Walteris Elias Disney’us – JAV kino filmų prodiuseris, režisierius, scenarijų rašytojas, įgarsintojas bei animatorius, pasauliui padovanojęs ne tik legendinį personažą Peliuką Mikį, bet ir įstabius pramogų parkus, kuriuose apsilankyti svajoja milijonai vaikų bei suaugusiųjų. W. Disney’aus gyvenimas neretai laikomas amerikietiškosios svajonės išsipildymu, juk uždirbo milijonus. Visgi mažai kas žino, kad tikrasis šio niekada nepasiduodančio žmogaus tikslas buvo visai kitoks.

 

Berniukas iš ūkioValencia,,Spain,-,March,19,,2017:photo,With,Blurred,Background,Of

 

1901 m. gruodžio 5 d. gimęs išeivių iš Airijos palikuonių šeimoje, Walteris (dažniausiai vadintas tiesiog Waltu) buvo jauniausias iš keturių brolių. Visgi jaunėlio statusas privilegijų nesuteikė. Visus sūnus auklėjo griežta tėvo, laikiusio ūkį, ranka. Ankstyvoji būsimojo animatoriaus vaikystė prabėgo amerikietiško stiliaus fermoje. Jis labai mėgo gyvulius, rūpinosi veršiukais ir kumeliukais, priklydusiais šunimis, sušalusiais paukščiais, piestu stodavo gindamas mažuosius graužikus – peles, voveres, triušius, skunsus, kurie daržams padarydavo nemažai žalos. „Jie turi į tai teisę, – tikino jis šeimynykščius. – Juk mes galime visko, ko mums reikia, nusipirkti, o jie pinigų neturi.“ Ši meilė mažiesiems laukų ir fermos gyventojams atsispindėjo visuose W. Disney’aus animaciniuose filmuose. Mažasis Waltas labai liūdėjo, kai tėvas nusprendė parduoti ūkį ir įsikurti Kanzaso mieste. Čia jo gyvenimas buvo gerokai sunkesnis. Waltas ir vyresni broliai keldavosi trečią valandą ryto ir kasdien prieš pamokas išnešiodavo laikraščius. Tėvas buvo vieno iš vietinių laikraščių akcininkas, tad jo sūnūs turėjo atlikti savo prievolę. Galiausiai visa šeima išsikraustė į Čikagą. Šiame vėjų košiamame mieste visa šeima ėmėsi obuolių želė gamybos. Tad paauglystėje Waltas darbavosi prie karštų katilų.

 

Pirmasis pasaulinis karas suviliojo paauglį galimybe pasprukti iš namų. Suklastojęs savo amžiaus duomenis, 16-metis sėdo prie Raudonojo Kryžiaus sunkvežimio vairo. Išvengė karo mėsmalės kratydamasis išmaltais Prancūzijos keliais, siuntė namo linksmais piešinėliais išmargintus laiškus ir visą gyvenimą išsaugojo meilę Europai. Grįžęs po karo tvirtai pasiryžo gyvenimą susieti su piešimu, tad atsisakė kuklaus, bet garantuoto uždarbio želė fabrike. Vėl įsikūrė Kanzase ir piešė karikatūras laikraščiams, už karo metais uždirbtus pinigus įsigijęs primityvią filmavimo kamerą, draudimo ir reklamos kompanijoms kūrė animacinius filmus. Jau tuomet ėmė ieškoti, kaip iki tol grubius, dažniausiai popieriaus aplikacijų filmukus patobulinti, padaryti plastiškesnius. Susitikimas su puikiu dailininku karikatūristu Ubbe Ertu Iwerksu leido W. Disney’ui įgyvendinti daug naujų sumanymų, atsisakyti piešimo, daugiau laiko skirti verslui ieškant užsakovų. Tai nebuvo lengva užduotis, mat JAV kamavo pokario depresija. Bankrutavus pirmajai W. Disney’aus studijai animatorius patraukė į Los Andželą ir pradėjo lankytis Holivudo studijose. Ir čia galiausiai aplankė tikroji sėkmė.

 

Peliuko Mikio gimimas

 

Į Los Andželą W. Disney’us pasikvietė ištikimą draugą U. E. Iwerksą ir ėmėsi darbo. Pirmoji sėkmė aplankė pritaikius naują animacinių filmų kūrimo metodą ir pardavus „Alisos pieštoje šalyje“ serijas, kuriose gyva mergaitė vaidino pieštame pasaulyje. Tuo metu Waltą finansiškai rėmė vyresnis brolis. Visgi vyras atkakliai siekė sėkmės ir numanė, kad tam prireiks patrauklaus ir komiško herojaus iš gyvūnų pasaulio. Taip atsirado ilgaausis triušis Osvaldas, kuris tuojau pat patraukė ne tik publikos, bet ir verslininkų dėmesį. Dar iki galo nepažinęs kapitalo dėsnių, W. Disney’us netrukus prarado teises į savo kūrinį, vos tik šis atnešė apčiuopiamos naudos. Tačiau atsitiesė ir sukūrė animacinį filmą apie peliuką Mikį – „Garlaiviukas Vilis“ (1928 m.). „Sukūrė“ nėra tinkamas žodis. Peliuko Mikio idėja iš tiesų priklauso W. Disney’ui, tačiau jo išvaizda, animuoti nuotykiai ir pokštai, beje, kaip ir daugelio kitų „Disney“ studijos personažų, yra bendras talentingojo U. E. Iwerkso ir kitų iliustratorių triūso vaisius. Iš tiesų pats Waltas niekada nėra nupiešęs legendinio peliuko.

 

W. Disney’aus studijoje 1933 m. gimė „Trys paršiukai“, kurie tapo pergalės prieš didžiąją depresiją – Didįjį Vilką – įvaizdžiu. Ir toji pergalė iš tiesų buvo saldi. W. Disney’us į studiją priėmė vis daugiau darbuotojų, organizavo jiems piešimo kursus. Pastebėjęs, kad žiūrovai mielai žiūri po kelis animacinius filmukus iš eilės, ryžosi kurti pirmąjį ilgametražį animacinį filmą „Snieguolė ir septyni nykštukai“ (1937 m.). Šiam 83 minutes trunkančiam filmui prireikė triskart daugiau lėšų, nei planuota (1,5 mln. dolerių), ir dvejų kruopštaus darbo metų. Iš sukurtų 2 mln. piešinių panaudoti tik 200 tūkst. Filmas, kurio sėkme tikėjo tik pats W. Disney’us, sulaukė pasaulinio triumfo. Nykštukai drauge su peliuku Mikiu tapo visų numylėtiniais. Vienas po kito pasipylė „Oskarai“. Pirmasis įteiktas 1932 m. už pirmąjį spalvotą animacinį filmą „Gėlės ir medžiai“, paskui net kelių apdovanojimų sulaukė „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Per savo gyvenimą W. Disney’us gavo 29 „Oskarus“ ir gausybę kitų apdovanojimų, iš kurių labiausiai brangino Nacijų Lygos medalį už kūrinius kaip geros valios simbolius ir JAV prezidento Laisvės medalį.

 

W. Disney’aus stebuklų šalis

 

Antrojo pasaulinio karo metais sunkiai ir ilgai kurtas „Bembis“, „Pelenė“, „Dambo“, „Absurdiškos simfonijos“, „Fantazija“, „Dama ir valkata“, „101 dalmatinas“, begaliniai nauji peliuko Mikio, šuns Pluto, antino Donaldo ir kitų gyvūnėlių nuotykiai žiūrovus džiugino, bet greitai tapo įprastu reiškiniu. Greta animacinių sėkmingai buvo kuriami ir vaidybiniai meniniai, muzikiniai filmai, iš kurių didžiausios sėkmės sulaukė „Merė Popins“, kuri atnešė dar vieną „Oskarą“. Lyg tarp kitko, ieškant naujų herojų animaciniams filmams, įvairiose šalyse nufilmuota dokumentinė medžiaga apie gyvūnus davė pradžią visai dokumentinių filmų apie gamtą serijai „Tikro gyvenimo nuotykiai“. Tuomet atėjo eilė pasakų parkui. Holivudas visuomet sulaukdavo didžiulio turistų antplūdžio, tačiau pasižvalgyti čia nebuvo į ką. Studijos žioplinėjančios publikos neįsileisdavo, o kino žvaigždės nevaikščiojo gatvėmis. „Žmonės turi Holivude ką nors pamatyti“, – tokia buvo W. Disney’aus idėja. 1955 m. disneilendas Kalifornijoje atvėrė vartus pirmiesiems lankytojams ir greitai tapo lankomiausia JAV vieta. Miniatiūrinis Amerikos peizažas, upės su begemotais ir garlaiviu, Miegančiosios gražuolės pilis, animatroniniai gyvūnai ir pačios įvairiausios pramogos ne tik sutraukė milijonus lankytojų, bet ir padėjo studijai išbristi iš milžiniškų skolų bankams ir akcininkams.

 

W. Disney’us nuolat lankydavosi disneilende, stebėjo lankytojų reakciją, dirbo studijoje, verslo reikalais važinėjo po pasaulį, ėmė kurti laidas vos tik atsiradusiai televizijai, užsiėmė labdaringa vaikams skirta veikla. „Mano filmai skirti žmonėms, kurie dar moka juoktis ir verkti“, – sakė W. Disney’us. Jis jaudinosi dėl kiekvieno sėkmės nesulaukusio filmo, ieškojo klaidų ir skubėjo jas taisyti. Visada tikėjo, kad kiekviename vaike yra labai mažai suaugusiojo, bet kiekviename suaugusiame žmoguje – labai daug vaiko. Visiems tiems vaikams jis tarsi burtininkas sukūrė tikrą pasakų pasaulį, kurio vaikystėje stokojo pats. Įsukęs milžinišką pramogų ir verslo mašiną, Waltas nespėjo pasimėgauti tuo, ką sukūrė. Visą gyvenimą kentėdamas skausmą dėl jaunystėje sportuojant patirtos traumos, mirė nuo plaučių vėžio 1966 m. gruodžio 15 d., ką tik sulaukęs 65 m. Taip jau atsitiko, kad šis žmogus, iki tol gyvenęs visąlaik apsuptas bendradarbių ir gausios šeimos, mirties akimirką ligoninės palatoje buvo visiškai vienas. W. Disney’us šį pasaulį apleido būdamas labai turtingas. Jo palikimas atiteko žmonai ir dviem dukroms. Visgi garsiausiai per jo laidotuves raudonojo ilgametė namų prižiūrėtoja, kuriai verslininkas kasmet per gimtadienį padovanodavo įmonės akcijų. Ši moteris W. Disney’aus dosnumo dėka tapo milijardiere.

 

Autorius Eglė Stratkauskaitė