Vasara neatsiejama nuo pramogų prie vandens telkinių. Neretai manoma, kad šunys iš prigimties gerai plaukia, tačiau nustebsite sužinoję, kaip tai netiesa. Kai kurie keturkojai dievina vandenį, kitiems maudynės kelia paniką.

 

Cute,Little,Pug,Puppy,Floating,In,A,Pool,In,A

 Nėra duotybė

 

Ar šuo mėgsta vandenį ir moka plaukti, priklauso nuo įvairių veiksnių: amžiaus ir patirties, veislės ir individualių charakterio savybių. Vieni keturkojai seka paskui šeimininką ir lipa į vandenį net jei nenori, kiti neria atsivėsinti vos tik pasitaiko proga, treti vengia sušlapti ir lenkia krantą iš tolo.

 

Specialistų teigimu, klaidingą įsitikinimą, jog visi šunys moka plaukti, lemia technika, vadinama „plaukimas šuniuku“. Tačiau ne visi amsiai geba išsilaikyti paviršiuje. Tai būtina atminti norint įvilioti augintinį į vandenį bei užtikrinti jo saugumą. Daugelis šunų vandenyje intuityviai atlieka specifinius judesius kojomis, laiko galvą virš vandens ir sėkmingai plaukia. Visgi yra atstovų, kurie nežino, kaip orientuotis ir išlikti paviršiuje, todėl gali nuskęsti.

 

Veislių ypatybės

   

Kai kurios veislės išvestos tam, kad gelbėtų skęstančius žmones arba atneštų iš vandens sumedžiotą grobį. Pomėgis maudynėms užkoduotas genetikoje. Šiai grupei priskiriami Labradoro retriveriai, niufaundlandai, karališkieji pudeliai, auksaspalviai retriveriai, portugalų vandens šunys, anglų seteriai, pointeriai, spanieliai. Vis dėlto reikėtų atminti, kad vandenį mėgstančių veislių palikuonys gali nenorėti merkti letenų dėl įvairių priežasčių. Genetika dar nėra garantija.

 

Yra veislių, kurioms sunku išsilaikyti vandenyje dėl anatominių savybių. Šiai grupei priklauso šunys, turintys trumpas kojas ir ilgą liemenį, plačią krūtinę ir didesnę raumenų masę, taip pat didelę galvą, platų ir trumpą snukį (brachicefalinės veislės). Tai mopsai, taksai, bulterjerai, basetai, prancūzų ir anglų buldogai, šarpėjai, čiau čiau. Vandens paprastai vengia maži dekoratyviniai šuneliai tankiu kailiu. Sušlapus kūno masė padidėja ir jie grimzta į dugną. Tai pekinai, korgiai, ši cu, Pomeranijos špicai, ilgaplaukiai čihuahua.

 

Ar moka plaukti?

 

Šunų šeimininkai turėtų žinoti, koks augintinio požiūris į vandenį ir maudynes atviruose telkiniuose. Nepaisant, ar keturkojis teoriškai priklauso gerų plaukikų veislei ar yra mišrūnas, pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar gyvūnui patinka sušlapti. Dresuotojai pataria elgtis atsargiai, ramiai ir jokiu būdu nemesti šuns tiesiai į vandenį. Geriausia pasivaikščioti sėsliu krantu ir leisti augintiniui bristi tiek, kiek jis nori, tačiau nepaleisti nuo pavadėlio. Kartais drąsos įpučia kiti gentainiai, smagiai šėlstantys vandenyje, kartais padeda tolyn mėtomas žaisliukas, ypač jei šuo mėgsta atnešti.

 

Šuniui įbridus gana giliai, reikia stebėti elgesį. Kai kurie jaunikliai arba mažų veislių atstovai pradeda panikuoti ir blaškytis, kad išsilaikytų paviršiuje. Jei augintinis ramiai ir sinchroniškai judina kojas, sklandžiai iriasi vandeniu, tikėtina, kad gerai valdo kūną ir moka plaukti. Kuo dažniau šuo turės saugų kontaktą su vandeniu, ramiai, be baimės įpras orientuotis gylyje, tuo tvirtesni refleksai susiformuos. Net baukščiam šuneliui galima įskiepyti pomėgį vandeniui. Reikia tik laiko ir kantrybės.

 

Reikalinga adaptacija

 

Pradėkite nuo pasivaikščiojimų. Niekada neverskite šuns eiti į vandenį, jeigu jis nenori. Prievarta, išgąstis, nemalonūs pojūčiai suformuos neigiamas sąsajas ir augintinis nenorės kartoti antrą kartą. Eikite pakrante lyg tarp kitko, nesureikšmindami fakto, jog sausą žemę palaipsniui keičia drėgmė. Leiskite šuniui pažinti aplinką ir įsitikinti, kad yra saugu, net smagu. Rinkitės krantą su nuolydžiu ir lygiu, smėlėtu dugnu. Įsitikinkite, kad kelyje nebus akmenų, stiklo šukių ir panašių aštrių kliūčių. Vanduo turi būti nei per šiltas, nei per šaltas, o oro temperatūra – ne žemesnė nei 15 ºC. Mažų veislių šunelius ir jauniklius galima pratinti vaikiškame pripučiamame baseine, pradedant nuo nedidelio kiekio vandens. Kai augintinis apsipras, galima nueiti iki tvenkinio ar upės.

 

Naudokite gelbėjimo liemenę. Tiems, kurie tik mokosi plaukti arba iš prigimties nėra geri plaukikai (mopsai, buldogai ir kt.), rekomenduojama naudoti specialias liemenes, kurių galima įsigyti parduotuvėse, prekiaujančiose reikmenimis augintiniams. Apranga ne tik išlaiko gyvūną vandens paviršiuje, bet ir turi rankenas, už kurių patogu sugriebti ir prilaikyti keturkojį. Jei šuo kratosi dėvėti liemenę, pirmiau pripratinkite prie drabužio uždėdami jį kas dieną bent 5–10 min. Kai nesipriešins, galima mokyti plaukti. Kai kurie gyvūnai vandenyje geriau jaučiasi dėvėdami liemenę, todėl reikia atsižvelgti ir paisyti individualių šuns gebėjimų. Ši priemonė itin naudinga dekoratyviems šuneliams. Ją rekomenduojama naudoti plaukiant su gyvūnu į atvirus vandenis (valtimi, jachta, irklente) ar maudantis upėje.

 

Palaipsniui didinkite gylį. Leiskite šuniui pasirinkti norimą gylį. Neviliokite tolyn, jei keturkojis nerimauja vos sušlapęs letenas. Daugeliui keturkojų reikia priprasti prie vandens. Jie jaučiasi saugūs, jei liečia žemę kojomis. Sušlapus papilvę, krūtinę, galima švelniai vesti gilyn bei paskatinti žaislu, skanėstu ar pagyrimais. Garsiai džiaukitės augintinio pažanga, kad maudymasis keltų malonias asociacijas. Kai šuo bus pasirengęs, jis žengs gilyn, galiausiai nelies žemės letenomis ir pradės plaukti.

 

Parodykite, kaip plaukti. Daugelis keturkojų nori būti greta žmogaus ir jį saugo, todėl seka iš paskos. Išnaudokite šią savybę ir parodykite, jog vandenyje saugu ir linksma. Pademonstruokite, kad mokate plaukti. Jei šuo dėvi liemenę ir atrodo išsigandęs, paimkite ant rankų ir priglauskite prie kūno. Vėliau paleiskite gyvūną ir pakvieskite sekti iš paskos. Daug lengviau pratinti mažylį dviese, kai vienas žmogus laiko šunį ant rankų, o kitas – kviečia pas save. Puikus būdas pagreitinti adaptaciją – daiktų mėtymas. Derėtų pradėti nuo nedidelio atstumo, o kai šuo pradės pasitikėti savimi, švystelėti žaislą (ne pagalį) tolyn.

 

Stebėkite savijautą. Nesvarbu, kaip gerai plaukia šuo, esate už jį atsakingi. Stebėkite gyvūno kūno kalbą ir elgesį, būkite pasirengę padėti, jei to prireiks. Įsidūkę keturkojai neįvertina savo jėgų – gali nuplaukti per toli, o pavargus sunku grįžti į krantą. Jei šuo pradeda kapanotis, blaškytis vandenyje, dūsta, kosėja, nedelsiant traukite jį į sausumą. Jeigu alsuoja labai giliai, net kilnojasi krūtinė, nesvarbu, kad yra žaismingai nusiteikęs, verta padaryti pertrauką. Nuveskite augintinį į pavėsį pailsėti ir duokite atsilakti gėlo vandens. Tęskite žaidimus kitą dieną.

 

Būtina žinoti

 

Po maudynių vėl maudykite. Kai kurie šunų šeimininkai augintinius maudo tvenkinyje ar upėje, kad to nereikėtų daryti namuose. Tai didelė klaida. Kiekvieną kartą pabuvus baseine, jūroje ar ežere, gyvūną reikia perlieti tekančiu švariu vandeniu. Svarbu pašalinti nuo kūno chlorą, druską, mikroorganizmus, kuriuos šuo gali nulaižyti sausindamas kailį liežuviu. Dušas apsaugo nuo odos sudirgimo ir galimo apsinuodijimo.

 

Toksiški dumbliai. Šylant klimatui, veterinarijos gydytojai užregistruoja vis daugiau atvejų, kai šunys apsinuodija po maudynių žydinčiame vandenyje. Neleiskite augintinio į telkinį, jei jame daug melsvadumblių, vanduo neskaidrus, putotas ar smirdi. Gyvūnas gali apsinuodyti nurijęs vandens arba laižydamas šlapią kailį. Pirmieji negalavimo požymiai – pilvo skausmai, viduriavimas, vėmimas, silpnumas, sutrikusi orientacija. Sunkiu atveju šuo gali prarasti sąmonę, prasideda traukuliai. Simptomai atsiranda po kelių valandų ar kitą dieną po maudynių. Įtarus, kad keturkojis paragavo užteršto vandens, reikėtų kreiptis į veterinarijos gydytoją.

 

Pavojai vandenyje. Nors daugelis šunų yra geri plaukikai, tam tikromis sąlygomis gali pasijusti bejėgiai. Atsižvelkite į klimato sąlygas, bangavimą, sroves, oro ir vandens temperatūrą. Šunų negalima maudyti viešuose paplūdimiuose, todėl šeimininkai renkasi laukines pakrantes. Svarbu įvertinti saugų įėjimą ir išėjimą iš vandens. Netinka krūmais, meldais apaugęs, akmenuotas krantas, kuriame daug medžių krituolių, aštrių kriauklių, žvejų tinklų. Šuo gali susižeisti arba įstrigti. Pavojų apstu ir sausumoje. Karštą dieną pėdučių pagalvėles gali nugedinti įkaitęs smėlis.

 

Autorius Jurgita Ramanauskienė