Daug kartų bandžiau kam nors papasakoti istoriją apie karo sužlugdytus likimus, apie ištikimybę ir nepaprastą bei stiprią meilę, kurios nesunaikino nei laikas, nei atstumas. Tik mintis apie beveik 70 m. saugotą paslaptį mane kaskart tarsi nutildydavo. Dabar šis pasakojimas negali nieko įskaudinti, nes visi su šia istorija susiję asmenys jau seniai iškeliavę anapilin. Vieninteliais liudininkais liko keli trapūs smulkiu braižu marginti lapai ir viena nuotrauka.

 

istorija

Net kai visoje Europoje siautė baisus ir protu nesuvokiamas žiaurus karas, paprastų žmonių gyvenimai nesustojo. Jie kėlėsi, dirbo, mylėjo ir gimdė vaikus. Tik taip mirties baimės akivaizdoje žmonės galėjo išlikti. Tai darė ir lietuviai. Jie bandė gyventi savo paprastus gyvenimus. 1943 m. vasara Lietuvoje buvo karšta ir lietinga, o žmonės Rykštynės kaimo apylinkėse atkakliai dirbo smėlingą dirvą, kuri beveik šimtmetį maitino jų šeimas. Sužlugdyta laisvės viltis ir vokiečių kariuomenės žiaurumas skatino žmonių neapykantą okupantams. Lietuviai labai greitai suprato, kad vokiečių kariai menkai kuo skiriasi nuo Sovietinės armijos. Nors ir buvo mažiau išbadėję bei mandagesni, jie vis tiek laikyti nelaisvės ir mirties simboliu. Kaimiečiai retai bendraudavo su vokiečių kareiviais, o į savo namus juos priimdavo tik inteligentai ir vietinės valdžios atstovai. Tą vasarą kaime tvyrant lemtingo mūšio nuojautai susitiko 21 m. karo žaizdas besigydantis vokiečių kariuomenės seržantas Viktoras ir 17-ametė lietuvė Elena.

 

Kai Viktoras rytais iš laikinos ligoninės išeidavo pasivaikščioti po kaimo apylinkes, dailus ir tvirtas šviesiaplaukis be uniformos atrodydavo patrauklus bei nepavojingas. Sąmojingas ir lietuviškai išmokęs pasisveikinti vyras nepraleisdavo progos pamerkti akį ūkio darbus dirbančioms merginoms. Jos seržanto bijojo ir piktinosi, bet nuo skiriamo dėmesio tarsi sužydėjo. Karo ir nepritekliaus iškamuoti žmonės ilgėjosi flirto, t. y. to stebuklingo momento, kai gali jaustis patrauklūs ir gyvybingi. Tik gražiausia apylinkės mergina, kaimo mokytojo ir inteligento dukra, nereaguodavo į vokiečių seržanto šypseną arba bandymus užmegzti pokalbį. Ji vienintelė visoje apylinkėje puikiai kalbėjo vokiškai. Tad neišvengiamai susidurdavo su kareiviais ir pareigūnais. Tad jų skiriamas dėmesys jau buvo ne naujiena. Eleną tėvai labai saugojo ir mylėjo, jai netgi neleido dirbti sunkių ūkio darbų. Mergina namie mokydavo vaikus, o prireikus pavaduodavo tėvą ir vertėjaudavo. Ji buvo aukšta, raudonais skruostais ir linų spalvos plaukais. Mergina laikyta to laikotarpio grožio ikona. Tad neišvengiamai traukė vyrų dėmesį ir jau buvo sužadėta su kauniečiu tėvo draugo sūnumi. Elena nejautė aistringos meilės savo sužadėtiniui. Išstypusį jaunuolį buvo sutikusi vos tris kartus ir, palyginti su stipriais kaimo vyrais, tarp kurių užaugo, ligotas poetas atrodė glebus, netgi nemielas. Tėvas linkėjo Elenai geresnio gyvenimo, nenorėjo, kad liktų kaime, todėl tikėjosi ją ištekinęs išsiųsti į Ameriką. Nuo dukros savo lūkesčių neslėpė. Merginos likimas buvo nuspręstas, o išsilavinusiai 17-ametei tokia dalia atrodė baisi, kaip ir pats karas. Apie pastarojo baisybes kur kas daugiau už Eleną žinojo vos ketveriais metais vyresnis Viktoras. Jis mokytojo namuose susirinkusiems žmonėms pasakodavo naujienas iš fronto. Elena sklandžiai versdavo kareivio žodžius, vis žvilgčiodama į patrauklų jo veidą. Jis buvo visiškai kitoks nei sužadėtinio. Seržanto veidas buvo paženklintas išgyventų tragedijų ir kaltės. Vieną vakarą, kai Elena lydėjo Viktorą iki vieškelio, įvyko tai, ką vėliau savo dienoraštyje apibūdino kaip saldžiausia gyvenimo akimirka. Viktoras ją pabučiavo. Tai padarė nedrąsiai ir nesubtiliai, bet bučinys buvo nepaprastai svaiginantis. Juk būtent tokie būna pirmosios meilės bučiniai. Tą vakarą Elenos gyvenimas pasikeitė, nes suprato, kad įsimylėjo kareivį, kuris jos gyvenime tikrai negalės pasilikti. Slapti pasimatymai miškelyje ir glamonės pripildė įsimylėjėlių dienas aistros bei laukimo. Susiglaudę trumpomis vasaros naktimis sėdėdavo prie upelio brastos ir kalbėdavo apie dabartį. Juk ateitis vykstant karui buvo nenuspėjama. Lietuvos link artėjo Sovietinė armija. Nors niekas tiksliai nežinojo, kada tai įvyks, jauni įsimylėjėliai suvokė, kad mūšio frontas greitai persikels į Lietuvą. Tai buvo džiaugsmingos meilės ir skausmingo išsiskyrimo laikas. Kaskart prieš patekant saulei atsisveikindami pajusdavo baimę, kad tai – paskutinis susitikimas.

 

Rudenį Viktoras išvyko, tačiau pažadėjo Elenai rašyti laiškus. Jis kartu su kitais sužeistaisiais buvo išsiųstas atgal į Vokietiją. Tai buvo didžiulė sėkmė, nes jeigu seržantas būtų buvęs dislokuotas Rytuose, tai būtų reiškę neišvengiamą žūtį. Sovietų kariai užtikrintai keliavo į Vakarus, palikdami gausybę žuvusių vyrų kūnų, nukankintų moterų ir apiplėštų kaimų. Rykštynėje žmonės suprato, kad tokio likimo neišvengs. Seržanto meilės laiškų laukianti Elena greitai susituokė su sužadėtiniu. Tėvai, sumokėję didžiulius kyšius ir pasitelkę visas įmanomas pažintis, jaunuolius išsiuntė į Daniją, o iš ten laivu į Niujorką. Sunkus karo pabėgėlių gyvenimas pamažu suartino Eleną ir jos vyrą. Jie išmoko vienas kitą gerbti, bet niekada vienas kito nepamilo. Beveik po dviejų dešimtmečių Elena gavo slapta iš už geležinės uždangos atgabentą siuntinį. Jame buvo keletas senų lietuviškų knygų, o tarp jų puslapių buvo paslėpti 6 neatplėšti laiškai. Tai buvo Viktoro meilės laiškai, t. y. po vieną už kiekvieną kartu praleistą savaitę. Jie buvo parašyti 1943 m. vasarą. Šie laiškai, kuriuos už atitinkamą užmokestį išsaugojo kaimo klebonas, Elenai atskleidė, kokia stipri gali būti pirmoji meilė. Viktoras savo laiškuose rašė apie švelnumą, aistrą ir tikėjimą, kad pačiam galingiausiam pasaulyje jausmui užtenka tik žmogaus širdies. Nors jis neabejojo, kad niekada nesutiks Elenos, tačiau jam netrukdė jos mylėti.

 

Kai po sunkios ir ilgos ligos mirė Elenos vyras, moteris pradėjo ieškoti savo vienintelio mylimojo. Seržantą ji rado Australijoje. Jis buvo antrą kartą vedęs ir laimingas. Viktoro šeima netapo kliūtimi jiems susirašinėti. Pirmasis meilės laiškų pluoštelis pasipildė keliomis dešimtimis naujų, kuriuose detaliai nupasakoti atskiri vienas kitą visą gyvenimą mylėjusių žmonių likimai. Viktoras ir Elena taip niekada ir nesusitiko, tačiau šiluma bei subtilia dvasine aistra dvelkiantys laiškai išsaugojo tikros meilės istoriją. Nuo tada, kai prieš kelis dešimtmečius mano senelė, kuri buvo geriausia Elenos draugė, laiškus parvežė į Lietuvą, jų iki dabar niekas neskaitė. Dabar laikydama trapius pageltusius lapus rankose ir bandydama perskaityti nuo laiko išblukusius vokiškus žodžius jaučiu juos rašiusių žmonių ilgesį bei susitaikymą su likimu. Labai norėčiau tikėti, kad ir šiandien lengvo gyvenimo išlepinti žmonės geba jausti amžiną ir dvasinę meilę. Ir man pačiai norisi prisėsti rašyti meilės laiškus.

 

Kornelija