Nors ši Pietų Amerikos šalis garsėja įspūdingais vaizdais, dieviško skonio kava ir abejingų nepaliekančiais vakarėliais, turistų akį ji pradėjo traukti gana neseniai. Gąsdinami neramios valstybės praeities ir giliai įsišaknijusių mitų, kelionių ištroškę smalsuoliai Kolumbiją aplenkdavo ratu. Tačiau šiandien ši šalis – saugi ir plačiai atvėrusi duris bei pasiruošusi parodyti viską, ką turi geriausio.

 

kolumbija

Istorijos vingiais

 

Pirmieji žmonės Kolumbijos teritorijoje apsigyveno dar apie 10 000 m. pr. Kr. Čia klestėjo Andų civilizacija, kūrėsi ir kitų kultūrų gyventojai. XVI a. pr. į Kolumbiją pirmą kartą atvyko ispanai, dar po dvejų metų – portugalai, o 1508 m. Ispanijos konkistadoras Vasco Núñez De Balboa surengė pirmąjį grobiamąjį žygį šioje teritorijoje. Netrukus čia iškilo pirmasis europietiškas miestas – Santa Marija la Antigva del Darjenas. Per šimtmetį senoji civilizacija buvo išnaikina, o į Kolumbiją atplukdyta juodaodžių vergų. Patogų ispanų gyvenimą XVIII a. sudrumstė kreolų sukilimai. Netrukus vietiniams pavyko išsivaduoti iš ispanų valdžios gniaužtų ir sukurti konfederacinę Kolumbijos Respubliką. Tiesa, nuo to laiko teritorija kiek pasikeitė: atsiskyrė Venesuela, paskui Ekvadoras, vėliau ir šiaurės vakarų Kolumbijos dalis – ji tapo Panamos valstybe. Kolumbijai teko patirti daug išbandymų: XX a. čia smarkiai klestėjo korupcija ir narkotikų prekyba, šalies BVP buvo neigiamas, užsienio prekių paklausa itin  silpna. Vis dėlto ši Pietų Amerikos šiaurės vakaruose įsikūrusi valstybė, turinti daugiau nei 48 mln. gyventojų, atsitiesė: 2003 m. jos BVP augimas buvo sparčiausias visoje Lotynų Amerikoje, o valdžia ėmėsi griežtesnių sankcijų prieš neteisėtą veiklą.

 

Kita medalio pusė

 

Dažnam Kolumbija asocijuojasi su narkotikų karteliais ir žmonių grobimais. Šiandienos Kolumbija – visai kitokia nei kadaise. Pavyzdžiui, antras didžiausias Kolumbijos miestas Medeljinas 2012 m. Vašingtono instituto buvo išrinktas inovatyviausiu metų miestu, nurodant, kad tai sparčiai besivystanti gyvenvietė, pamažu tampanti turistų traukos centru. Užsieniečiams Kolumbija geriausiai pažįstama dėl geros kavos ir trankių šokių. Šalyje per metus pagaminama apie 11,5 mln. pakuočių kavos – pagal šį rodiklį šalis nusileidžia tik Brazilijai ir Vietnamui. Kavos pupelių plantacijų čia galima rasti visuose kampeliuose: kalnuotose vietovėse, slėniuose, pamiškėse. Šio stipraus ir aromatingo gėrimo galima paragauti tiek leidžiantis į kavos turus, skirtus specialiai turistams, tiek prisėdus jaukioje kavinėje bet kuriame Kolumbijos mieste ir miestelyje. Norintiems iš arti pamatyti, kaip gyvena tikri kolumbiečiai, reikėtų apsilankyti audringoje muzikos ir šokių fiestoje, kur iki paryčių sukamasi Lotynų Amerikos šokių ritmu.

 

Lankytojų mėgstamiausi

 

* El Peñón de Guatapé – įspūdingas, apie 10 mln. tonų sveriantis akmuo Gvatapės miestelyje. Jis išskirtinis tuo, kad į jo viršūnę veda įspūdingi laiptai, juos sudaro net 600 pakopų. Viršuje yra apžvalgos aikštelė, nuo kurios atsiveria nepamirštamų vaizdų, bei nedidelė užeiga, kviečianti atsigaivinti šaltais gėrimais.

 

* Nacionalinis Taironos parkas – tai 34 km² ploto saugoma teritorija, kurioje galima pasigrožėti balto smėlio paplūdimiais, paklaidžioti džiunglių takeliais ir pamatyti egzotiškų augalų. Tai vienas labiausiai lankomų Kolumbijos parkų. Jame vis dar egzistuoja apie 56 kitur pasaulyje jau išnykusių augalų rūšys.

 

* San Felipe de Barachas – Kartachenos mieste stūksanti pilis,pradėta statyti dar 1536 m. Nepaisant daugybės priešų bandymų ją užimti, tvirtovė nėkart nebuvo užkariauta. Mat dėl puikios tunelių akustikos net ir tolimiausiame pilies taške buvo galima išgirsti užpuolikų žingsnius ir juos netikėtai užklupti.

 

* Aukso muziejus. 1939 m. Bogotoje atidarytame muziejuje eksponuojama didžiausia pasaulyje aukso dirbinių kolekcija (apie 55 000 eksponatų). Kai kurių eksponatų amžius siekia net IX a.

 

* Nacionalinis Kolumbijos muziejus. Bogotos mieste įsikūrusiame muziejuje saugoma įvairių Kolumbijos istoriją menančių relikvijų ir meno dirbinių. Tai pats didžiausias muziejus šalyje. Jis įsikūręs viename seniausių valstybės pastatų, kuris kadaise buvo kalėjimas.

 

Virtuvės paslaptys

 

Kolumbietiški patiekalai gana originalūs, įkvėpti šalies floros ir faunos įvairovės bei senųjų vietinių gyventojų tradicijų. Čia vertinamos įvairios grūdinės kultūros, ypač ryžiai, kukurūzai, taip pat bulvės, ankštinės daržovės, mėsa, ypač jautiena, vištiena, kiauliena ir ožkiena, bei jūrų gėrybės, įvairūs egzotiniai vaisiai, pavyzdžiui, peruvinės dumplūnės, amerikinės akos, kertuočiai, mangostaninės garcinijos ir kiti.

 

* Paisos lėkštė –neabejotinai pats populiariausias Kolumbijos patiekalas. Vienoje lėkštėje patiekiama su pupelėmis troškintos kiaulienos, baltų ryžių, keptų kiaušinių, platanų, avokadų ir citrinų. Viskas gausiai apšlakstoma tradiciniu padažu.

   

* Tamaliai –tai blyneliai iš kukurūzų miltų tešlos, įvynioti į kukurūzų lapus. Tamaliai gali būti įdaryti mėsa, sūriu, vaisiais, daržovėmis.

   

* Kepta žuvis – miltuose pavoliota ir alyvuogių aliejuje kepta žuvis, patiekiama kartu su keptomis bulvėmis arba šviežiomis salotomis.

   

* Tolímos lechonas – tradicinis patiekalas, dažniausiai patiekiamas per ypatingas šventes. Tai – visas paršelis, įdarytas ryžiais, pupelėmis, bulvėmis, pagardintas prieskoniais, kepamas plytų krosnyje 10–12 val.

   

* Arroz Atolladošiek tiek primena mums gerai pažįstamą plovą. Tai patiekalas iš ryžių ir kiaulienos, tačiau kartais pagardinamas dešrelėmis, virtais kiaušiniais ir krapais. Kai kuriuose regionuose į šį patiekalą dedama ir bulvių.

 

Specialisto komentaras

Kolumbijos lietuvių bendruomenės pirmininkas Aleksas Kulvietis

 

Gimėte Kolumbijoje, tačiau pastarąjį dešimtmetį gyvenate Lietuvoje. Kokie kultūriniai šalių skirtumai ypač stebina? 

 

Nepaisant to, kad gimiau ir augau Kolumbijoje, kurios kultūra labai skiriasi nuo lietuviškos, nuo mažens jaučiausi priklausantis dviem kultūroms. Visi Kolumbijos lietuviai turėjo labai gražią Lietuvos viziją ir pasakojo apie ją kaip apie aukščiausios kultūros šalį. Kai atvykau į Lietuvą pirmą kartą, bandžiau priimti viską ir elgtis taip, kaip elgėsi aplinkiniai lietuviai. Tačiau dar ir šiandien yra dalykų, kurie stebina. Tiesa, daugiausia tų dalykų logiškai paaiškinami ir dažniausiai būna susiję su klimatu ir vietinių gyvenimo būdu. Vienas tokių – tai, kad grįžus iš lauko reikia prie durų nusiauti batus. Kolumbijoje to daryti nereikia, tuo labiau tai nėra privaloma. Be to, kolumbiečiai nededa tiek pastangų, norėdami prasimaitinti ar turėti, ką apsirengti. Klimatas ten kintantis, tačiau niekas kas vakarą nepuola klausytis orų prognozės, nes ir taip aišku, kad jei nelis, bus saulėta. Tai –  kasdienė loterija. Per šventes ten stengiamasi bendrauti su žmonėmis dažniausiai susivienijant muzikos ritme. O Lietuvoje įsigalėjusi stalo kultūra, t. y. patiekiama daug maisto ir gėrimų. Kolumbiečiai negeria arbatos. Vietoj jos renkasi kavą arba vandeniu skiestas vaisių ar uogų sultis. Jiems patinka valgyti ne namie, tad šalyje visur pilna pavėsinių, kavinukių, restoranėlių. Pajūryje trumpos kelnės, šortai ir skrybėlės – išskirtinai turistų ženklai, vietiniai eidami į darbą ar į bažnyčią, net jei lauke 35 ºC karščio, mūvi ilgas kelnes ir vilki marškinius ilgomis rankovėmis, o po jais dar būtinai pasivelka marškinėlius trumpomis rankovėmis.

 

Daugelis lietuvių, skirtingai nei kolumbiečiai, gyvena paskendę praeities prisiminimuose. Kolumbijos žmonės nepratę dažnai dairytis atgal. Toks jau jų charakteris – džiaugtis savo kasdienybe, mąstyti tik apie šiandieną (pirkti tik tiek, kiek reikia šiandien, nekaupti), būti su šeima, dėl nieko nesirūpinti. Jie romantiški, religingi, jautrūs, linksmi. Žinoma, kolumbiečiai, gyvenantys kalnuose, skiriasi nuo gyvenančių prie jūros ar begalinėse tropinėse lygumose, ar milijoniniuose miestuose. Taigi šalyje gausu kultūrinių skirtumų, kuriuos sukuria ir skatina atsirasti istorinės, geografinės ir klimato sąlygos.

 

Ko svečiuojantis Kolumbijoje verčiau nedaryti, ką vertėtų žinoti? 

 

Kolumbietis neatleis, jei neatsakysite į jo pasveikinimą ar nepaduosite rankos. Taip pat jei ignoruosite jį dėl to, kad jis nekalba angliškai ar yra kito socialinio sluoksnio. Vietiniai paslaugūs, tad svečiui būtinai pasiūlys kavos arba stiklinę šviežių šaltų vaisių ar cukranendrių sulčių. Atsisakyti vaišių būtų nemandagu. Kolumbiečius glumina kalbos apie prekybą narkotikais, tad geriau šios temos neliesti. Kaip ir lietuviai, kolumbiečiai prietaringi, tad kai kurie veiksmai jiems gali reikšti blogos lemties provokavimą. Pavyzdžiui, negalima praeiti po kopėčiomis, berti ant žemės druskos, pamačius bažnyčią arba vienuolį reikia persižegnoti. Šiaip vietiniai į europiečius žiūri labai palankiai, matydami juos kaip galimus verslo partnerius ar bent jau žmones, kuriems galima kažką parduoti.

 

Ką verta apžiūrėti Kolumbijoje? 

 

Kolumbijoje vis dar vyksta ginkluotų konfliktų, žaliuose kalnų tarpekliuose ir miškuose daugiau kaip 50 m. gyvena įvairių nusikaltėlių, todėl šalis vis dar lieka iki galo neištyrinėta ir pilna mistinių vietovių ne tik užsienio turistams, bet ir patiems kolumbiečiams. 48 mln. gyventojų neturėjo galimybės pažinti ir daugelis vis dar nepažįsta jiems priklausančios didžiulės 1 141  748 km ² teritorijos. Dėl šios priežasties rekomenduojama rinktis patikrintus turistinius maršrutus. Jų čia gausu: yra gamtos pažinimo parkų, rezervatų, kavos plantacijų. Didelį įspūdį palieka sostinė Bogota, amžino pavasario miestas Medeljinas.