Nedaug graikų poetės kūrinių išlikę iki šių dienų, tačiau ir to, kas liko, pakanka, kad jos vardas amžiams būtų įrašytas į pasaulio istoriją. Antikos laikais gyvenusi poetė išdrįso pasipriešinti patriarchalinei santvarkai ir papasakoti visuomenei apie savo ir kai kurių kitų moterų troškimus.

 

Sapfo gimė maždaug 610 m. pr. Kr. Graikijos Lesbo saloje, mirė ten pat apie 570 m. pr. Kr. Apie gyvenimą ir kūrybą nėra išlikę daug istorinių dokumentų, todėl neįmanoma patikrinti, kur tiesa, o kur pramanas.

 

Labiausiai poetė išgarsėjo tuo, kad savo eilėraščiuose apdainavo meilę vyrams ir moterims. Po mirties jos kūriniai sugulė į devynias eilėraščių knygas didžiojoje Aleksandrijos bibliotekoje. Tačiau Viduriniaisiais amžiais didžioji dalis Sapfo knygų kažkur pasimetė. Iki šių dienų išliko tik eilėraščių fragmentai ir viena poema „Himnas Afroditei“. Sapfo kūryba būdavo skaitoma, akomponuojant lyra. XIX amžiuje pagal gimtąją salą Lesbo, moterys, kurias traukia tos pačios lyties atstovės, buvo pradėtos vadinti lesbietėmis.

 

Lesbo saloje Sapfo įsteigė mokyklą kilmingoms mergaitėms „Mūsų tarnautojų namai“. Pamokose būdavo mokoma muzikos, šokio, literatūros, poezijos ir etiketo. Manoma, kad mokinės dažnai legendinę poetę įkvėpdavo rašyti naujus kūrinius. Taip pat ji įsteigė pirmąjį pasaulyje moterų klubą, kurio narės turėjo laikytis tam tikrų taisyklių. Kai kuriuose šaltiniuose pateikiama, kad Sapfo buvo ištekėjusi už turtingo pirklio Kerkolo ir augino dukrą Kleis, apie kurią parašė vieną poemą. Kuriam laikui Sapfo su šeima buvo ištremta į Siciliją, nes dalyvavo sąmoksle prieš valdovą tironą Pitaką.

 

Sapfo turėjo būti nepaprastai stipri moteris, nes patriarchalinėje valstybėje sugebėjo iškilti, skleisti savo idėjas, suvienyti moteris, išdrįsti kalbėti apie savo aistras ir troškimus.