Peru ir Ekvadoro miškuose jivaroan gentis šimtmečius taikė makabrišką tradiciją – kirsdavo priešams galvas ir siaubingo ritualo metu mažindavo jų apimtį, kol susitraukdavo ir virsdavo tsantsa. Manyta, kad taip pavyks apsaugoti žudikus nuo keršto. Bėgant metams ši praktika paskatino ilgus dešimtmečius trukusią nelegalią prekybą.

 

Keršto trofėjusTwo,Shrunken,Heads,On,Sticks,,South,American,Indian,Tsansa,Trophy

   

Prieš keletą šimtmečių Šiaurės vakarų Amazonės atogrąžų džiunglėse jivaroan genties žmonės pradėjo neįtikėtinai keistą ritualą – mažino mirusių priešų galvas. Tačiau ši tradicija nebuvo skirta pagerbti jų atminimą ar apsaugoti pomirtiniame gyvenime. Priešingai, siekta, kad nužudytieji niekada nepakenktų žudikams, mat tikėta piktosiomis dvasiomis. Jivaroan gentis galvas mažino iš baimės, kad mūšyje nukauto priešo kerštinga dvasia grįš atpildo. Tikėta, kad po tokio ritualo piktosios dvasios nepersekios žudikų po mirties, nes įstrigs galvoje ir negalės ištrūkti. Tokios galvos vadintos tsantsa. Jivaroan gentis mažindavo ne tik priešų, bet kartais ir tinginių galvas, mat tikėjo, kad šių džiunglių gyvūnų sielos tokios pat kerštingos. Jei karys negalėdavo paimti priešo galvos, nukirsdavo tinginio galvą kaip pakaitalą. Be to, kurdavo susitraukusias galvas kaip keršto trofėjus kitoms gentims. Šios galvos dažnai kabintos ant karolių tarsi įspėjimas kitiems, kad nesimaišytų po kojomis. Kai berniukai tapdavo vyrais, galėjo mokytis šio ritualo, jog įtvirtintų dvasinį virsmą.

 

Galvos mažinimo ritualas

 

Kai XIX a. Europos tyrinėtojai pirmą kartą aplankė atokias atogrąžų džiunglių gentis, nustebo atradę miniatiūrines žmonių galvas. Nors kelios skirtingos gentys visame pasaulyje atliko panašius ritualus, tačiau jivaroan išsiskyrė unikaliu būdu. Tikrasis šių susitraukusių galvų kūrimo procesas – sunkiai suvokiamas ir bauginantis, trukdavo iki 3 dienų. Genties žmonės daugiausia gamino tsantsas iš karių galvų, nes tikėjo, kad vyrai dažniausiai siekia dvasinio keršto. Tsantsų gamybai reikėjo specifinių įgūdžių. Svarbiausia – tinkamai nukirsti galvą, prie pat kaklo pagrindo, tiesiai virš raktikaulio. Tuomet panardindavo galvą į upę, kad skalpą pavyktų greičiau atskirti nuo kaukolės. Akių vokus užsiūdavo, o burną perdurdavo aštriais kaiščiais. Paskui dėdavo į didelį puodą ir virdavo vandenyje su taninų gausiomis žolelėmis. Išėmus iš puodo galva sumažėdavo maždaug 1/3 pradinio dydžio, oda tapdavo tamsi ir guminė. Vėliau odą išversdavo, o mėsos likučius nubraukdavo peiliu. Odą vėl versdavo tinkama puse ir užsiūdavo plyšį. Galva dar labiau susitraukdavo kaukolę apdėliojus karštais akmenimis ir apibėrus smėliu. Išdeginus vidų, ji ilgiau išlikdavo atspari laiko tėkmei. Kai galva pasiekdavo norimą dydį, odą įtrindavo pelenais, kad dar labiau patamsėtų. Galiausiai kabindavo virš ugnies, kad sukietėtų, tada ištraukdavo medinius kaiščius ir pakeisdavo tvirtu siūlu.

 

Pelninga prekyba galvomis

 

Kai XIX a. europiečiai sužinojo apie tokį galvų sutraukimo procesą Pietų Amerikoje, liko sužavėti. Netrukus panoro kelionių kolekcijas papildyti susitraukusiomis galvomis. Taigi, smarkiai padaugėjo žudynių. Mainais už mažas galvas gentys įsigydavo ginklų. 1910 m. susitraukusios galvos Limos parduotuvėje kainavo vieną Peru aukso svarą, prilygusį britų aukso soverenui (jo nominali vertė – vienas svaras sterlingų). 1919 m. Panamos įdomybių parduotuvėje tokios galvos kaina pakilo iki 5 svarų. Šie makabriški suvenyrai tapo labai paklausūs ne tik Europoje, bet ir JAV, jų kaina siekdavo iki 330 JAV dolerių. Kultūrinė praktika gaminti mūšio trofėjus ir tenkinti kolekcionierių bei turistų poreikius buvo pagrindinės priežastys, paskatinusios kurti tsantas. 1930-aisiais Ekvadoro ir Peru vyriausybės uždraudė prekybą susitraukusiomis galvomis. Tačiau ši praktika tęsėsi. Galvų medžiotojai taikėsi į įvairius gyvūnus. Po virimo beždžionių ir tinginių galvos dažnai painiotos su žmonių galvomis. Prekeiviai taip pat įsibraudavo morgus, ieškodami nesaugomų palaikų.

 

Vokiečių koncentracijos stovykloje Buchenvalde po Antrojo pasaulinio karo taip pat rasta susitraukusių galvų, tačiau jos taip ir neidentifikuotos. Spėjama, kad tai buvo rusų karo belaisviai. Kadangi naciai buvo žinomi dėl siaubingų eksperimentų su aukomis, daugelis manė, kad susitraukusios galvos – dar vienas jų žiaurumo pavyzdys.

 

Nors teigiama, kad jau 20 metų nepagaminta naujų susitraukusių galvų, tačiau realybė gali būti visai kitokia. Prekyba mažomis galvomis nešė nemenką pelną, todėl nesąžiningi prekeiviai pradėjo prekiauti tinginių ir kitų gyvūnų galvomis. Mažai kam rūpėjo jų tikroji kilmė. Atskirti, ar galva priklauso žmogui, ar gyvūnui, gali tik specialistai, remdamiesi DNR tyrimais pagal fiziologinius ir genetinius rodiklius. Vis dar atsiranda tvirtinančių, kad dauguma susitraukusių galvų, eksponuojamų muziejuose, įskaitant Amerikos gamtos istorijos muziejų, yra netikros. Mat pagamintos ne vietinių Amazonės genčių.

 

Autorius Monika Budnikienė