Germanų ir skandinavų dievas Toras – viena iškiliausių, nežemiškų galių turinti, būtybių mitologijoje. Prieš krikščionybę jis buvo svarbiausias visų sričių dievas.

 

toras

Stiprus ir galingas audros, griaustinio ir derlingumo dievas – ištikimo ir garbingo kario archetipas, žmogiškojo kario idealas. Jis nenuilstamai gindavo asų (pagrindinių skandinavų mitologijos panteono dievų) tvirtovę Asgardą nuo didžiausių jų priešų milžinų piktų kėslų.

 

Iš visų dievų Toras šiai užduočiai labiausiai tiko. Jo drąsa, pareigos jausmas ir fizinė jėga gerokai pranoko kitų. Vikingų dievas turėjo stebuklingą diržą, kuriuo susijuosęs įgydavo dar daugiau galios. Dažniausiai mene jis vaizduojamas su žaibus svaidančiu kūju. Legendose pasakojama, kad be šio ginklo Toras beveik niekada nepasirodydavęs. Pagonys skandinavai tikėjo, kad audra buvo Toro įsikūnijimas, o kūjis, kuriuo jis galabydavo priešiškai nusiteikusius milžinus, skrosdamas dangų karietoje, pakinkytoje ožkomis.

 

Pats grėsmingiausias Toro priešas buvo milžiniška jūros gyvatė Jormundgandas, kuri gyvena įkalinta Midgardo (skandinavų mitologijoje tai vienas iš devynių pasaulių, vidurinė žmonių gyvenama pasaulio dalis) vandenyno gelmėse. Kartą Toras bandė ištraukti Jormundgandą iš vandens, tačiau jam nepavyko, nes gyvatė iš baimės nukando meškerės valą. Galiausiai priešai susitiko Rognaroko mūšyje, po kurio įvyko pasaulio žūtis, ir nužudė vienas kitą.

 

Anot kitos legendos, Toras grūmėsi dvikovoje su milžinu Hrungniru, turėjusiu galvą ir širdį iš akmens. Audros dievo padėjėjas Thjalfi įviliojo pabaisą į spąstus, todėl Toras galėjo užpulti Hrungnirą iš viršaus ir suknežinti jam galvą.

 

Kad ir koks grėsmingas ir šiurpus atrodytų, Toras saugojo senąją Šiaurės Europą nuo chaoso, destrukcijos ir milžinų piktadarysčių. Ironiška, kad ir pats Toras iš tiesų buvo gigantiško ūgio. Jo tėvas, karo ir išminties dievas Odinas buvo pusiau milžinas, o motina Jordė (žemės personifikacija) buvo kilusi iš milžinų giminės. Tokie ryšiai tik dar labiau įaudrindavo nesantaiką tarp šių mitinių būtybių.

 

Toras ne tik kariaudavo su pasakiškomis būtybėmis. Į jį žmonės kreipdavosi su maldomis norėdami palaiminimo. Pavyzdžiui, pirmieji Islandijos gyventojai prašydavo audros dievo, kad jis palaimintų žemę, ant kurios pasistatė namus ir augina derlių. Toras šventindavo vietas, daiktus ir įvykius, palaimindavo santuokas.

 

Šventinti, kaip ir žudyti, buvo naudojamas tas pat kūjis. Iš esmės šie du veiksmai laikyti kaip vienas kitą papildantys: užmušti priešą – tai apsaugoti ir palaiminti žmones. Kūjį Toras naudojo, norėdamas palaiminti jaunuosius po vestuvių ceremonijos. Vikingai tikėjo, kad griaustinis pranašauja ilgą ir laimingą santuokinį gyvenimą. Dar viena Toro kūjo ypatybė – Toras, riedėdamas dangumi su karieta, pakinkyta ožkomis, kūju galėdavo užmušti ir suvalgyti ožkas. Paskui dievas surinkdavo ožkų kaulus, uždengdavo jų oda ir dar kartą pasinaudodamas kūju, įkvėpdavo joms antrą gyvybę. Gyvuliai vėl būdavo tokie sveiki ir gyvybingi kaip anksčiau.

 

Toras taip pat rūpinosi žemės ūkiu ir vaisingumu. Su šiomis sritimis siejamas dėlto, kad audra iššaukdavo lietų, pamaitinantį žemę ir padedantį augalams suvešėti. Nuo jo priklauso audros ir žaibai, vėjai ir lietūs, giedri orai ir derlius. Taip pat ir Toro žmona Sivė buvo auksaplaukė derlingumo deivė. Jų santuoka tarsi suvienijo dieviškuosius ir žemiškuosius dievus. Tais laikais tikėta, kad žemės vaisingumas ir žmonijos klestėjimas priklauso nuo seksualinės dangaus ir žemės dievų sąjungos.

 

Į Šiaurės Europą atėjus krikščionybei, pagonys pradėjo instinktyviai gintis. Nepaprastai galingo dievo Toro simbolis suteikdavo jiems stiprybės ir drąsos, kaip neprarasti tikėjimo ir jį išsaugoti. Norėdami pasipriešinti prievarta primestam tikėjimui jie nešiodavo ant kaklo pasikabinę miniatiūrines audros dievo Toro skulptūrėlės, taip kaip krikščionys nešiojo ant kaklo pasikabinę kryžiaus simbolį.