Ledo skulptoriai Kęstutis ir Vytautas Musteikiai 25 metus Švedijoje, Norvegijoje ir net Karibų salose stato ledo galerijas, barus, ledo viešbučius, savo ledo šedevrais pelno apdovanojimų įvairiuose ledo festivaliuose. Kai kalbamės su ledo virtuozais, jiedu kraunasi daiktus į Slovakijoje vyksiantį tradicinį „Tatra Ice Master“ čempionatą.

 

Kęstutis ir Vytautas Musteikiai

 

Kodėl nusprendėte kurti skulptūras ir net statinius iš ledo?

 

Atsitiktinai. Kęstutis – profesionalus skulptorius, kuria iš akmens bronzos, metalo, medžio, gintaro, molio, aš dirbau kultūros srityje. 2000 m. Vilniaus savivaldybės Kultūros skyriaus iniciatyva pirmą kartą dalyvavome ledo skulptūrų varžybose. Sukūrėme ledo skulptūrą ir laimėjome žiūrovų simpatijų prizą. Po konkurso išvykome į Japonijoje, Saporo mieste, vykusias sniego skulptūrų varžybas, kur susipažinome su švedais, kurie pakvietė atvykti pas juos ir prisidėti prie ledo viešbučio statymo. Kambarius iš ledo, skirtus nakvoti viešbučio svečiams, statė techninė komanda, o mes kūrėme meno kambarius-galerijas. Paskui mus susirado norvegai, ir Kęstutis net keliolika metų talkino Norvegijoje kuriant ledo meno galerijas, statant ledo barą. Dirbant teko pabuvoti Islandijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Škotijoje, Kroatijoje, Latvijoje, Japonijoje, Slovakijoje, Šv. Tomo saloje Karibuose (JAV).

 

Iš kur semiatės įkvėpimo skulptūroms?

 

Festivaliuose ar varžybose dažniausiai duodama tema, kurios atlikimą, taip pat ir techniką vertina komisija. Slovakijoje vieną dieną kursime povandeninio pasaulio, o kitą dieną – meilės, taikos, ramybės tema. Viename Oslo ledo viešbučių kūrėme meno kambarį, skirtą dailininko E. Munko amžininkams: sukūrėme F. Nyčės skulptūrą ir įamžinome lede M. K. Čiurlionio paveikslus. Dažnai kuriame ir pagal aplinkybes, užsakymus.

 

Ar tokiems sudėtingiems darbams neprireikia kitų specialistų, pavyzdžiui, dailininkų pagalbos?

   

Nebent gydytojų (juokiasi). Dirbame patys. Tiesa, dabar jau kurį laiką ledo viešbučiuose dirba apšvietimo dizaineriai. Apšvietimas labai svarbus, nes prastai apšviestas ledas pradingsta sniege. Net geriausia ledo skulptūra gali atrodyti neefektingai, jei bus netinkamai apšviesta ir atvirkščiai – geras apšvietimas gali pataisyti prastesnę ar blogai atliktą koncepciją.

 

Jau daug metų konsultuojame pradedančius menininkus – padedame įkūnyti savo idėjas, dalinamės žiniomis ir patirtimi. Pavyzdžiui, kaip pakelti ar išstumti ledus, juk vienas luitas gali sverti iki 2 tonų. Aš septintus metus ledo viešbutyje Švedijoje dirbu dailininkų padėjėju.

 

Ar ledas – palanki medžiaga skulptūroms? Kokių įrankių reikia?

 

Su ledu dirbti nebūtinai paprasčiau, bet tikrai greičiau nei su granitu. Norime įkurti dirbtuves, kur skulptoriai galėtų praktikuotis su ledu, nes granito darbams prireikia kelių mėnesių, o ledo skulptūrą galima sukurti per kelias dienas.

 

Slovakijoje vienai skulptūrai turėsime 8 valandas. Kursime iš dirbtinai užauginto ledo gabalų, kurių matmenys 100 x 50 x 25 cm. Iš dešimties tokių luitų turi būti padaryta skulptūra. Ledas varžyboms ir festivaliams auginamas specialiose talpyklose. Jei vanduo maišomas siurbliuku, ledas būna skaidrus, jei ne – matinis. Tiesa, smagiau kurti iš natūraliai vandens telkiniuose susiformavusio ledo, jame būna burbuliukų, įbrėžimų ir kitų įdomių detalių.

 

Kalbant apie įrankius, ledo skulptūros – palyginti nauja meno rūšis, todėl atsiranda vis naujų įrankių, o senieji tobulėja. Vienose varžybose koks nors dalyvis turi paties pasigamintą įrankį, žiūrėk, kitais metais jau ir kiti panašių atsiveža. Iš mūsų taip pat kolegos perėmė kelis įrankius, o dabar lietuviškais įrankiais aprūpiname Švedijos ledo viešbutį. Mūsų kalviai puikiai dirba, be to, kainos mažesnės nei kitose šalyse.

 

Ar lengva pataisyti ledo statinį ar skulptūrą, jei kažkas nepavyko?

 

Jei šalta, pataisyti lengva: įskilo, patepi vandeniu, sušąla ir vėl gerai. Jei šilta, tada – nebe. Ledo skulptūroms ilgai išsilaikyti Lietuvoje nepalankios oro sąlygos, tačiau kasmet viešose erdvėse, taip pat dvaruose vyksta ledo skulptūrų parodos, festivaliai. Didžiausias Baltijos šalyse – 25 metus vykstantis Tarptautinis Jelgavos ledo skulptūrų festivalis. Net dešimt metų iš trylikos, kai dalyvavome, buvo nepalankus oras, todėl dabar festivalis vyksta palapinėse, ledo skulptūros kuriamos iš didesnių ledo gabalų. Jei skulptūra didelė, ji gali išsilaikyti iki savaitės ir esant šiltesnei temperatūrai, svarbu, kad nebūtų tiesioginių saulės spindulių.

 

Kokie jūsų kūriniai patiems įsiminė labiausiai?

   

Švedijos ledo viešbutyje galima aplankyti mūsų meno kambarį, kuris sukurtas koronos tema. Tai nuolat veikiantis ledo viešbutis, kiti atsidaro gruodžio pradžioje ir, nelygu oro sąlygos, užsidaro balandį. Mūsų kambarys – vienas lankomiausių tame viešbutyje. Beje, mes pirmieji norvegams pasiūlėme įkurti ledo viešbutį, kuris veiktų visus metus, tačiau pirmi šią mintį pasigavo švedai ir sėkmingai įgyvendino. Jų ledo viešbutis turi apie 20 visus metus veikiančių ledo kambarių ir didelį ledo barą. Čia lankosi turistai iš viso pasaulio.

 

2009 m. Didžiuosiuose rūmuose Paryžiuje Karlo Lagerfeldo mados šou sukūrėme 9,5 m aukščio, 40 m ilgio ledkalnį, kurio dalis buvo panirusi vandenyje. Dirbome trimis pamainomis 30 ledo meistrų iš įvairių šalių, o ledas ir sniegas atgabentas iš Švedijos. Keliolikos minučių šou išleista apie 40 mln. Eur. Jelgavoje kūrėme didelį kortų namelį, kuriam reikėjo labai plonai supjaustyti ledą. Laive darėme ledo barą, kuris plaukiant važinėjo į šalis.

 
MixCollage-26-Feb-2024-03-58-PM-6630

K. ir V. Musteikių darbai

 

 Kodėl Lietuvoje neturime ledo viešbučių, barų?

 

Istoriniai šaltiniai liudija, kad jau IX a. aisčiai buvo vieninteliai gebėję išgauti ledą ir naudoti jį šaldymui. Daug vėliau atsirado ledo rūsių, o didikai įsirengė ledainių, kuriose ant ledo luitų, apibarstytų pjuvenomis, laikydavo maisto produktus. 1938 m. J. Pilsudskio tėviškėje jam pastatytas paminklas iš ledo. 1943 m. vokiečių karininkas Katedros aikštėje įrengė čiuožyklą su žirgų ledo skulptūra.

 

Dabar kai kuriuose Lietuvos dvaruose kasmet vyksta ledo festivaliai. Deja, dėl šilto oro jie rengėjams dažnai tampa nuostolingi. Kita vertus, ledo barą įrengėme Karibų saloje, tik reikia sandarių ir šaldomų patalpų. Turime idėją Lietuvoje įkurti ledo muziejų „Lietuvos istorija lede“. Techniškai tikrai įmanoma įgyvendinti, tik reikia lėšų.

 

Ar didelė ledo skulptorių bendruomenė? Ką veikiate vasarą?

 

Ji pamažu vis auga. Dabar vien Lietuvoje – apie 30 galinčių dirbti su ledu. Lietuvių menininkai pelno prizinių vietų įvairiuose festivaliuose, išsiskiria netradiciniu mąstymu, išradingumu. Dažnai ledo skulptoriai vasarą dirba su smėliu, o mes su ugnimi. Žiemą kelintus metus iš eilės kuriame Morę Trakuose vykstančiai Užgavėnių šventei. Praėjusiais metais festivaliui „Mėnuo Juodaragis“ kūrėme dvi skulptūras – viena jų deivei Gabijai. Didžiulė statula buvo pastatyta ant vandens. Esame kūrę degančių skulptūrų ir Rasos šventėms.

 

Ar negaila, kai iš ledo ar ugnies kurtos skulptūros pranyksta? Matote simbolinį kūrybos įprasminimą?

 

Žinoma, norėtųsi, kad jos ilgiau stovėtų, bet kartais nuo skulptūros sukūrimo iki uždegimo praeina vos pusvalandis. Šventė prasideda būtent nuo tos akimirkos. Manau, galima palyginti su teatro spektakliu ar net daina – suvaidinai, sugrojai ir viskas. Nors suvoki, kad tavo sukurtas menas laikinas, kaip ir viskas aplink, bet taip pat žinai, kad jo suteikti įspūdžiai įsirašo giliai į atmintį.

 

Ar smagu dirbti su broliu? Pasitaiko, kad nesutampa idėjos?

 

Broliui gal sunkiau, o man lengva, nes jis profesionalus skulptorius. Bendras idėjas sumąstome tiesiog gerdami kavą. Minčių, ką sukurti, tikrai netrūksta, tik reikia laiko ir galimybių. Vien Utenos mieste pernai atsirado daugiau nei dešimt Kęstučio skulptūrų. Angelų kalvoje, netoli Trakų, stovi metalinis angelas judančiais sparnais, kurie groja judinami vėjo. Netrukus šioje vietoje bus baigtas ir antras angelas. Brolis taip pat kuria skulptūras antkapiams, daugelis Antakalnio kapinių Menininkų kalnelio skulptūrų sukurtos Kęstučio – J. Marcinkevičiui, V. Petkevičiui, K. Bradūnui ir kitiems. Dešimtys darbų. Veisiejuose stovi paminklas S. Gedai.

 

Kas įkvepia kūrybai?

   

Kartais turime temą, retsykiais viena skulptūra duoda idėją kitai. Yra temos, kurios visada domina – mirties, gyvenimo, istorijos. Lietuvos Nepriklausomybės šimtmečiui Kęstutis savarankiškai sukūrė dvi skulptūras. Kūrybai neretai įkvepia tinkamai nepagerbtos istorinės asmenybės. 2017 m. pastatėme paminklą kalbininkui, archeologui, istorikui, Karaliaučiaus universiteto rektoriui A. Becenbergeriui, vasarojusiam Juodkrantėje. Visuomeniškais pagrindais sukūrėme paminklą ir broliams Pilsudskiams Švenčionių rajone. Tarpukario Lenkijos vadovo Juzefo Pilsudskio šaknys Lietuvoje, jis ir pats pabrėždavo esą lietuvis. Labai įdomi šeimos istorija: vienas brolis nuėjo lietuviškuoju keliu, o kitas – lenkiškuoju.

 

Panašus likimas ir brolių Narutavičių, kuriems paminklas taip ir neiškilo: Stanislovas buvo vienas Nepriklausomybės akto signatarų, o Gabrielius – pirmasis Lenkijos prezidentas. Jo išsižadame, tarsi atiduodame Lenkijai. Kaip ir Jogailą, kuriam valdant suklestėjo Lenkija. Tiesiog kratomės iškilių istorinių asmenybių, o pasinaudoję proga jas priglobia lenkai, gudai. Žydai apskritai laiko savais net turinčius šešioliktąją dalį žydiško kraujo. Vis neiškyla skulptūra pirmajam Lietuvos Prezidentui Antanui Smetonai, nes dar gyvas tarybinis mąstymas, kad jis gėdingai paspruko iš Lietuvos. Vis dėlto tai buvo neeilinė asmenybė, padėjusi atkurti valstybę, o pagerbti jo nesiryžtama.

 

Kam, jūsų nuomone, dar reikėtų pastatyti paminklus?

 

Vis dar nėra Laisvės paminklo Lukiškių aikštėje, atrodo, vis labiau bijome savo tautiškumo, valstybinės vėliavos, net Vyčio. Manau, kad trūksta švietimo, savimonės, elementaraus domėjimosi Lietuvos istorija. Juk prieš statant paminklus F. Zappai ar J. Lenonui reikėtų pastatyti paminklus bent jau didiesiems Lietuvos kunigaikščiams, ką sėkmingai daro gudai, prisiskyrę lietuvių kunigaikščius sau (iš ko ir atsirado litvinizmo judėjimas).

 

Dar reikėtų paminklo K. Semenavičiui, dar XVII a. išleidusiam traktatą „Didysis artilerijos menas“. Tai buvo pagrindinis artilerijos vadovėlis Europoje net du šimtmečius, kuriame būta daugiapakopės raketos pradmenų. Filosofas E. Kantas taip pat turi lietuviškų šaknų, ką rodo vis daugiau faktų ir jo dėdė Jokūbas Kantas, gyvenęs Agluonėnų k., Klaipėdos rajone.

 

Pagerbti turėtume ir lietuvių kalbą – seniausią gyvą indoeuropiečių kalbą, turinčią turtingiausią žodyną pasaulyje. Vilniaus oro uostas turėtų būti pavadintas K. Semenavičiaus vardu, o kažkur šalia turėtų iškilti žemaičių garlėkio skulptūra. Mažai kas žino, tačiau aviacijos pradininkas Lietuvoje A. Griškevičius 20 m. iki brolių Wrigthtų sukūrė žemaičių garlėkį, garu varomą skraidantį įrenginį.

 

Idėjų jums tikrai netrūksta. Ar prie tokių projektų prisideda savivaldybės?

 

Atvirai kalbant, dažnai daugiau trukdoma, negu padedama. Pastaruoju metu palaikymo ir finansavimo sulaukia įvairūs skandalingi, laikini projektai, o ne turintys išliekamąją vertę, menantys istoriją, suteikiantis žinių tiek lietuviams, tiek užsienio svečiams apie iš Lietuvos kilusias ar čia gyvenusias asmenybes. Dažnai tenka viską daryti savo lėšomis, todėl idėjų daug, o įgyvendinimo galimybės – ribotos. Atrodo, kad bijoma savo istorijos, o žmogus be savo šaknų, be atminties yra kaip vaikas – eis paskui tą, kuris duos saldainį. Tikimės, kad toks lietuviško identiteto praradimas laikinas.

 

Autorius Laima Samulė