikėti, – jei apskritai kada galėjai. Gal Suomijoje valdžią jau paėmė sovietai, gal kaimuose šaudo žmones. Tikrovė kitapus šito uosto regėjosi kaip pilkas chaosas ir Irenė suvokė tik tiek, kad jis baisus.

 

Ji nusileido žemyn, atsisėdo ant akmens ir susisiautė palto skvernais kojas nuo šalto, pasitraukiančio pavasario vėjo. Kelios moterys pasekė jos pavyzdžiu ir nulipo žemiau, bet didžiuma nepajudėjo.

 

– Kažin, ar tas laivas pasieks tikslą? – paklausė Irenė merginos, stovinčios ant akmens greta, nors iš tiesų jai buvo vis tiek.

– Sako, tą, kuris išplaukė praeitą savaitę, atviroje jūroje nuskandino iškart.

– O aš supratau, kad jis pasiekė Vokietiją.

 

Apie karo veiksmus Irenė jau nieko nežinojo. Numanė, kad šitie laivai paskutiniai, nes diena iš dienos jūroje rasdavosi vis daugiau sąjungininkų minininkų. Štabe tarnaujančios moterys vakarais tamsiuose barakuose kitoms pasakodavo, kas rašoma slaptuose dokumentuose apie nuskandintus laivus. Visos kartu patylėdavo, pasvarstydavo, ar ne tuo pražuvėliu laivu išplaukė Hilma ar Elsi. Ar Meimi išsipūtusiu pilvu dar pakeliui į Vokietiją, ar jūros bangos jau skalauja jos gražiuosius ilgus plaukus?

 

Priešais mirtį moterys stovėjo vienos. Vakare papasakoti gandai iki ryto virsdavo tikromis žiniomis – liūdnomis ir nenuginčijamomis, bet abejojančios jų negalėdavo patikrinti. Vyrai prisimindavo žuvusius ginklo draugus, o moterys negalėjo verkti pražuvėlių. Kareiviams iš jų reikėjo džiaugsmo, o ne liūdesio.