Lietuvių dievinama Ispanija padalinta į 17 regionų. Vienas didžiausių ir populiariausių tarp turistų – šalies pietinėje pakrantėje plytinti Andalūzija. Išskirtinė geografinė padėtis padovanojo šiai vietai įspūdingą istorinį paveldą. Tad ir dabar Andalūzija vadinama tiltu tarp dviejų kontinentų. Čia iš tiesų susiduria du skirtingi pasauliai, o keliautojus džiugina ne tik 300 dienų per metus šviečianti saulė, bet ir kvapą gniaužiantys gamtos vaizdai bei maurų laikus menantys architektūros paminklai.

 

Karštis ir istorijaPlaza,De,Espana,In,Seville,During,Sunset,,Andalusia,,Spain

 

Vykti į Andalūziją vasaros mėnesiais gali tik tie, kas pakenčia 40 ºC karštį. Beje, būtent šio regiono centre – Sevilijoje – užfiksuota rekordinė 52 ºC temperatūra. Tačiau spalio pabaigoje ir lapkričio pradžioje orai tiesiog idealūs keliauti ir susipažinti su šia įstabia vieta. Vėlyvą rudenį temperatūra Andalūzijoje siekia 25–27 ºC, o vanduo sušyla iki 22 ºC. Tad pasimėgauti maudynėmis tikrai pavyks. Juk Andalūzijos krantus skalauja ne tik Viduržemio jūra, bet ir Atlanto vandenynas. Ir dvi šios pakrantės turistus dabar vilioja beveik taip pat, kaip kadaise aršius užkariautojus. Ne vieną amžių Andalūzijoje dėl derlingų žemių ir patogios strateginės padėties vyko kovos. Vieni užkariautojai keitė kitus, griovė ir statė, taip sukurdami nepakartojamą Andalūzijos veidą. Istoriniai šaltiniai liudija, kad pirmieji čia apsigyveno iberai. V a. pr. Kr. kolonijas šioje teritorijoje įkūrė kartaginiečiai. Juos iš Andalūzijos netruko išvyti romėnai. Visgi net galingieji Romos imperijos kariai negalėjo atsilaikyti prie karinguosius vandalus. Beje, būtent ši barbarų gentis Andalūzijai suteikė dabartinį pavadinimą. Mat vėliau šį kraštą užkariavę arabai šaknyje „vandal“ atmetė pirmąją raidę ir regioną ėmė vadinti „Andal zija“ (Andalucía – vandalų kraštu). Iš Šiaurės Afrikos atkeliavę arabai (maurai) kraštą ne tik pavadino, tačiau ir praturtino. Jie čia kūrė emyratus, statė mečetes, gatves puošė įspūdingomis mozaikomis, tad paliko neištrinamą pėdsaką architektūroje, kultūroje, kalboje, net kulinarijoje. Stebėtina, bet arabų palikimas išliko net tada, kai ispanai atsikariavo šias žemes. Arabiškieji lobiai atlaikė Ispanijos ir Anglijos karus. Tiesa, jų metu Ispanija neteko Gibraltaro, kuris kadaise buvo būtent Andalūzijos dalis. Ir galiausiai išskirtinis andalūzietiškas identitetas sulaukė deramo pripažinimo – 1981 m. Andalūzija gavo autonomiją. Nors oficialiai šis regionas priklauso Ispanijai, tačiau čia apsilankiusieji greitai supranta, kad Andalūzija yra kitokia ir būtent dėl to kitoniškumo tokia nuostabi.

 

Alcazaba,Of,Antequera,Aerial,Panoramic,View.,The,Alcazaba,Of,AntequeraUNESCO lobynas ir patogus maršrutas

 

Į Andalūziją plūsta turistai. Vieni jų atkeliauja norėdami pasišildyti saulėje ir pasimėgauti „viskas įskaičiuota“ atostogomis šio regiono kurortuose, pavyzdžiui, Malagoje. Kiti čia traukia, nes būtent Andalūzijoje neilgai keliaujant galima pamatyti daugybė UNESCO paveldo sąrašo objektų. Ir pirmosios, ir antrosios grupės turistų kelionių starto tašku dažniausiai tampa jau minėtoji Malaga, kur yra tarptautinis oro uostas. Iš Malagos patogu automobiliu ar autobusu nuvykti į netoliese esantį Antekeros miestelį. Jo pasididžiavimas – įspūdingi dolmenai. Tai trys žmonių rankomis statyti priešistoriniai kapinynai – dolmenai (Menga, Viera bei Tholos de El Romeral) bei du unikalūs gamtos kūriniai (La Peña de los Enamorados ir El Torcal de Antequera). Iš Antekeros paprastai keliaujama į Granadą. Įveikus vos 90 km atstumą galima pasigėrėti kitu UNESCO sąrašo objektu – Alhambra. Šį maurų valdovų rūmų ansamblį sudaro Alcazabos tvirtovė, viršutinė Alhambra (vyriausybės rūmai) ir maurų valdovų sodai, gyvenamosios patalpos, puošnus tvenkinys bei fontanas, prilaikomas 12 marmurinių liūtų skulptūrų. Tai vienas įspūdingiausių kompleksų visoje Europoje. Vos už valandos kelio nuo Granados plyti Chaeno provincija, kurioje įsikūrę Ubedos ir Baesos miestai, laikomi Ispanijos renesanso architektūros perlais. Iš čia populiarus maršrutas veda į Vakarus link Kordobos. Jos istorinis centras – dar vienas UNESCO paveldo lobyno objektas, kuriame rekomenduojama apsilankyti keliautojams. Centrą sudaro zona aplink Kordobos mečetę-katedrą, romėnų tiltas su Calahorra bokštu, Alcázar de los Reyes Cristianos rūmų sodai, San Basilio ir Juderia rajonai. Vos už 8 km nuo Kordobos stūkso įspūdingi kalifo rūmai, užmiesčio rezidencija Medina Azahara. Kita stotelė – Sevilija. Šio miesto centre – įspūdingas trijų pastatų kompleksas su nuostabiais sodais. Pasigėrėjus žmogaus rankų darbu keliaujama į pietvakarius patirti Andalūzijos gamtos didybės Donjanos nacionaliniame parke. Donjana – didžiausias ekologinis rezervatas Europoje.

 

Baltieji miesteliai ir „šaukšto“ virtuvė

 

Iš gamtos prieglobsčio keliautojai paprastai kviečiami sugrįžti ne į didžiuosius miestus, o paklajoti po nedidelius regiono baltuosius miestelius (pueblos blancos). Andalūzai baltai namus dažo tam, kad mažiau įkaistų saulėje, o tepdami sienas baltomis kalkėmis dar ir apsisaugo nuo parazitų. Ši sena tradicija ilgainiui tapo norma, tad dabar maži ir žavūs Andalūzijos miestukai iš tiesų yra akinamai balti. Tiesa, ne visi baltieji miesteliai vienodai mėgstami turistų. Iš tiesų pueblos blancos – tik Kadiso provincijos prekės ženklas. Į kitų provincijų bandymus savo miestelius pavadinti baltais žiūrima įtariai. Atleidžiama tik arčiausiai Kadiso provincijos esantiems miesteliams su papildoma sąlyga – jie turi būti ne tik balti, bet ir pelnytai įspūdingi. Taigi, tikrieji pueblos blancos yra šie 19 Kadiso provincijos miestelių: Arkos de la Frontera, Bornos, Espera, Viljamartinas, Algodonales, El Gastor, Olvera, Torre Alháquime, Setenil de las Bodegas, Acalá del Valle, Prado del Rey, Boskė, Ubrikė, Benaocaz, Villaluenga del Rosario, Grasalema, Benamahoma, Zahara de la Sierra ir Algaras. Kad ir kurį iš jų pasirinktų, keliautojai tikrai nenusivils. Mat šie miesteliai – ispaniškojo kaimo turizmo pažibos. Siauros vingiuotos jų gatvelės alsuoja tradiciniu gyvenimo būdu. Čia galima patirti, kas iš tiesų yra siesta ir autentiškas naktinis andalūziečių gyvenimas, kai šeimos vėlyvą vakarą susiburia ilgoms vakarienėms skambant muzikai ir dalijantis dienos įspūdžiais. Taip pat keliaujant per baltuosius miestelius galima pamatyti, kaip gyvena vietos ūkininkai ir kokiomis gėrybėmis jie nukrauna prekystalius vietiniuose turgeliuose. Cia pasidairyti tikrai verta. Juk šiame regione susijungia senos ir ypatingos gastronomijos tradicijos. Romėnai pradėjo Andalūzijoje auginti kviečius ir vynmedžius. Arabai užveisė sodus, įdiegė drėkinimą, tobulino alyvmedžių auginimą ir aliejaus gamybą. Beje, pagrindiniai šio regiono patiekalai valgomi šaukštu, todėl mitybos tradicija vadinama „šaukšto“ virtuve. Andalūzijoje iki soties derėtų prisikirsti šviežios žuvies, sraigių, keptų baklažanų, paragauti nuostabių kumpių ir, žinoma, ispaniškos šaltsriubės gaspačo.

 

Trumpai

 
  •  Vienas iš lankytinų Andalūzijos objektų – Caminito del Rey, dar vadinamas Karaliaus keliu, pūpsantis Gaitanes tarpeklyje (Desfiladero de los Gaitanes). Nors tai siauras, klinties uolose susiformavęs tarpeklis Malagos provincijoje, jis tikrai įspūdingas – čia įrengta 3 km ilgio trasa, daugiau nei 100 metrų aukštyje virš sraunios upės.
  •  Vienu gražiausių tiltų pasaulyje tituluojamas Naujasis tiltas (Puente Nuevo) yra Rondos mieste. Šiame Andalūzijos mieste gyveno ir rašė Ernestas Hemingvėjus.
  •  Besilankantiems Andalūzijoje ir norintiems pasižvalgyti į garsenybes geriausia keliauti į Marbelją (Marbella). Tai vienas garsiausių ir prabangiausių kurortų pietinėje Ispanijos dalyje. Čia traukia viso pasaulio turtuoliai: nuo arabų šeichų iki meno, kino ir muzikos žvaigždžių. Elito jachtos čia išrikiuotos Puerto Banus prieplaukoje, kur prabanga tviska ne tik laivai, bet ir garsiausių pasaulio mados ženklų parduotuvės ar lėtai pro šalį gatvėmis riedantys greičiausi sportiniai automobiliai.
 

Autorius Eglė Stratkauskaitė